Šveicarija yra viena pagrindinių veikėjų žaliavų prekybos rinkoje. Penkios didžiausios Šveicarijos bendrovės pagal apyvartą yra ne bankai ar farmacijos įmonės, o žaliavų prekyba užsiimančios įmonės.
„Šveicarijoje prekybos žaliavomis industrija sudaro gerokai didesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei turizmas ar mašinų pramonė“, – DW sakė Oliveris Classenas, Šveicarijos nevyriausybinės organizacijos „Public Eye“ atstovas.
Per Šveicariją vykdytos prekybos apimtis vien 2018 m. siekė beveik 1 trilijoną JAV dolerių (906 mlrd. eurų), rodo šios šalies vyriausybės ataskaita. Tačiau didžiulių žaliavų prekybos sandorių jokios institucijos neprižiūri – savireguliacija užsiima pačios žaliavomis prekiaujančios bendrovės.
Rusija naftą parduoda Šveicarijoje
Šveicarijoje perkama ir parduodama daugiau nei trečdalis pasaulyje prekiaujamos naftos, du trečdaliai netauriųjų metalų, tokių kaip cinkas, varis ir aliuminis bei du trečdaliai tarptautiniu mastu parduodamų grūdų.
Rusija taip pat savo naftą ir dujas parduoda naudodamasi Šveicarijos žaliavų prekyba užsiimančių bendrovių paslaugomis. Šveicarijos ambasados Maskvoje ataskaitos duomenimis, apie 80 proc. rusiškų žaliavų yra parduodama per Šveicariją.
Naftos ir dujų eksportas yra pagrindinis Vladimiro Putino pajamų šaltinis ir sudaro 30–40 proc. Rusijos valstybės biudžeto. Vien 2021 m. Rusijos valstybinės įmonės iš naftos eksporto uždirbo apie 180 mlrd. dolerių (163 mlrd. eurų).
Kol kas ES ir JAV įvestos sankcijos Kremliui nepaveikė prekybos žaliavomis bendrovių. Tačiau Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, kai kurie Šveicarijos politikai tampa kritiškesni.
„Šveicarija Rusijos karo finansavimo čiaupą turi užsukti dabar“, – per SRF Šveicarijos radijo kanalą dėstė Cedricas Wermuthas, Šveicarijos socialdemokratų partijos narys.
Nors šalis ir turi neutralų statusą ir savarankiškai sankcijų taikyti negali, Šveicarijos įstatymai leidžia prisijungti prie kitų valstybių įvestų sankcijų. Todėl šalis imasi veiksmų tik tada, kai tokius sprendimus priima pagrindiniai šalies prekybos partneriai arba Jungtinių tautų saugumo taryba.
Naudos gavėjai nežinomi
Žaliavomis dažnai prekiaujama tiesiogiai tarp vyriausybių ir per žaliavų biržas. Šveicarijos bendrovės specializuojasi tiesioginėje žaliavų prekyboje, nes turi pakankamai pinigų, kad tokio masto prekybą galėtų vykdyti.
Priklausomai nuo dabartinės kainos, žaliavinės naftos krovinys dabar gali kainuoti 100 mln. JAV dolerių (90 mln. eurų). Tokių pinigų dauguma kitų bendrovių neturi. Tačiau Šveicarija tapo viena iš pirmaujančių šalių, kuriant tokių didelių sandorių finansavimo priemones.
Šiuose sandoriuose dažnai naudojami akredityvai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje esanti žaliavų prekybos bendrovė nusiperka naftą iš Rusijos ir vėliau ją parduoda kitai valstybei.
Galiausiai žaliavos niekada nepaliečia Šveicarijos žemės, nes iš kilmės šalies keliauja tiesiai gavėjui. Šie sandoriai vadinami tranzitiniais. Jais užtikrinama, kad per Šveicariją keliaus tik pinigai.
Todėl Šveicarijos muitinė negauna jokios informacijos apie prekybos mastą, rašo DW. Šveicarijos nacionalinis bankas skelbia tam tikrus duomenis, tačiau juose žaliavų srautai išsamiai nefiksuojami.
„Visa prekyba žaliavomis yra nepakankamai registruojama ir reguliuojama. Reikia surinkti nemažai duomenų, bet ne visa informacija yra prieinama“, – kalbėjo Berno universiteto atstovė Elisabeth Bürgi Bonanomi.
Kas iš ko, kokiomis kainomis ir kokias žaliavas perka, lieka šešėlyje. Daugumos žaliavomis prekiaujančių įmonių Šveicarijoje galutiniai savininkai dažnai yra nežinomi, nes visos, išskyrus „Glencore“, yra privačios bendrovės.
„Yra daugybė įmonių, kurios patenka į valdžios institucijų akiratį ir kurių tikrieji naudos gavėjai nėra žinomi, nes jos valdomos neaiškių ofšorinių bendrovių“, – dėstė O. Classenas.
Trūksta taisyklių
Žaliavų rinkos reguliacijos trūkumas pravartus nedemokratinėms šalims, kur yra išgaunama daug žaliavų, rašo DW.
„Kitaip nei finansų rinkoje, kur kovojama su pinigų plovimu ir nelegaliais finansiniais srautais, o pinigų srautus prižiūri finansų rinkos priežiūros institucijos, žaliavų rinkoje šiuo metu tokių taisyklių nėra“, – Vokietijos visuomeniniam transliuotojui ARD sakė Davidas Mühlemannas iš „Public Eye“ organizacijos.
„Prekyba žaliavomis turi būti reguliuojama. Reikia skaidrumo, kad būtų aišku, iš kokių žaliavų pardavėjų vyriausybės perka išteklius. Ypač svarbu matyti autokratinių režimų pardavimus, nes jie gali būti nukreipti karams finansuoti. Tai susiję ne tik su Rusija“, – aiškino D. Mühlemannas.
Kai kurie žaliavų prekiautojai tapo tokie galingi, kad dabar gali daryti įtaką ištisoms šalims, pripažino O. Classenas. Pavyzdžiui, „Glencore“ suteikė Čadui daugiau kaip milijardo dolerių kreditą ir mainais gavo prieigą prie jo naftos telkinių.
„Nors Šveicarijos federalinė taryba pripažįsta šią problemą, ji ir toliau remiasi netiesiogine pačių bankų vykdoma prekiautojų žaliavomis priežiūra“, – komentavo „Public Eye“ žaliavų rinkos ekspertė Adria Budry Carbo, duodama interviu „Amnesty International“.
Bankai neprivalo išsiaiškinti, su kuo jų klientai sudaro sandorius ir kur keliauja pinigai. „Vyriausybei to, atrodo, pakanka. Jų nuomone, nereikia nei žaliavų rinką reguliuojančių įstatymų, nei specialios reguliavimo institucijos“, – sakė ji.
Dėl Šveicarijos neutralumo statuso, tol, kol kitos Vakarų šalys prekybai žaliavomis sankcijų netaikys, Šveicarijos žaliavų prekyba užsiimančios bendrovės uždirbs iš Rusijos naftos ir dujų, taip pildydamos Rusijos biudžetą
