Žemės ūkio ministerija atliko aštuonių maisto produktų pajamų analizę. Tyrimas parodė, jog iš pieno labiausiai pelnosi jo perdirbėjai. 2,5 proc. riebumo pieną perdirbėjai pabrangina daugiau nei dvigubai.
Pienas, juoda duona ir batonas yra tos prekės, kurių antkainiu prekybininkai piktnaudžiauja mažiausiai. Nuo 1 litro pieno prekybininkai pasiima ketvirtadalį to, ką uždirba žemdirbys. Juodos duonos kainų struktūroje prekybininkų antkainis sudaro trečdalį, o batono - 16 proc.
Parduodami kiaušinius, prekybininkai „pasiima“ 40 proc. to, ką uždirba paukščių augintojai, o aukščiausios rūšies miltus – 70 proc. to, ką už toną javų gauna kviečių augintojai.
Labiausiai prekybininkai pelnosi iš mėsos valgytojų – vištienai prie žemdirbio nustatytos kainos pridedama 50 proc., kiaulienai – 90 proc., o jautienai – net 100 proc.
„Prekybininkų, o kai kuriais atvejais ir perdirbėjų antkainiai peržengia sveiko proto ribas. Reikia pažymėti, jog mažmeninės prekybos pelningumas nuolat augo, o ypatingą pagreitį įgavo nuo 2007 metų vidurio. Gamintojų liudijimu atsiskaitymo terminai už prekes šiais metais prekybos tinkluose pailgėjo trečdaliu“, - teigia Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė.
Jai nuostabą kelia Ūkio ministerijos reakcija į Seimo Ekonomikos komiteto siūlymą imtis griežtų priemonių dėl nepagrįsto kainų augimo. Ministerija savo rašte atsako, jog „valstybės institucijos negali kištis į privačių ūkio subjektų sandorius ir šiuos sandorius paversti viešąja teise.“
B. Vėsaitės nuomone, nevaldoma situacija masito produktų rinkoje susidarė dėl sumažėjusios konkurencijos mažmeninės prekybos sektoriuje, kurioje išnyko mažos parduotuvės ir dominuoja keturi didieji prekybos tinklai. Jie esą ir diktuoja sąlygas tiek gamintojams, tiek ir vartotojams.
Seimo socialdemokratų frakcija pateikė Konkurencijos įstatymo pakeitimus dėl dominuojančios padėties sumažinimo nuo 40 iki 30 proc., o taip pat pasiūlė Vyriausybei parengti „Mažmeninės prekybos nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą.“
Šios priemonės, B. Vėsaitės manymu, padėtų apginti vartotojus nuo nepagrįsto kainų kilimo, gamintojus – nuo tinklų diktato, o žemdirbius nuo perdirbėjų spaudimo.
