Per Palangos miesto jubiliejaus šventę vienas žurnalistas iš broliškosios Latvijos prasitarė, kad vis daugiau latvių mielai atostogauja Lietuvos pajūryje. Palangos žurnalistams parūpo sužinoti, iš kokių Latvijos miestų sulaukiame daugiausiai turistų. „Braliukas“ šyptelėjo išgirdęs tokį klausimą: „Kaip tai iš kokių? Juk Latvijoje tėra vienas miestas – Ryga!“
Po pusiau juokais ištarta fraze slypi nemaža dalis tiesos. Rygoje gyvena daugiau nei 30 proc. Latvijos gyventojų. Be to, šiame mieste susitelkusi kvalifikuota darbo jėga, didieji verslo ir gamybos objektai, kultūros ir švietimo institucijos, o Lietuvos sostinėje Vilniuje kol kas priskaičiuojama 17 proc. šalies gyventojų. Braižant Lietuvos ekonominius ir socialinius žemėlapius, akivaizdu, kad svarų indėlį įneša ne tik didieji miestai, bet ir kitų rajonų centrai.
Kita vertus, ar ilgainiui Lietuva netaps panaši į savo kaimynę? O gal labiau supanašės su Estija, kur gyvenimas verda penkiuose didžiuosiuose miestuose?
Jau antrus metus iš eilės lygindami savivaldybių ekonominius duomenis, „Swedbank“ asmeninių finansų ekspertai įžvelgia, kad tokios galimybės iš tiesų realios. Finansinė atskirtis tarp šalies savivaldybių didėja ir verčia susimąstyti apie centralizacijos procesus Lietuvoje.
Dirbame didmiesčiuose, gyvename rajonuose
2011 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno per 3,2 mln. gyventojų. Iš pirmo žvilgsnio esame net nepanašūs į kaimyninę „sostinės ir jos priemiesčių“ valstybę: penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvena beveik 40 proc. šalies gyventojų, dar 27 proc. įsikūrę rajonų centruose.
Pažvelkime į tendencijas. Per pastaruosius dešimt metų gyventojų padaugėjo tik trijų didžiųjų miestų rajonuose ir Neringos savivaldybėse. Kodėl? Miestiečiai noriai keliasi į naujos statybos butus ar namus rajonuose. Čia juos privilioja ramesnio ir kokybiško gyvenimo idėjos bei siekis gyventi arčiau gamtos.
Tuo metu Neringos savivaldybėje užfiksuotą net 60 proc. gyventojų skaičiaus augimą lemia jau aptarta įdomi aplinkybė – fiktyvi registracija dėl nuolaidų perkėlai šiltuoju metų laiku. Juk žinant, kad Neringa yra pati mažiausia savivaldybė gyventojų skaičiumi ir šešta pagal mažiausią plotą, kyla klausimas – kur tie naujakuriai, kurių per dešimtmetį priskaičiuota beveik 1500, apsigyveno?
Atmetę šį Kuršių Nerijos magiškosios traukos fenomeną, galime konstatuoti, kad labiausiai plečiasi trijų Lietuvos didmiesčių rajonai. Nors ekonominė veikla sukoncentruota pačiuose miestuose, gyventojus vilioja galimybė bent po darbų maratono grįžti į ramesnę namų aplinką arčiau gamtos.
Jauniausia visuomenė – didmiesčiuose ir Žemaitijoje
Regioninis pasiskirstymas pagal vidutinį gyventojų amžių per vienerius metus stipriai nepasikeitė, tačiau visos savivaldybės, išskyrus Neringos, truputį „paseno". Vidutinis Lietuvos gyventojų amžius 2012 m. pradžioje siekė 39,8 metų.
Vyriausia visuomenė gyvena Rytų ir Pietų Lietuvoje, jauniausia – Žemaitijos ir tų pačių penkių didmiesčių savivaldybėse.
Kuo svarbus gyventojų amžius? Jis gali būti rodikliu investuotojams, darantiems prielaidas apie darbo jėgos konkurencingumą. Kuo vyresni gyventojai, tuo, tikėtina, šiame regione darbo jėga bus mažiau konkurencinga. Net jei šiuo metu savivaldybėje gyvena daug kvalifikuotų, patyrusių ir darbingų žmonių, solidesnis amžiaus vidurkis sufleruoja apie menkesnes perspektyvas ateityje arba tam tikros kvalifikacijos darbuotojų stoką.
Tenka pripažinti, jog vyrauja nuomonė apie mažesnį brandaus amžiaus žmonių lankstumą ir imlumą naujovėms. O pastarosios savybės itin vertinamos darbo rinkoje. Tad galime daryti išvadą, kad šiuo požiūriu Lietuvos didmiesčiai turi bene geriausias plėtros perspektyvas.
Darbo užmokesčio vidurkį kėlė verslo milžinai
Tiesa, pažvelgę į gyventojų uždarbį skirtingose savivaldybėse, itin ryškaus penkių didžiųjų miestų dominavimo nepamatysime. Pirmajame savivaldybių šešetuke pagal gyventojų darbo užmokesčio vidurkį iš didmiesčių yra tik Vilniaus ir Klaipėdos miestai.
Didžiausią vidutinį atlyginimą Statistikos departamentas fiksuoja tose savivaldybėse, kuriose susitelkusi kvalifikuota darbo jėga bei įsikūrę Lietuvos verslo gigantai – jūrų uostas, atominė ir Lietuvos elektrinės, naftos perdirbimo, chemijos produktų gamyklos. 2011 m. III ketvirtį vidutinis Lietuvos gyventojų darbo užmokestis atskaičius mokesčius siekė 1645 Lt per mėnesį. Daugiau už šalies vidurkį uždirbo ne tik Vilniaus (1880 Lt) bei Klaipėdos miesto, bet ir Visagino, Mažeikių rajono, Jonavos rajono bei Elektrėnų savivaldybių gyventojai.
Kaip ir 2010 metais, mažiausiai gyventojai uždirbo tose savivaldybėse, kuriose veikia nedaug didelių įmonių, o darbo jėga mažai konkurencinga. Net 1200 Lt „į rankas" nesiekia vidutinis darbo užmokestis Šalčininkų rajono savivaldybėje (1163 Lt). Nedideli atlyginimai išliko ir Kalvarijos (1250 Lt) bei Kretingos (1260 Lt) rajonų savivaldybėse.
Savivaldybių pasiskirstymas pagal vidutinį darbo užmokestį 2011 m. III ketv., Lt/mėn.:
Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas
Atlyginimų žirklės tarp regionų didėja
Nors vidutinis darbo užmokestis šalyje per metus išaugo 1,5 proc., regioniniame žemėlapyje šis pokytis atsispindėjo netolygiai. Vidutinis atlyginimas per metus augo 38 savivaldybėse. Sparčiausiai jis pakilo Jonavos savivaldybėje (per 18 proc.), o labiausiai smuko Birštono ir Pagėgių savivaldybėse (daugiau nei 5 proc.).
Kalbant apie atlyginimų skirtumus, tenka konstatuoti – finansinė atskirtis tarp regionų didėja. Jau prieš metus daugelį nustebino net 663 Lt pasiekęs vidutinio darbo užmokesčio skirtumas tarp kaimyninių Vilniaus miesto ir Šalčininkų rajono savivaldybių. Dabar gi vidutinio atlyginimo atotrūkis šiose savivaldybėse išaugo iki 716,8 Lt.
Tokią tendenciją paaiškinti nesunku – kai visa ekonominė veikla sukoncentruota gretimame didmiestyje, rajonas su kaimo vietovėmis tampa priimtinesnis kaip gyvenamoji vieta. Verslui ir darbo vietoms kurti čia lieka mažai erdvės.
Ne visos savivaldybės, kuriose atlyginimai didžiausi, pirmauja pagal senatvės pensijų dydį. Čia vėlgi tenka sugrįžti prie didžiųjų miestų – juose gyvenantys senjorai gauna solidžiausias pensijas. Tačiau nuo jų beveik neatsilieka ir buvusio pramonės centro Alytaus, taip pat Šiaurės Lietuvos regiono miestų, tokių kaip Pakruojis, Pasvalys – gyventojai.
Kaip ir 2010 metais, mažiausios vidutinės pensijos liko Šilalės, Pagėgių, Šalčininkų, Skuodo ir Kelmės rajonuose. Kuklios senjorų pajamos šiose savivaldybės leidžia daryti prielaidą apie anuomet neaktyvią ekonominę veiklą ar mažiau kvalifikuotą darbo jėgą. Be to, šie regionai išsiskiria didžiausia kaimiškų vietovių dalimi, taigi čia vyrauja žemės ūkio veikla.
Savivaldybių pasiskirstymas pagal vidutinės senatvės pensijos dydį 2011 m., Lt/mėn:
Duomenų šaltinis – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Pajūryje randama ne tik gintaro, bet ir darbo
Nors vidutinis darbo užmokestis pernai augo ne visur, registruotų bedarbių skaičius sumažėjo visose savivaldybėse. Didžiausia tikimybė, jog sveikinti susiradus darbą galite Šilalėje, Klaipėdoje arba Palangoje gyvenančius pažįstamus. 2011 m. darbo paieškos sėkmingai pasibaigė beveik kas antram Šilalės rajono, 39 proc. – Klaipėdos ir 36 proc. Palangos savivaldybių bedarbių.
Visos šios savivaldybės yra Klaipėdos apskrityje, todėl bedarbių gretų sumažėjimas sietinas su sėkminga jūrų uosto veikla. Prie rezultatyvios kovos su nedarbu pajūryje prisidėjo ir išaugęs gyventojų verslumas. Praėjusiais metais, lyginant su 2010 m., verslo liudijimų skaičius pajūryje reikšmingai išaugo.
Verslumo iniciatyvų ėmėsi ne tik Klaipėdos apskrities gyventojai. Pernai verslo liudijimų skaičius 1000 gyventojų visose 60 savivaldybių šoktelėjo beveik ketvirtadaliu. Padaugėjo ir gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (14 proc.), taip pat dirbančių ne pilną darbo dieną (25 proc.) Tuo tarpu visą dieną samdomų darbuotojų skaičius beveik nepakito. Žvelgiant į šiuos duomenis, galima prisiminti patarlę apie kalną ir Mahometą. Verslininkams dar neskubant plėsti veiklos, kurti papildomų darbo vietų, gyventojai patys bando kamšyti biudžeto spragas ir gauti pajamų.
Nuo nedarbo gelbsti ir astrologija
Kokių užsiėmimų griebiasi gyventojai? Vadovaujantis išankstine nuostata, galima būtų manyti, jog, pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje turėtų būti populiari gėrybių rinkimo veikla. Tačiau šioje, kaip ir daugelyje savivaldybių, vyrauja prekyba. Tiesa, kai kuriuose regionuose verslumo iniciatyvos atitinka geografinius stereotipus. Dviračių nuomos veikla populiariausia Neringos ir Palangos savivaldybėse. Daugiau pajamų čia taip pat duoda ir dirbinių iš gintaro bei jo pakaitalų gamyba.
Vilniuje bei Trakuose populiari valčių nuoma, Rytų Lietuvoje – kaimo turizmo paslaugos. Didmiesčių gyventojai verčiasi ir egzotiškesniais užsiėmimais – 52 proc. verslo liudijimų astrologinei veiklai išduota Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybėse.
Grįžtant prie nedarbo rinkos žemėlapio, negalima apeiti Rytų Lietuvos regiono. Skirtingai nei pajūryje, čia darbo paieška daugeliui nesibaigė rankos paspaudimu naujajam darbdaviui. Zarasų, Anykščių ir Ignalinos rajonų savivaldybėse bedarbių skaičius pernai mažėjo lėčiausiai, o nedirbančiųjų dalis liko didžiausia. Iš dalies tai lėmė ne tik vyresnio amžiaus darbo jėga, bet ir Ignalinos atominės elektrinės veiklos sustabdymas, sumažinęs ūkio subjektų ir juos aptarnaujančio personalo skaičių.
Savivaldybių pasiskirstymas pagal nedarbo rodiklį 2011 m., proc:
Duomenų šaltinis – Lietuvos darbo birža
Už tas pačias paslaugas mokame nevienodai
Itin lėtai augant atlyginimams, nedarbui traukiantis tik mažomis apsukomis, vis jautresniu klausimu tampa komunalinių paslaugų kainos. Tiesa, buitiniai patogumai vienų savivaldybių gyventojų pinigines paplonina net keliskart daugiau nei gyvenančių kituose regionuose. Tuo metu, kai maisto, buities ir kitų prekių kainų skirtumai savivaldybėse neryškūs, komunalinės paslaugos išsiskiria tarifų įvairove.
Savivaldybės pagal didžiausius ir mažiausius komunalinių paslaugų tarifus 2012 m. pradžioje:
Duomenų šaltinis – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Pagėgių, Neringos ir Kalvarijos savivaldybių administracija
Šilumos tarifai šių metų sausį svyravo nuo 18,22 ct/kWh iki 36,14 ct/kWh. Pigiausiai būstų šildymas kainavo Elektrėnų, Tauragės ir Ignalinos rajonų savivaldybėse. Daugiausiai mokėjo Vilniaus rajono, Neringos ir Prienų rajono gyventojai. Didmiesčių gyventojai atsiduria per vidurį, tačiau jiems tai menka paguoda – nuo vasario 1 d. tarifai šoktelėjo, dar labiau išpūsdami būsimas sąskaitas.
Tiesa, vilniečiai už šaltą vandenį vis dar moka mažiausiai Lietuvoje (4,37 Lt/kub. m). Jiems turėtų pavydėti gyvenantys Neringoje, Pagėgiuose ir Šiaulių rajono savivaldybėse, čia atsukti čiaupus atsieina dvigubai brangiau – atitinkamai 11,07, 10,7 ir 10,9 Lt/kub. m.
Lepintis karštos vonios malonumais pigiausiai gali elektrėniškiai ir panevėžiečiai, už karštą vandenį mokantys mažiau nei 17 Lt/kub. m. Neringos gyventojams, kur nustatytas 31.33 Lt/kub. m tarifas, telieka tik pavydėti.
Apskritai karštas vanduo per metus brango net 45 savivaldybėse. Skaičiai sąskaitose labiausiai padidėjo Skuodo, Jonavos ir Jurbarko rajonų gyventojams, kuriems tenka pakloti net ketvirtadaliu daugiau.
Savivaldybių pasiskirstymas pagal šilumos tarifus 2012 m. pr., ct/kW:
Duomenų šaltinis – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Pagėgių, Neringos ir Kalvarijos savivaldybių administracija
Susumavus šilumos, karšto ir šalto vandens tarifus, brangiausiai šių paslaugų paketas kainuoja Neringos, Prienų ir Skuodo savivaldybių gyventojams. O pigiausiai visais patogumais naudojasi elektrėniškiai, tauragiškiai ir Ignalinos gyventojai.
Tačiau derėtų neužmiršti, jog galutinę sąskaitą už suteiktas paslaugas lemia ne tik tarifai, bet ir suvartojimas. Siekiant sumažinti sąskaitas už komunalines paslaugas, reikalinga sprendimų visuma – šilumos izoliacijos didinimas, taupus išteklių vartojimas, atsakingas sistemų eksploatavimas.
Kalvotas pradelstų mokėjimų žemėlapis
Komunalinių paslaugų, maisto, kuro ir kitų prekių kainų pasiutpolkė įsuka vis daugiau gyventojų, atrodo, kartais tapdama postūmiu skolintis. Apie tai liudija pradelstų mokėjimų naštos augimas. Per metus fizinių asmenų pradelsta suma išaugo 51 proc. ir gruodžio 1 dieną siekė 2,74 mlrd. litų.
Išdėsčius šiuos pinigus savivaldybių žemėlapyje, vėl pamatytumėme netolygų vaizdą. Daugiausiai pradelstų mokėjimų atvejų užfiksuota Kalvarijų, Joniškio, Akmenės ir Kėdainių savivaldybėse – po 160 tūkstančiui gyventojų. Skolintomis lėšomis papildyti savo pajamas juos skatina regiono specifika: santykinai žemas vidutinis užmokestis, didelis nedarbas.
Tačiau išorinės aplinkybės ne visuomet yra lemiamos. Tai įrodo Varėnos, Rokiškio ir Šilalės rajonų savivaldybių pavyzdys. Čia pradelstų mokėjimų skaičius yra mažiausias. Atsakingesnį finansų tvarkymą šiose savivaldybėse galima sieti su vyresne visuomene. Brandaus amžiaus žmonės yra atsargesni, vengia finansinių įsipareigojimų. Tiesa, verta pastebėti, jog varėniškiai ir rokiškėnai neatsispiria greitųjų kreditų bendrovių vilionėms. Kas, akivaizdu, kai kuriems sukelia keblumų grąžinant paskolas, nors jos ir nepasižymi didelėmis sumomis.
Savivaldybių pasiskirstymas pagal pradelstų privalomų mokėjimų atvejų skaičių, tenkantį 1000 savivaldybės gyventojų:
Duomenų šaltinis – Asmeninės kredito istorijos sistema Manocreditinfo.lt
Kaip ir praėjusiais metais, pagal pradelstų mokėjimų dydį „pirmauja“ palangiškiai, kurių įsiskolinimai 2011 m. dar labiau išaugo. Šiuo metu vienas finansinių įsipareigojimų turintis Palangos savivaldybės gyventojas vidutiniškai vėluoja grąžinti 16,3 tūkst. Lt vertės mokėjimų. Ši suma gerokai viršija per metus gaunamas statistinio palangiškio pajamas – vidutinis darbo užmokestis savivaldybėje siekia 1310 Lt per mėnesį. Tuo tarpu mažiausia pradelsta skola vienam gyventojui gali pasigirti Varėnos, Rokiškio ir Jurbarko rajonų savivaldybės, kuriose šis rodiklis, palyginus su Palanga, mažesnis daugiau nei 20 kartų.
Dažniausiai pradelsiami mokėjimai finansiniam sektoriui, sudarantys 44 proc. visų atvejų. Jie, kaip ir mokėjimai už komunalines paslaugas, pasižymi didelėmis sumomis, tad susiformuoja esant sunkiai finansinei situacijai. To negalima pasakyti apie įsiskolinimus telekomunikacijų bendrovėms. Tačiau šioms bendrovėms įsiskolinusių Pakruojo, Ukmergės ir Marijampolės savivaldybių gyventojų skolos už pokalbius viršija 800 Lt. Tad tenka pripažinti, jog skola už pokalbius, viršijanti minimalų darbo užmokestį, yra svarus neatsakingo asmeninių finansų valdymo požymis. O neatsakingo finansinio elgesio pasekmės dar ne vienerius metus gali būti jaučiamos siekiant naujų finansinių paslaugų ir tapti lemtingu įrašu kredito istorijoje.
Pradelstų mokėjimo portfelio struktūra 2011 m. pab:
Šaltinis – „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimai, remiantis asmeninės kredito istorijos sistema Manocreditinfo.lt
Ar išvengsime „Rygos sindromo“ užkrato?
Tokį Lietuvos savivaldybių finansinį ir socialinį žemėlapį braižome jau antrus metus iš eilės. Jau pernai demaskavome gyvenimo kokybės misteriją skirtingose savivaldybėse ir parodėme ryškius finansinės situacijos skirtumus. Šiemet tenka konstatuoti – atskirtis tarp savivaldybių dar labiau pagilėjo.
Didėjantis atotrūkis tarp skirtingų šalies teritorijų tampa skaudžia problema, kadangi lėtėjančios ekonomikos laikotarpiu „autsaideriai“ turi labai menkus šansus pakilti. Finansiškai silpnesnėse savivaldybėse gyventojų pajamos ne tik neauga, bet ir traukiasi, taip didindamos socialinės paramos poreikį. O kvalifikuotiems darbuotojams susitelkus didmiesčiuose ir aplink juos, regionai netenka patrauklumo investicijoms.
Centralizacijos procesas iš vienos pusės yra natūralus, tačiau tenka pripažinti, kad jis lemia ir reikšmingus gyvenimo kokybės skirtumus. Mažėjanti regionų finansinė atskirtis užtikrintų tolygesnę gyvenimo kokybę, taip pat galėtų skatinti gyventojus migruoti ne į užsienį, o šalies viduje.
Kitu atveju gali tekti susidurti su „Rygos sindromu“ ir užsienio žurnalistams pasiteiravus apie mažesnius Lietuvos miestus, tik skėstelėti rankomis.
Regionų ekonominė atskirtis pagal skirtingus rodiklius:
