Advokatas Dainius Židanavičius, remdamasis savo asmenine patirtimi, nurodė, kad apie 30 proc. susituokusių vyrų ir moterų turtas prieš santuoką būna nevienodas, o kartais skiriasi ir 100 kartų.
Anot jo, turtas paprastai dalijamas per pusę, tačiau yra nemažai išimčių. Pavyzdžiui, sutuoktiniui, kuris į bendrą turtą investavo savo asmenines lėšas ar darbą, priklausys didesnė turto dalis arba atitinkama kompensacija iš partnerio.
Jei prieš santuoką asmuo turėjo įmonę, kurios vertė santuokos metu išaugo keletu milijonų eurų, pusę tos sumos jis turės atiduoti kitam sutuoktiniui. Advokatas neslėpė, kad tokiais ir panašiais būdais skyrybų metu dažnai prisiteisiama tūkstančiai ar milijonai eurų.
Jis nurodė, kad tikrai būna santuokų iš išskaičiavimo ir įvardijo, kokie bruožai tą parodo. Dėl to, pasak pašnekovo, vienas iš geriausių būdų apsisaugoti yra vedybinė sutartis.
Kai kurių sutuoktinių turtas skiriasi drastiškai
Kiek vidutiniškai porų tenka išskirti per metus?
Pats asmeniškai, kaip skyrybų advokatas, padedu išsiskirti maždaug 120 porų per metus. Maždaug toks vidutinis skaičius, nuo 100 iki 150.
Kiek besiskiriančių partnerių turtas atskirai būna panašus, o kiek besiskiriančių partnerių turtas būna nevienodas, t. y. vienas iš jų prieš santuoką buvo gerokai turtingesnis?
Dažniausiai į santuoką ateina žmonės, kurie yra vienodos turtinės padėties. Tai galima sakyti, kad 70 proc. porų turtas prieš santuoką būna panašus. O 30 proc. porų turtas prieš santuoką atitinkamai skiriasi.
O koks dažniausiai būna tas turto skirtumas?
Dažniausiu atveju, imant tuos 30 proc., tai skirtumai nebūna dideli. Paprastai iki santuokos vienas iš sutuoktinių turi užgyvenęs kažkokį asmeninį būstą ar įkūręs įmonę.
Tačiau iš tų 30 proc. būna atvejų, kai sutuoktinių turtinė padėtis skiriasi tikrai drastiškai. Esu matęs atvejų, kai ta padėtis jau net ne dešimtimis, o šimtais kartų skiriasi.
Dažniau vyras ar moteris prieš santuoką būna turėjęs daugiau turto?
Tokios labai jau kardinalios takoskyros nepastebėčiau. Galbūt kažkiek dažniau vyrai.
Dalijant bendrą turtą, atsižvelgiama į partnerių indėlį
Kaip skyrybų metu partneriams yra padalijamas turtas? Ar atsižvelgiama į tai, kad vienas iš partnerių prieš santuoką turėjo didesnį turtą?
Turtas iki santuokos, kurį sutuoktiniai buvo užgyvenę, yra nedalinamas ir tai yra jų asmeninė nuosavybė. Tad, jeigu iki santuokos vienas iš sutuoktinių buvo geresnėje turtinėje padėtyje negu kitas, tai neturi reikšmės dalijant santuokos metu užgyventą turtą skyrybų byloje.
Būna atvejų, kuomet vienas iš sutuoktinių, pavyzdžiui, turi sukaupęs asmeninių piniginių lėšų – 100 tūkst. eurų. Ir santuokos metu jas panaudoja bendram turtui – būstui įsigyti. Dalijant santuokos metu įgytą turtą, sakykime, būstą, sutuoktiniui arba privalo būti priteista kompensacija būtent už jo asmeninį indėlį įgyjant bendrą turtą, arba atitinkamai teismas padalija turtą nelygiomis dalimis. Kitaip tariant, priteisia didesnę dalį tam sutuoktiniui, kuris panaudojo savo asmenines lėšas.
Būna, kad į santuoką žmonės ateina turėdami NT, pavyzdžiui, butą, kurį parduoda santuokos metu ir tas lėšas investuoja jau į bendrą turtą, pavyzdžiui, didesnį būstą. Tokiu atveju, kadangi tai yra asmeninio būsto pardavimas, kitaip tariant, pinigai gauti pardavus asmeninį turtą, tas sutuoktinis turi teisę į didesnę to bendro turto dalį. Arba turi teisę į būtent jo panaudotų pinigų kompensaciją įsigyjant bendrą jungtinę nuosavybę.
O kitais atvejais turtas būna dalijamas lygiai per pusę?
Dalijant santuokos metu įgytą turtą, jis dalijamas lygiomis dalimis. Čia yra tokia bendra taisyklė. Tačiau, kaip ir visuomet, egzistuoja tam tikros išimtys.
Jeigu sutuoktinis savo darbu ar asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie bendros nuosavybės įsigijimo, tos dalys gali būti ir nelygios. Kitaip tariant, tam, kuris įdėjo savo asmeninį indėlį, asmeninius pinigus į bendro turto įsigijimą, gali būti priteista didesnė turto dalis. Sakykime, du trečdaliai arba kartais netgi trys ketvirtadaliai turto. O kitam atitinkamai mažesnė dalis.
Būna ir taip, kad sutuoktiniai prie bendro turto įgijimo prisideda darbu. Paprastas pavyzdys: lėšos naudojamos bendram namui statyti, tačiau tą namą stato, pavyzdžiui, kažkuris vienas iš sutuoktinių. Jis turi žinių, gebėjimų, pats mūrija sienas, dažo, stogą dengia ir t. t.
Tokiu atveju teismas vertintų tai kaip galimai didesnį indėlį įgyjant turtą. Taigi, nors lėšos būtų bendros, esant prisidėjimui iš sutuoktinio būtent darbu, teismas gali dalinti tą turtą nelygiomis dalimis.
Aišku, teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, sutuoktinių sveikatos būklę, turtinę padėtį, kitas aplinkybes.
Kas daroma su paskolomis skyrybų metu?
Bendrai paimta paskola yra savita tuo, kad formuoja solidarią atsakomybę. Abudu sutuoktiniai atsako solidariai būtent pagal bendrą prievolę. Jeigu sutuoktiniai perka būstą gavę banko paskolą santuokos metu, sutartyje abu bus įvardyti kaip bendraskoliai ir tokiu atveju prieš banką atsakys bendrai.
Skiriantis tokiu atveju, sutuoktinių padėtis prieš banką nesikeičia. Abu sutuoktiniai ir toliau lieka solidariai atsakingi, nepriklausomai nuo to, kuriam iš sutuoktinių bus priteistas turtas.
Aišku, vidiniame santykyje sutuoktiniai susitaria. Sakykime, jeigu Jonui atitenka turtas, tai Jonas turi pareigą dengti kreditą. Tačiau, pagal kredito sutartį, jie ir toliau lieka solidariai atsakingi – nė vienas iš sutuoktinių nėra eliminuojamas.
Yra tik individualūs atvejai, kai sutuoktiniai patys derinasi su banku santuokos nutraukimo sąlygas ir kartais bankai sutinka modifikuoti sutartis. Nes vis tiek niekas nenori būti atsakingas už kreditą turtui, kurio negauna po santuokos nutraukimo.
Vedybinę sutartį renkasi kas septintas – kaip ji veikia?
Kokį vaidmenį čia atlieka vedybų sutartis? Ką joje galima apsibrėžti ir kaip ji gali palengvinti turto pasidalijimą skyrybų metu?
Ikivedybinės ir povedybinės sutartys skiriasi tik tuo, kad vienos sudaromos iki vedybų, kitos – po. Mes kalbame apie visiško atskirumo principą. Tai reiškia, kad, jeigu sutuoktiniai turi sudarę tą vedybinę sutartį, tas turtas ir pajamos, kurias įgys kiekvienas iš sutuoktinių, tos paskolos, kurias jis pasiims, bus tiktai jo.
Tokiu atveju jie bendrai veda ūkį, bendrai rūpinasi vaikais, tačiau turtinėje plotmėje turi visišką atskirumą. Vedybinė sutartis būtent ir užtikrina tai, kad nutraukiant santuoką eliminuojamas vienas iš esminių ginčo objektų, t. y. turtinis objektas.
Tai reiškia, kad ir kokį turtą jie kartu užgyvens, kad ir kokias paskolas jie prisiims, tai bus tiktai jų turtas, tiktai jų įsipareigojimai. Ir tas turtas nutraukiant santuoką nesidalins, nes jis tiesiog de facto priklausys vienam arba kitam sutuoktiniui.
Pastebėjau, kad šios sutartys gal jau populiarėja, anksčiau jos nebuvo tiek populiarios. Nes yra tas stereotipas, kad vedybų sutartis yra kaip įžeidimas, kaip spjūvis į veidą. Tačiau nūdienoje tai yra įrankis ir būdas, kaip oriai išsiskirti dėl vienos paprastos priežasties. Ta sutartis galbūt ir negarantuos dešimčių ar šimtų tūkstančių eurų, tačiau tikrai apsaugos nuo dešimtis ar šimtus tūkstančių siekiančių sutuoktinio skolų.
Vyras ir žmona turi lygias teises, pareigas bei atsakomybes. Tad, jeigu vyras pasiskolino pinigų vakar, tai labai didelė tikimybė, kad antstolis ateis pas žmoną rytoj. Todėl vedybinė sutartis yra vienintelė priemonė, kaip apsisaugoti nuo sutuoktinio skolų ir kitokių turtinių bėdų šeimoje.
Kiek apytiksliai į jus besikreipiančių besiskiriančių porų turi vedybinę sutartį?
Iš į mane besikreipiančių klientų maždaug kas septintas klientas turi pasirašęs vedybinę sutartį.
Galbūt pastebite tendenciją, kokie specifiškai žmonės dažniausiai turi tą vedybinę sutartį?
Galima išskirti, kad vedybines sutartis pasirašo tie asmenys, kurie turi, ką prarasti. Taip pat pastebiu, kad šias sutartis sudaro žmonės, kurie eina į antrą santuoką. Tai, galima sakyti, jei jau vieną sykį muštas, tai bent turtinėje plotmėje nebesinori to kartoti antrą kartą.
Antra kategorija žmonių, kurie renkasi šias sutartis, yra neribotą atsakomybę turintys asmenys. T. y. individualių įmonių savininkai, akcinių bendrovių akcininkai, direktoriai, versle dalyvaujantys asmenys, kurie laiduoja už įmones, rizikuoja, ima paskolas ir pan.
Ši kategorija žmonių paprastai nori apsaugoti šeimą nuo skolų. Viskas gerai, jeigu gerai, tačiau, pasikeitus rinkai, verslui bankrutavus, visos sutuoktinio prisiimtos skolos šeimos interesais ar laidavimai gali būti nukreipti į bendrą šeimos turtą.
Ar patartumėte vedybinę sutartį sudaryti visiems? Kodėl?
Aš, tiesą sakant, esu vedybinių sutarčių šalininkas. Tad bendras patarimas būtų turėti tą sutartį. Kadangi neretai būna atvejų, kai pernelyg daug turto sutuoktiniai neužgyveno, tačiau ginčas, kuris kilo tarp sutuoktinių dėl turto, ir tos investicijos, reikalingos skyrybų byloje, kartais būna didesni už patį turtą.
Vedybinė sutartis nuo tokių dalykų tikrai apsaugo. Bet, žinote, čia tas pats, kas pasidėti pagalvę krentant – niekas paprastai to nedaro ir apie tai negalvoja. Viskas gerai, kol yra gerai.
Kita pusė kartais nuogąstauja, kad sudarys sutartį, vienas įgys turto, uždirbs daug pajamų, nutraukiant santuoką išeis su viskuo, o kita pusė liks be nieko. Tai tokie atvejai lygiai taip pat gali būti sureguliuoti labai paprastai.
Mano praktikoje būna įvairios kompensacijos, kurios neretai yra susiejamos ir su pragyventų metų skaičiumi, ir pan. Ir tos kompensacijos, patikėkite manimi, yra pakankamai apvalios ir orios.
Santuokos iš išskaičiavimo ir prisiteisiami milijonai
Galbūt galėtumėte subjektyviai įvertinti, ar Lietuvoje būna daug santuokų iš išskaičiavimo? Pagal ką tai sprendžiate?
Meluosiu, jeigu pasakysiu, kad nematau tokių atveju. Taip, jų yra, bet nėra jie tokie dažni. Iš ko aš sprendžiu, tai yra tam tikri aspektai. Sakykime, matosi, kad viena pusė skirtis nori, o kita – tendencingai eina prieš tokį sprendimą.
Ta silpnoji pusė, nesvarbu, vyras ar moteris, kuri yra santuokoje su labiau pasiturinčiu asmeniu, dažnai yra linkusi užsimerkti į smurtą, į neištikimybę. Ir netgi dėti visas pastangas, kad tos skyrybos neįvyktų.
Taip pat pasimato, kai vienas iš partnerių yra pasiturintis: įmonės, didelės pajamos, prabangūs automobiliai, NT. Ir kalba eina apie tai, kad dėl rizikos versle vertėtų pasirašyti vedybinę sutartį. Tačiau kita pusė kategoriškai to atsisako.
Taip pat yra toks ypatumas, kad, jeigu įmonė buvo įkurta iki santuokos, po skyrybų ji ir liks tam asmeniui. Tačiau, jeigu santuokos metu įmonės vertė išaugo, tai sutuoktiniai tą skirtumą turės dalintis. O tas skirtumas kartais tikrai siekia ir milijonus.
Tam, kad to išvengtų, sutuoktiniai turi interesą sudaryti vedybinę sutartį. Tačiau kita pusė to atsisako, apeliuodama į jausmus. Tai nebūtinai gali būti santuoka iš išskaičiavimo, tačiau dalyje atvejų neatmesčiau šios galimybės.
Kokiais atvejais vienam iš partnerių (vyrui ar moteriai) skyrybų metu pavyksta iš kito prisiteisti milžiniškas sumas?
Jeigu santuokos metu užgyvento turto vertė yra tikrai didelė, tai akivaizdu, kad ir skaičiai visai kitokie išeina. Paprastai, turto objektai dalinami natūra, kad tos vertės būtų panašios. O tada priteisiamos kompensacijos, kurios kartais būna tikrai didelės. Aš tuos skaičius matau ir tuos nulius kartais reikia perskaičiuoti.
Taip pat sutuoktinis gali prisiteisti išlaikymą sau, jei, pavyzdžiui, yra blogesnė sveikatos būklė, prasta turtinė padėtis, jei jis prarado galimybę į išsilavinimą ar geresnį darbą, nes augino vaikus ir pan. Tačiau šios sumos nebūna labai didelės.
Milžiniškos sumos paprastai būna tada, kai užgyventas didelis turtas. Pavyzdžiui, vienam sutuoktiniui atitenka bendrai užgyventa įmonė, nes jis buvo labiausiai su ja susijęs. O įmonės vertė siekia keliolika milijonų eurų. Ir jeigu tas sutuoktinis turi galimybę kitam išmokėti atitinkamą kompensaciją, tai galite įsivaizduoti, kokio dydžio kompensacija yra gaunama tokiu atveju.
Mažiausios, vidutinės ir didžiausios kompensacijų sumos
Kiek dažnai būna atvejų, kai prieš santuoką žmogus turėjo nedidelį turtą, o po skyrybų itin praturtėjo?
Tai tikrai dažni atvejai, ypač jeigu santuokoje išgyventa daug metų. Sakykime, abu partneriai, naudodami savo žinias ir gebėjimus, įkūrė įmonę, kuri išsivystė iki vienaragio ar pan. Arba vienas iš jų turėjo įmonę prieš santuoką, bet kartu ją išvystė.
Tai tikrai yra labai dažnų pavyzdžių rinkoje, kai santuokos metu įmonės išvystomos tiek, kad jų vertė siekia milijonus eurų. Tai skyrybų metu vienam lieka įmonė, o kitas gauna milžinišką kompensaciją.
Būtų labai įdomu, jei galėtumėte pasidalinti sutuoktinių prisiteisiamomis sumomis: mažiausiomis, vidutiniškomis ir didžiausiomis. Kokios jos gali būti?
Mažiausia kompensacija yra nulis, kuomet turto nėra, tai nėra ką dalinti, nėra ką kompensuoti.
Vidutiniškos kompensacijos mano matomais atvejais būna iki 100 tūkst. eurų, t. y. 50 tūkst., 70 tūkst., 80 tūkst. eurų.
Kalbant apie didžiausias, dėl konfidencialumo konkrečiai įvardyti negaliu. Abstrakčiai galiu pasakyti, kad tos kompensacijos siekia toli gražu ne vieną ar net kelis milijonus eurų.
