Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo politologas Vytis Jurkonis ir Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Kaip teroristinio išpuolio atveju turėtų reaguoti mūsų partneriai – ar tai būtų NATO valstybės, ar tai būtų Europos Sąjungos šalys? Turėtų būti kažkokia reakcija, kada šalia NATO valstybės narės yra tam tikras objektas, kurį mes esame įvardinę kaip nacionalinę grėsmę mūsų saugumui, ir būtų nustatyta, kad rusai padarė kažkokį teroristinį aktą? Kas tada?
V. Jurkonis: Galime žiūrėti į tai, ką matome, kas vyksta regione. Tas pats „Nord Stream“ įvykis ir tai, kaip yra reaguojama – kol kas niekas nedavė tinkamo atsako, nes yra vykdomas tyrimas. Atsimename ir MH17 „Boeing“ istoriją. Vakarai dažniausiai yra linkę įvertinti visas aplinkybes, padaryti analizę ir visa kita.
Klausiu, nes dalis žmonių kartais piktinasi, kad NATO arba Vakarai per silpnai arba netinkamai reaguoja į Rusijos provokacijas.
V. Jurkonis: Klausimas yra teisingas. Mes, aišku, kad per silpnai, per lėtai reaguojame. Šiuo atveju mus ir ukrainiečius Kremlius bandė ir karu, ir badu, ir šalčiu. Jie yra suinteresuoti kuo didesne eskalacija, kartu norėdami ir paraleliai siųsdami signalą, kad yra linkę derėtis.
Bet Ukraina yra viena. Kalbame apie valstybes, kurios yra NATO narės.
V. Jurkonis: Tai galime kalbėti. Solsberio ataka – nužudymai, nunuodijimai Europos Sąjungos teritorijoje. Šantažas su energetika. Smūgiai ir infrastruktūros gadinimas Baltijos jūroje. Mes visą šitą jau vienaip ar kitaip esame matę.
Bet kodėl mes visą tai nuryjame ir neduodame tinkamesnio atsako?
V. Jurkonis: Aš manau, kad dėl to, nes, visų pirma, gyvename teisinių valstybių pasaulyje, kur galioja tam tikros normos, turi būti padarytas tyrimas, randami kalti ir visa kita. Šiuo atveju Kremliaus veikimas yra visiškai priešingas. Jie niekam, niekur, niekaip neatsakingi ir leidžia elgtis sau visiškai įžūliai, kliaudamiesi ir galvodami, kad Vakarai yra silpni.
Aš manau, kad visa Ukrainos karo istorija rodo, kad Kremlius gerokai pervertino savo jėgas ir gerokai neįvertino galimo atsako. Tiek ir sankcijų prasme – kad ir kiek mes kalbėtume ir inkštume, kad jų nepakanka, jos buvo labai rimtos ir duoda poveikį. Galbūt ne tokį, kokio norėjome, ir galbūt ne visas skyles užkamšėme, bet vis dėlto Vakarų atsakas yra pakankamai rimtas.
Manau, kad būtent tokio pobūdžio provokacijoms, net jei tai yra ir informacinė ataka, bandant sukelti paniką, mes turime ruoštis. Ir tai turi būti labai aiški komunikacija – kas bus, jeigu tai įvyks. Man atrodo, kad ir JAV prezidentas, kuomet buvo kalbama apie galimą branduolinį smūgį ir panašiai, labai aiškiai transliavo žinutę, kad tik pabandykite ir maža jums nepasirodys. Aš manau, kad ta žinutė gali būti dar stipresnė ir to labai reikėtų tikėtis – ne tik iš sąjungininkų, bet bendrai iš visos euroatlantinės bendruomenės.
Tomai, kaip atrodo jums, jeigu būtų įvykdytas teroristinis aktas prieš Astravo elektrinę, galima tai laikyti branduoline ataka, nukreipta prieš NATO valstybes?
T. Jermalavičius: Tai yra politinis vertinimas viso Aljanso rėmuose. Šiaurės Atlanto taryboje turi būti pilnas konsensusas, kad tai gali būti laikoma 5 straipsnio situacija. Bet nemanau, kad toks konsensusas būtų. Iš kitos pusės, nemanau, kad ir nebūtų atsako.
Nesutikčiau, kad Vakarai visą laiką praryja. Po kiekvieno tokio rimtesnio incidento būna kažkoks atsakas. Būna įvedamos sankcijos, būna išsiunčiami diplomatai, imamasi kitokių veiksmų. Aš neįsivaizduoju, kas būtų, jei po kiekvieno tokio incidento bėgiotumėme ir aktyvuotume 5 NATO straipsnį. To straipsnio turinio ir esmės išplovimas yra viena grėsmių. Mes turime suprasti, kad tai yra nauja norma, kad ta konfrontacija ir incidentai bus nuolatiniai – ypač, kai vyksta karas. Reikia atitinkamai rekonfigūruoti savo mąstymą ir atsako proporcijas.
Mes visada stengiamės išlikti profesionalūs. Norime išlaikyti savo atsako legitimumą ir neperlenkti lazdos, nes eskalacija yra Rusijos žaidimas, o pas mus dažnai vietoj to, kad eskaluotume ir atsakytume tuo pačiu, verta sakyti „na ir kas?“. Mes kol kas nematome priežasčių panikuoti, kol kažkas neįvyko, o tik grasinama.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
