Ryškėja pagrindiniai naujosios, būsimos Vyriausybės ekonominės programos bruožai.
Pagrindinė jos nuostata – defliacinėmis priemonėmis (mažinant biudžeto deficitą ir šiek tiek didinant mokesčius) grąžinti ekonomiką į pusiausvyrą.
Geras tikslas – nesustabdę kainų lygio kilimo negalime tikėtis nei saviškių, nei užsienio investuotojų pasitikėjimo, o be to nebus nei ūkio plėtros, nei gerovės kilimo.
Tačiau problemiška jį įgyvendinti – ekonomika vėsta (taigi, pati ima malšinti infliaciją), ir defliacinis nusistatymas žada dar paspartinti tą „vėsimą“. Paspartinti tiek, kad recesija ne tik bus neišvengiama, bet gali būti gilesnė ir ilgesnė nei aplink kaimynuose.
Nemaža dalimi infliacija yra „ne mūsų“; ją padovanojo kilusios pasaulinės energijos išteklių ir maisto kainos bei mūsiškių nevaldomų (pinigų politikos neturim ir negalim turėti) bankų savarankiškas manymas apie tai, kas jiems geriau. Tiesa, ir patys gerokai pakurstėm infliaciją – aplenkdami ją didinamais atlyginimais ir kęsdami centrinio banko toleranciją infliacijai.
(Centrinis bankas ką tik sumažino privalomų atsargų normą nuo 6 iki 4 proc. ir šitaip „padovanojo“ komerciniams bankams papildomą milijardą litų likvidumui stiprinti ar kreditavimo veiklai gaivinti. Lygiai taip pat jis galėjo, 2007 m. ekonomikai kaistant, tą normą padidinti – sakykim, nuo 6 iki 8 proc. - ir tą milijardą litų iš apyvartos išimti. Pabrangę kreditai mūsų infliaciją būtų sumažinę nuo 11-12 proc. gal net iki 7-8 proc.).
Ką paveldėjo būsimoji A. Kubiliaus Vyriausybė?
Pirma, biudžeto deficitą. Jis šiemet ir kitąmet bus didesnis nei tikėtasi, o pridėjus „Sodros“ deficitą (irgi nemenka naujiena, nes „Sodra“ jau bene penketą metų turėdavo savojo biudžeto perviršį) iš tikrųjų gali pasiekti tuos baisius skaičius, apie kuriuos kalba būsimasis premjeras. Deficitą reikės dengti skolinantis, skolintis dabar labai brangu, todėl užsikrautume naštą ateičiai ir pristabdytume augimo ir gerovės kėlimo galimybes.
Antra, infliaciją. Išliekanti aukšta net ekonomikos lėtėjimo laikais (nes „maitinta“ skolinimusi ir įgavusi inerciją) ji veda į stagfliaciją ir dėl to darosi dvigubai sunkiau įveikiama. Stagfliacijos atveju ekonomika pakliūna tarsi į užrištą maišą – ką bedarysi, vis vien arba infliaciją didinsi, arba ekonomikos plėtrą stabdysi. Dėl infliacijos kyla lito realusis kursas ir mūsų eksporto prekių bei paslaugų konkurencingumas mažėja. Reikėtų pasakyti tiesiai – infliacija yra pati didžiausia grėsmė mūsų ekonomikos plėtrai (todėl suintensyvėjo mums abejingesnių analitikų „pramatymai“ apie būsimą Baltijos šalių valiutų devalvavimą).
Trečia, recesiją (gamybos apimties nebedidėjimas arba mažėjimas). Ji dar tik šliaužia į mus; sausį ar vasarį jau turėtume pamatyti „iš arčiau“, kaip atrodo ūkis ir mes patys, kai ekonomika ima nebeaugti. „Recesija“ - tai ne šiaip gamybos stabtelėjimas. Ji reiškia paspartėjusį nedarbo augimą, skurdo plėtojimąsi, būtinumą Vyriausybei skolintis papildomai, nes reikia vykdyti socialinės politikos įsipareigojimus. Recesija taip pat reiškia didėjantį visuomenės nepasitenkinimą, dažnėjančius ginčus tarp koalicijos partnerių, galimą koalicijos iširimą ar bent Vyriausybės atsistatydinimą ir performavimą. Visa tai būtų papildomi kaštai Lietuvai – susvyruotų pasitikėjimas ir jos politiniu (ne tik ekonominiu) stabilumu, tai pakenktų ir valstybei, ir ekonomikai.
Šios trys dabartinės problemos – ne šiaip sau sąrašas, o dilema. Defliacinė valdžios politika taisys biudžeto deficitą ir užstos kelią infliacijai, bet kirs per visuminę paklausą ir paspartins ekonomikos augimo sustabdymą. Jei Vyriausybė pirmenybę teiktų ekonomikos augimo išsaugojimui, tektų susitaikyti su kur kas lėtesniu infliacijos normalizavimusi.
Mums, kuriems dalyvavimas pasaulio rinkose turi gyvybinę reikšmę, infliacija yra nuožmiausias priešas. Todėl reikia pritarti besiformuojančios Vyriausybės ryžtui (ir rizikai) pirmiausia griebtis defliacinių priemonių.
Svarbu ir tai, kad tame defliaciniame mechanizme politikai žada įpinti ir verslą skatinančių priemonių (reinvestuojamo pelno neapmokestinimas; gaila, kad viso, o ne vien to, kuris skiriamas technologinei pažangai).
Ir juolab kad Vyriausybė pasižada beveik nemažinsianti socialinės paramos gyventojams. Bet čia Vyriausybei kils problemų, nes tos paramos prireiks didėjančiam gyventojui skaičiui. Gali prireikti daugiau lėšų ir nedarbo draudimo išmokoms, ir būstų šildymo išlaidų daliniam kompensavimui. Deficitas gali sumažėti mažiau negu tikimasi.
Ir tada padėtų dvi papildomos priemonės.
Nacionalinio biudžeto ir „Sodros“ deficitų finansavimas gali būti mažesne problema, jei valstybė skolinsis ne per bankus (Lietuvos ir užsienio), o tiesiogiai. Pavyzdžiui, ji gali surinkti reikiamas lėšas išleisdama vienerių metų trukmės taupymo lakštus su 10 proc. palūkanų - nes gyventojams pirkti obligacijas bus pelningiau, nei dėti indėlius į bankus, kurie moka gerokai mažesnes palūkanas ir dar yra sugadintos reputacijos (todėl dalis indėlininkų perkėlė savo santaupas iš bankų į stalčius, čiužinius ir kitas beprasmiškas vietas). Tuo tarpu valdžiai tie 10 procentų reikštų, kad Vyriausybė realiąja verte skolintųsi už nulines palūkanas, nes infliacija irgi bus maždaug 10 proc.
Antra, sušvelninus paklausos mažėjimą išsaugotos socialinės rūpybos priemonėmis galima laukti didesnio vargo su infliacija. Todėl tiems dvejiems artimiausiems metams, kuriems būsimoji Vyriausybė numato savo programą, galima būtų numatyti ir prevencines darbo užmokesčio didinimo priemones – perviršinio mokos fondo lėšų didinimo mokestį. Jis reikštų, kad, pavyzdžiui, darbo užmokestį padidinus daugiau nei pakilo bendras kainų lygis (galima ir dar griežčiau), už kiekvieną perviršinį atlyginimo didinimo procentą mokesčių inspekcijai reikia įmokėti tris ar penkis procentus.
Europos šalių centriniai bankai mažina palūkanų normas – tai spartins išėjimą iš recesijos. Mes taip pat turėtume siekti ne tik užsmaugti infliaciją, bet ir išsaugoti verslo dinamizmą.
Sakoma, kad pesimistas kenčia du kartus: pirmą – kai patiki bloga lemiančia prognoze, antrą – kai prognozė iš tikrųjų pasitvirtina. Dar turim galimybę, panorėję, atkentėti tik vieną kartą.
