Prieš ateinant į valdžią prezidentui George‘ui Bushui, JAV ekonomika vystėsi tampriai, buvo gana stabili, šalies biudžetas – teigiamas. Šiandien JAV – gilioje finasinėje-ekonominėje krizėje, kokios nebuvo nuo pat 1933 m. Didžiosios depresijos.
Ar dėl to, kas atsitiko Amerikoje, kalta tik G. Busho administracija ir finansų sistema, ar ekonominės suirutės atsiradimą sąlygojo dar ir kitos priežastys?
Reikėtų pažymėti, kad ši finansine-ekonominė krizė toli gražu nėra vien tik Amerikos problema. Panašios problemos, o tiksliau – dar sunkiau sprendžiamos, matomos ir Europoje bei Japonijoje.
Amerikos kaltė yra ta, kad nuo jos viskas prasidėjo, nes JAV pirmauja inovacijose, gerose ar blogose, kartais. Taip, Amerikoje dėl susiklosčiusios padėties didžiausia atsakomybė tenka G. Bushui bei jo administracijai.
Tačiau pamatus tokiai finansinei betvarkei ilgai kūrė ilgametis „Federal Reserve“ banko vadovas Alanas Greenspanas, savo socialistine, neatsakinga monetarine politika, kuri finansavo G. Busho amerikiečiams nereikalingą kara Irake ir pan.
JAV valstybinis socializmas yra G. Busho valdžia plius visiems prieinamos besaikes paskolos per suvalstybintas biurokratizuotas įmones „Fannie May“ ir„Freddie Mac“, ypač nuo 2002 m.
Bet realybėje reikia dar ir skaičiuoti, numatyti savo veiksmų globalias pasekmes. To nebuvo. Toks prezidento Busho valdymas nebuvo paremtas jokiomis rimtomis 21 amžiaus ekonomikos analizėmis.
Europa irgi „pūtė burbulą“
Tai ilgainiui išaugino tą finansinį „burbulą“, kuris turėjo kažkada sprogti, nes juo naudojosi ir ji pūtė ir Europa, ypač didžiosios valstybes. Esant tokiai pasaulinei finansų sistemai, ši krizė buvo neišvengiama, kadangi Europos socializmas (pvz. Vokietijoje) turi dar didesnių ir ilgalaikių problemų susietų su 21 amžiuje netinkamu valstybės vaidmeniu.
JAV – tai valstybė, kurioje sutelkti didžiausi pasaulio protai, kur dirba žymiausi įvairių sričių mokslininkai. Kaip galėjo atsitikti taip, kad finansams ir ekonomikai sparčiai ritantis žemyn, tie „protai“ tylėjo ir neperspėjo, kur viskas eina?
Jie netylėjo. Pavyzdžiui, buvęs Harvardo Prezidentas, dabartinis prezidento Barako Obamos vyriausiais patarėjas, prof. Larry Summers, šių metų ekonomikos Nobelio premijos laureatas prof. Paul Krugman, kiti, jau seniai tą rašė.
Tačiau iš man žinomų žymių ekonomistų dirbti su prezidentu Bushu nenorėjo nei vienas. Žmonės yra praktiški. Jeigu jie mato, kad darbo rezultatai niekur nenuves, kam jiems gadinti savo reputaciją?
Iš kitos pusės, tų, kurie bandė kažką sakyti, nuomonės klausoma nebuvo. Vašingtono administracijos sistema yra tokia, kad jeigu tu nesi administracijoje, nesi taip vadinamas „insider“, gali sakyti ką tik nori – tavęs niekas neklausys.
Dar viena priežastis yra tai, kad tiek aš, tiek kiti mokslininkai turime pripažinti, jog kažko vis tik nenumatėme, ypač nesupratome globalizacijos pasekmių. To greičio, kuriuo ši krizė per pasaulį pasklis, nenumatė niekas!
Išėjimo perspektyva
Mano manymu, artimiausiu metu bus vykdoma gana aktyvi ir efektyvi finansinio ir ekonominio stimuliavimo politika. Ji jau duoda rezultatų, kadangi po truputėlį jau mažėja trumpalaikių kreditų problema (credit crunch).
JAV ilgalaikis atsigavimas didele dalimi vyks per importą – eksportą. JAV ekonomika yra novatoriška, lanksti, stipri ir jeigu dolerio vertė nukris, atsigaus visas eksporto sektorius. Kodėl taip bus?
Amerikiečių darbininkai ir verslo lyderiai yra gana efektyvūs, palyginus su Europa. Jeigu dolerio vertė nukrenta, automatiškai krenta ir prekių bei paslaugų vertė, todėl padidėja jų paklausa.
Manau, kad ateityje JAV smarkiai atpigusiu doleriu apmokės skolas, prieis prie teigiamo importo – eksporto ir taip ilgainiui išeis iš krizės ir dar labiau sustiprins bei sumodernins savo ekonominę sistemą geresniu valstybės vaidmeniu.
O ekonominiame pasaulio žemėlapyje ji bus kiek mažesnė (nes kiti auga, ypač Kinija, Indija – tai geras reiškinys pasauliui), bet pasiliks didžiausia pasaulio ekonomika.
Doleris, kaip rezervinė valiuta išliks, bet išliks tik kaip viena iš bent trijų rezervinių valiutų. Šalia jo stiprias pozicijas užims euras, Kinijos juanas, japonų jena.
Dabar kiekvienos valstybės centriniam bankui nebeužteks turėti vien tik JAV dolerių atsargas. Bankai turės paįvairinti savo atsarginių valiutų „krepšelį“.
700 milijardų neužteks?
Taip, tai turbūt buvo mažiausiai bloga išeitis. Vaizdžiai tariant, kai gaisras jau siaučia, reikia gaisrą gesinti, ilgai galvoti nebėra kada.
Maždaug tokia ir buvo šio plano funkcija. Po to galima galvoti, ką daryti toliau, kas kaltas ir t.t. Dabar vyks serija globalių konferencijų Niujorke, kurios pasauliniu mastu bandys išsiaiškinti kas įvyko ir kokias gaires ateičiai paruošti visam pasauliui, ypač jo finansinei architektūrai.
Tačiau konkrečius modernios finansinės priežiūros sprendimus darys pati Amerika ir kitos valstybės savo nacionalinėms rinkoms.
Paulsono planas – tai amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigų investavimas į blogos situacijos sprendimą, tikintis, kad, situacijai pagerėjus, tie pinigai sugrįš. Šiandien man atrodo, kad ir tų 700 milijardų toli gražu neužteks. Gali reikėti trigubai didesnės sumos, gal net dar daugiau, jei skaičiuotume ir ekonomikos stimuliavimo išlaidas.
Nacionalizacijos pradžia?
Iš dalies taip. Bet tai nėra nacionalizacija ta prasme, kokia ji buvo suvokiama komunizmo šalyse ar net Vakarų Europoje. JAV įvyko tik dalinis privataus sektoriaus nacionalizavimas, valstybė trumpalaikiai įsiterpė tik ypatingos krizės atveju. Sutrikusiai rinkai ji garantavo finansinius srautus ir padarė piniginę injekciją.
Dabar šį planą finansuoja mokesčių mokėtojai, kurie atsako už visas skolas ir valstybines investicijas. Tačiau, tikimasi, jog kai ekonomika atsigaus 2009–10 m., tos akcijos, kurios buvo nupirktos, atneš tam tikrą pelną, kuris iš dalies ir vėl sugrįš mokesčių mokėtojams.
Sukūrusi atitinkamas modernios priežiūros struktūras, valstybė į nacionalizuotų bankų valdymą nebesikiš, ji tik stebės, analizuos, perspės, švies visuomenę finansų-ekonomikos srityje ir t.t.
O nacionalizacija, kaip įprasta manyti komunizme, suvokiama taip, kad valstybė nusavina ir diriguoja visus finansinius-ekonominius procesus.
Po naujojo JAV prezidento rinkimų numatomose konferencijose dėl naujos pasaulio finansinės tvarkos bus kovojama dėl JAV noro vykdyti dolerio devalvacijos politiką ir kitų valstybių nenoro, kad tai būtų daroma.
Kokia nauda iš infliacijos JAV?
Doleris – pasaulio rezervinė valiuta. Todėl JAV, turėdama jį savo rankose ir norėdama atiduoti skolas, paprasčiausiai gali imti ir prispausdinti daugiau pinigų ir taip atsiskaityti su kreditoriais; bent tol, kol jie dar dolerius priims.
Prisipažinsiu, jeigu mano rankose būtų šios problemos sprendimas, aš kaip valstybės vadovas elgčiausi būtent taip, bandydamas palengvinti savo mokesčių mokėtojų padėtį ir naštą perkelti ant užsieniečių pečių.
Infliacijos padidėjimas – pats lengviausias kelias JAV (išskyrus vargšus), tačiau sunkiausias jos kreditoriams, pavyzdžiui Kinijai. Kinai tą žino ir stengiasi šį smūgį sumažinti. Jau dabar šiuo klausimu vyksta intensyvios derybos. Kinija nori, kad visos skolos būtų apmokėtos JAV mokesčių mokėtojų nenuvertintais pinigais, o ne dolerio devalvacija.
Išėjimas iš krizės: V, U ar L?
Pirmas atvejis, kai šalies ekonomika krenta, atsimuša į dugną ir vėl pakyla. Grafiškai tai galima įsivaizduoti kaip raidę V. (pavyzdys: beveik visos krizes po karo, išskyrus 1973 m. stagfliacija). Kitas variantas, kai ekonomika krenta, kažkiek pabūna apačioj ir tik vėliau pakyla – tai U raidė.
Ir trečias, kai ekonomika nukrenta ir ilgą laiką pasilieka apačioje – tai L raidė. Tokioje L padėtyje jau 17 metų yra Japonija. Mano nuomone, JAV laukia U raidės schema. Ekonomikai pasiekus negilų dugną, ji ten pasvyruos iki poros metų, o po to atsigaus laipsniškai.
Vėliau turėtų būti modernios infrastruktūros (greitasis internetas, žinių ekonomika, keliai, tiltai, kuriu statymui reikės ir imigrantų) ilgalaikį bumą, kuris gali padidinti infliaciją. Tikiuosi, kad iki to laiko išmoksime išvengti per didelių finansinių burbulų!
Amerika turi milijardinį biudžeto deficitą ir oficialią 10 trilijonų užsienio skolą (neoficialiais duomenimis kalbama net apie 50 trilijonų). Tačiau JAV dar nėra labiausiai prasiskolinusi šalis tarp išsivysčiusių valstybių.
Didesnes skolas turi Japonija ir Italija, matuojant nacionalinio produkto procentu. Įdomumo dėlei reikia pažymėti, jog netgi didžiajame pramoniniame septynete( G7) tik vienintelė Kanada turi teigiamą biudžetą ir sumoka savo seną užsienio skolą.
O kaip Lietuva?
Vakarų Europa daugiau nukentės nuo šios krizės negu JAV. Deja, bet šioje situacijoje ilgainiui labiausiai visgi nukentės tokios šalys kaip Lietuva – postkomunistinės Rytų Europos šalys.
Dėl daugelio neišnaudotų galimybių ir vis dar nepateisinamai tęsiamo sovietinio-nomenklatūrinio paveldo bei modernaus valstybės vaidmens nebuvimo, Lietuvai aš matau nelinksmas ilgesnio laiko ekonomines-demografines perspektyvas.
Kad tokioje sunkioje ir painioje situacijoje išsilaikytų ir sulaikytų baisų „nukraujavimą“ (jaunų žmonių emigracija).
Lietuvai reikia ryžto paspartinti ir pagilinti gerai apgalvotas ilgalaikes strategines, finansines-ekonomines ir valstybės modernizavimo reformas ir kūrybiškai pasinaudoti pasaulio pirmūnų patirtimi (pvz. Kanada), o ne tik laukti, kad Europos Sąjunga vestų už rankos ir pinigėlių duotų biurokratams, antrai nomenklatūrininkų kartai.
Daug tokius lengvus pinigus gavusių įmonių bankrutuos, nesugebės atsirasti 21 amžiuje. Paradoksalu, bet okupanto primestas atsilikimas finansų ir kitose srityse kiek sušvelnina šios pasaulines finansinės krizės smūgį Lietuvai tačiau tik laikinai.
Tad čia yra didelis pavojus, kad ir vėl pritrūks ryžto ir drąsos esminėms, strateginėms reformoms, gal bus bandoma tik kiek stabilizuoti bei apdailinti padėtį gan lėkštomis fiskalinėmis priemonėmis.
Nebent valstybes vairas bus ryžtingai pasuktas į strategines-struktūrines reformas (kokios buvo 1990–91 m.), pasitelkiant jaunimą ypač išsilavinusį ir/arba padirbėjusį Vakaruose.
Valdas Samonis – Royal Roads University (Canada) profesorius, Columbia University (JAV) mokslinis bendradarbis, vadybos bei ekonomikos mokslų daktaras.
