Specialistai skaičiuoja, kad kiekvieną mėnesį atsidedant po 500 eurų, senatvėje būtų galima kas mėnesį gyventi už 1 tūkst. eurų. Vis tik tiek atsidėti gali nedaugelis.
Dėl to labai svarbu suprasti investavimą ir jo svarbą – dabar investuojant po 350 eurų per mėnesį, sulaukus pensijos, sąskaitoje būtų virš 1 mln. eurų. Taigi gyventi oriai būtų galima ir be „Sodros“ išmokų.
Vis tik lietuviai labai lėtai įsitraukia į naujas investicijas, daugelis jų nekilnojamąjį turtą klaidingai vertina kaip vienintelį patikimą investavimo būdą, bet tokių yra daug daugiau.
Jei gyventojai suprastų investavimo galimybes ir išmoktų planuoti savo finansus ilgesniems laikotarpiams, „Sodra“ tikrai nebūtų vienintelis išgyvenimo pensijoje šaltinis.
Alternatyvų yra, tik reikia nebijoti. Apie tai – interviu su bendrovės INVL Investicijų valdymo ir gyvybės draudimo grupės mažmeninių paslaugų vadove dr. Dalia Kolmatsui.
Investuodami dabar padėsite sau senatvėje
Kokį turtą žmogus galėtų sukaupti, jei investuotų pensijos pinigus nuo, pavyzdžiui, 24 metų iki pat pensinio amžiaus?
Skaičiuojama, kad jei žmogus nuo 24 metų atsidėtų bent 10 proc. savo gaunamų pajamų ir šiuos pinigus nuolat investuotų, realu, kad išeidamas į pensiją jis būtų sukaupęs apie 10 metinių atlyginimų. Būtent tokią sumą rekomenduojama būti sukaupus išeinant į pensiją. Skaičiuodami įvertiname, kad ilgainiui žmogaus atlyginimas didės, atitinkamai didės ir įmokos.
Kodėl 10 atlyginimų? Sukauptų 10-ies metinių atlyginimų, tokių, kokį žmogus gavo prieš pat išeidamas į pensiją, turėtų pakakti, kad gyvendamas pensijoje 20 metų, jis kiekvienais metais galėtų papildomai gauti pusę savo pajamų. Dar maždaug 30–40 proc. buvusio atlyginimo moka „Sodra“ – tokia Lietuvoje yra vadinamoji „Sodros“ mokamos pensijos pakeitimo norma (t.y. vidutinės pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu, red. past.).
Kodėl 20 metų? Todėl, kad vidutiniškai tiek metų žmonės gyvena pensijoje, jeigu jos sulaukia. Lietuviai gal vos vos trumpiau, kitų Vakarų Europos šalių gyventojai – gal ilgiau, bet bendrai tiek. Klaidinga manyti, kad žmonės pensijos nesulauks arba jos sulaukę gyvens trumpai.
10 proc. pajamų galima skirti bet kokiems investavimo būdams, kokie tik žmogui patinka arba kuriuos jis išmano. Svarbu juos įvairinti, kad tai nebūtų vien nekilnojamasis turtas ar vien akcijos ir reikėtų orientuotis į tą turtą, kuris uždirba grąžą, ypač kol žmogus jaunas. Indėlis banke auginti kapitalą ilguoju laikotarpiu nepadės.
Ar įmanoma, kad visą gyvenimą investavęs žmogus, sulaukus pensijos, turėtų pinigų visai senatvei ir dar galėtų pagyventi, ne tik „išgyventi“?
Taip, tai įmanoma. Jeigu žmogus pradės investuoti anksti – kuo anksčiau, tuo geriau – laikysis disciplinos, nedarys išimčių ir išlygų sau ir atidės bent 10 proc. savo pajamų.
Jeigu kaupti ir investuoti pradedama vėlai, tai vyresniame amžiuje atidėti tektų ir 20 proc. savo pajamų, o tai yra sunkiau. Kuo vėliau pradedama ruoštis senatvei, tuo mažesnis sudėtinių palūkanų efektas.
Pradėjus pensijai ruoštis sulaukus 40 metų, atidėti neužteks ir ketvirtadalio atlyginimo, kad pensijoje gyventi būtų galima padoriai. Todėl geriau pradėti kuo anksčiau.
Įprasto pensijos kaupimo alternatyvos
Kaupiant pensiją pačiam, privalumas būtų tai, kad tie pinigai priklausytų jam, t. y. jis galėtų su jais daryti ką nori, turėtų visą sumą, todėl kartais galėtų išleisti daugiau, kartais mažiau, galbūt ir toliau investuoti, o tai reiškia, kad, atvirkščiai nei įprastą pensiją gaunantys žmonės, jis nebūtų pririštas prie mažos pensijos, kurią gauna kas mėnesį ir negali atsiimti visos sumos iš karto. Ką manote apie tai?
Nieko blogo, kad žmogus iš dalies yra pririštas prie savo mėnesinės pensijos. Dirbantis gyventojas visą gyvenimą gauna nuolatines periodines pajamas – tokių pajamų reikia kasdieniams poreikiams padengti, susimokėti už komunalines paslaugas ir panašiai.
Be to, „Sodros“ mokamas anuitetas, kaip ir „Sodros“ pensija, turi kitą privalumą – jis neišsenka, nei kai sulauki 80 metų, nei kai sulauki 90. Tai kartu ir draudimas ilgaamžiams – jie gaus nuolatines pajamas, kad ir kiek ilgai gyventų.
Bet nei „Sodros“ pensijos, nei II pakopos pensijos, kuriai skiriame 3 proc. savo pajamų, oriai senatvei greičiausiai neužteks. Yra tikrai didelis pasirinkimas, ką nuveikti, tarkime, su dar 7 procentais savo pajamų – galima mokėti įmokas į III pakopos pensijų fondus, galima rinktis investicinius fondus, investicinį gyvybės draudimą, nekilnojamąjį turtą – iš esmės žmogus gali rinktis, kada ir kokio dydžio įmokas mokėti ir kada kokią dalį pinigų pasiimti.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne visų šių instrumentų apmokestinimas yra vienodas. Valstybė taiko skatinimo politiką, suteikdama gyventojų pajamų mokesčio lengvatas kaupiantiems III pakopos pensijų fonduose ir per investicinį gyvybės draudimą.
Kokie investavimo būdai ir sumos geriausiai tiktų tokiai pensijos kaupimo alternatyvai? Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų ne kaupti pensines teise „Sodroje“, o patys individualiai sukaupti pinigų senatvei?
Skaičiavimai rodo, kad vidutiniam investuotojui sudėtinga gauti ilgalaikę metinę grąžą, kuri viršytų infliaciją. Taip yra todėl, kad pats investuodamas ir patirties neturintis žmogus kartais imasi „spėlioti“ geriausius rinkos momentus.
Pavyzdžiui, dabar yra žmonių, norinčių atsiimti lėšas iš pensijų fondų, nes rinkos nukrito, arba skubančių pakeisti savo fondus į konservatyvesnius. Nors iš tiesų tam metas nėra palankus. Dėl to visam pasaulyje naudojami instrumentai, kuriuos valdo profesionalai, turintys patirties ir išmanantys finansinių rinkų dėsnius.
Ne veltui Lietuvoje II pakopos pensijų sistemoje buvo sukurti gyvenimo ciklo fondai, kuriuose investavimo rizika valdoma ją mažinant artėjant žmogaus pensiniam amžiui. II pakopa dėl to taip smarkiai reglamentuota, nes reikia disciplinos, kurios vis dar labai trūksta kaupiantiesiems pensijai Lietuvoje.
Viena iš didžiausių rizikų, kai žmogus ryžtasi individualiai kaupti senatvei, yra ne pensijų fondų ar kitų investicinių fondų grąža. Didžiausia rizika yra žmogaus disciplinos trūkumas – kad gali sau leisti neatsidėti pinigų, kai reikia kokio nors pirkinio, kai ekonominė situacija blogesnė arba, pavyzdžiui, „pamiršti“ padidinti taupymo normą padidėjus atlyginimui. Būna, kad žmogus nustoja taupyti, o paskui iš naujo taip ir nepradeda.
Norint 1 tūkst. eurų pensijos reiktų sukaupti 250 tūkst. eurų
Atsižvelgus į visus įmanomus investavimo būdus, kiek išeitų mažiausiai ir nerizikingiausiai investuoti, kad pavyktų sukaupti tiek pinigų, kiek žmogus iki gyvenimo galo gauna iš „Sodros“? Iš to būtų galima pasvarstyti, kas labiau apsimoka ir kiek reikėtų investuoti, kad pavyktų gauti dar daugiau, nei pensiją kaupiant įprastu būdu.
Nerizikuojant pinigus galima laikyti indėlyje. Paprastas pavyzdys. Jeigu senatvėje dvidešimt metų kiekvienam mėnesiui norite turėti 1 tūkst. eurų, tai jums reikia būti sukaupus apie 250 tūkst. eurų. O tokiai sumai sukaupti be palūkanų, niekuo nerizikuojant, reikėtų 40 metų atidėti po 500 eurų. Jeigu pinigai būtų investuojami su didesne grąža nei indėlių, ilguoju laikotarpiu atidėti reikėtų gerokai mažiau.
Iš tiesų iliuzija, kad galima investuoti nerizikingai ir sukaupti ženklias sumas. Investavimas tuo ir ypatingas, kad jis susijęs su rizika, o skirtingos investicinės priemonės turi skirtingą rizikos laipsnį. Norint per ilgą laikotarpį gauti didesnę grąžą rekomenduojama diversifikuoti investicijas.
Kol investuotojas jaunas ir turi laiko iki pensijos, jis turėtų rinktis rizikingesnes investavimo priemones, kad uždirbtų didesnę grąžą ilguoju laikotarpiu. O prieš pensiją riziką reikėtų mažinti.
Investicijos į vienos rūšies turtą – net ir nekilnojamąjį turtą – yra susijusios su tam turtui būdinga rizika. Rinkoje atsiradus sąstingiui, pavyzdžiui, kokį matome dabar, turto kainos pradeda kristi, nuomos pajamingumas mažėja.
Rekomenduojama krepšelyje turėti skirtingų rūšių investicijų rizikai išskaidyti. Taip daro pensijų fondai.
Investuojant po 350 eurų sukauptų virš 1 mln. eurų?
O ar galėtumėte palyginti, kokią pensiją gauna vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus ir kokią sumą jis sukauptų, jei pensijos įmokų pinigus investuotų?
Net ir teoriškai labai sunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu nebūtų „Sodros“ senatvės pensijos.
Tarkime, kad žmogus kažkokiu būdu nedalyvauja „Sodros“ pensijų sistemoje ir nemoka pensijų socialinio draudimo įmokų. Tad jis „Sodros“ senatvės pensijos negautų, bet norėtų užsitikrinti orią senatvę vien tik savo jėgomis.
Per gyvenimą dirbame apie 40 metų. Pensijoje vidutiniškai žmogus praleidžia apie 20 metų – ši vidutinė gyvenimo trukmė sulaukus pensijos amžiaus yra labai svarbus rodiklis, kurį daugelis žmonių painioja su bendra vidutine gyvenimo trukme. Taigi reikia nusiteikti, kad pensijoje gyvensite ne 5 ar 7 metus, o 20 metų.
Logika būtų paprasta – 40 metų kaupiame ar investuojame apie 30–35 proc. savo atlyginimo, kad 20 metų gautume dvigubai daugiau – tai yra apie 70 proc. savo pajamų – tokią dalį pajamų rekomenduojama užsitikrinti senatvėje.
Kiek tai būtų nuo vidutinio atlyginimo Lietuvoje, kuris šiuo metu į rankas siekia 1,1 tūkst. eurų? Tokiu atveju žmogus kiekvieną mėnesį nuo šių pajamų turėtų skirti apie 350 eurų. Didėjant pajamoms turėtų augti ir investicijoms atidedama suma.
Po 40 metų, darant prielaidą, kad investicijų grąža siekia 5 proc., jis būtų sukaupęs beveik 1,1 mln. eurų ir kiekvieną mėnesį galėtų išsimokėti po maždaug 4,1 tūkst. eurų, o tai sudarytų apie 70 proc. būsimo vidutinio atlyginimo.
Sunku suvokti, kokio dydžio atlyginimai ir pensijos bus po 40 metų, tad paverskime tai šiandienine verte. Jeigu vidutinis atlyginimas į rankas yra 1,1 tūkst. eurų, tai tokia pensija siektų 770 eurų. Jeigu norime daugiau, tai daugiau reikėtų ir atidėti kiekvieną mėnesį nuo atlyginimo.
Šie skaičiavimai atlikti pasitelkus „Sodros“ prognozuojamos senatvės pensijos skaičiuoklę, kurioje numatyta, kad vidutinis darbo užmokestis nuosekliai augs atsižvelgiant į nešališkas šalies ekonomikos prognozes.
5 proc. vidutinė metinė investicijų grąža yra tokia, kokios galima tikėtis su įprasta rizika ilgoje perspektyvoje investuojant į įvairias turto klases periodiškai ir investicijas diversifikuojant. Investavimas visuomet susijęs su rizika.
Vėlgi, reikia nepamiršti, kad „Sodra“ yra socialinio draudimo sistema ir jos funkcija yra socialinė, ne tik pensijos kaupimo. Remiantis ja, santykinai didesnes pensijas gauna mažiau uždirbantieji ir tai daroma daugiau uždirbančiųjų sąskaita.
Pensijos oriai senatvei nepakaks
Ar jūs asmeniškai pritartumėte sprendimui kaupti pensiją pačiam?
Žmonės gali, turi ir yra skatinami siekti daugiau. Tam ir valstybė skatina kaupimą II ir III pensijų pakopose. II pakopoje prideda trečdalį įmokų uždirbančiam vidutiniškai, III pakopoje sugrąžina gyventojų pajamų mokesčio dalį, o jeigu prie gyventojo kaupimo prisideda ir darbdavys – pritaiko dar ir daugiau mokesčių lengvatų.
Kaip rodo tyrimai, didžiausia problema yra ta, kad žmonės nėra linkę planuoti savo finansų ilgesniam laikotarpiui. Nors 70 proc. gyventojų apklausose teigia, kad taupo, tik 25 proc. sako, kad turi finansinį planą, o iš turinčių finansinį planą tik 5 procentai planuoja ilgesniam negu 10 metų laikotarpiui. Daugiau nei pusės planas – iki 2 metų.
Dauguma žmonių taip pat nesupranta pagrindinių investavimo principų, vis dar vertina nekilnojamąjį turtą kaip vienintelę patikimą investavimo alternatyvą.
Mūsų apklausoje absoliuti dauguma žmonių geriausia investicija pernai laikė nekilnojamąjį turtą (35 proc.), taupymą patiems (34 proc.), būstą nuomai (30 proc.), auksą (20 proc.) ir indėlius (18 proc.) (galėjo būti keli atsakymo variantai). Nors realiai tik 12 proc. žmonių buvo investavę į būstą nuomai, o į auksą – 8 proc. Na, tik indėliai Lietuvoje tikrai dominuoja – 28 proc. jų turi.
Galbūt girdėjote arba žinote žmonių Lietuvoje, kurie nekaupia / nekaupė pensijos, nes pasirinko kokią nors kitą alternatyvą?
Taip, Lietuvoje yra žmonių kurie investavo į savo verslus, nekilnojamąjį turtą arba pirko įmonių akcijų ir susikūrė gerovę. Visos alternatyvos kaupimui tinkamos, jei žmogus turi ilgalaikį planą, supranta riziką ir skiria pakankamai lėšų ir dėmesio savo tikslui pasiekti.
Labai gerai, kad pensijų kaupimo klausimas šiuo metu yra plačiai diskutuojamas. Jis dar kartą atkreipia visų dėmesį į egzistuojančią problemą – „Sodros“ pensijos nepakaks oriai senatvei.
Tai skatina galvoti, o iš ko aš senatvėje galėčiau ne tik „išgyventi“, bet ir „pagyventi“. Kuo daugiau žmonės domėsis alternatyvomis ir atidės ženklią dalį pajamų ateičiai, tuo jausis finansiškai saugesni.
Be abejo, kaupimą ir rūpinimąsi senatve iš anksto turėtų skatinti ir valstybė, ne tik mokesčių lengvatomis, bet taip pat, pavyzdžiui, aktyviau įtraukdama darbdavius į šios problemos sprendimą, kaip tai yra daugelyje Vakarų Europos šalių.
