Baigęs savo sunkiausius darbus – ilgus mėnesius svarstyti tikrai ar tariamai prasižengusius šalies pareigūnus, generolus bei kitus įdomesnius darbuotojus, šiek tiek pasidairęs po politinę padangę (bent jau vykdomosios valdžios ataskaitų išklausęs) Seimas pagaliau atkreipė savo dėmesį ir į nacionalinę ekonomiką.
Ėmėsi svarstyti jos stabilumo, konkurencingumo, augimo, restruktūrizavimo problemas? Ne, ką jūs! Seimas nukreipė žvilgsnį į valstybės pinigus. Seimo nariams jų reikia, nes artėja rinkimai ir pravartu būtų, perrinkimo vardan, pamaloninti rinkėjus. O jei neperrinks – tai puiku būtų sau pasiskirti rentą.
Pati ekonomika seimūnams nelabai rūpi. Gali būti, kad ir visai nerūpi.
Todėl Lietuvos ekonomika įsuka į pilną nelygumų kelio ruožą.
Nuo liepos 1 d. padidintas minimalus mėnesinis atlyginimas (nuo 600 iki 700 Lt.), padidintos motinystės/tėvystės pašalpos, pradėta mokėti priemoka pensininkams už darbo stažą, viršijantį 30 metų, padidinti atlyginimai aukštųjų mokyklų dėstytojams. Vyriausybė (konkrečiai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) pateikė Seimui pasiūlymą pakelti visų valstybės tarnautojų (taip pat politikų, teisėjų ir pareigūnų) atlyginimus.
Taigi, pagausės pinigų kišenėse ir prekės bei paslaugos susilauks kur kas daugiau mūsų „piniginio“ dėmesio. Bus galima jų parduoti ir daugiau, ir brangiau.
Infliacija pradžioje paskatina ir realų bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimą. Bėda tik ta, kad galop ekonomika ima veikti viršydama savo normalų pajėgumą. Jei prasidėjo infliacijos ir gamybos augimo lenktynės, jose visada ir be išlygų infliacija laimi.
Jei darbo našumas Lietuvoje 2006 m. padidėjo 6,6 proc., o darbo užmokestis 19,1 proc., jei 2007 m. I ketvirtį lyginant su 2006 m. I ketvirčiu realus darbo užmokestis pašoko net 22,9 proc., tai mūsų gaunamos pajamos vis labiau virs tik banknotų gausėjimu.
Ekonomikos augimas dosniai didina biudžeto pajamas, taigi – drąsina biudžeto valdytojus. Bet didėjanti dalis tų pajamų – „šiaudinės“, tai yra, gausėjančios tik todėl, kad dėl spartesnės infliacijos ir paskui ją sekančio atlyginimų bei pelnų didėjimo plečiasi ir į biudžetą įtekančių pinigų srautas.
Šių metų balandį apžvelgdami Lietuvos ekonominę situaciją ir artimiausius uždavinius ekonominei politikai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai taip ir parašė: nors dėl augančių pajamų ūkio plėtra dar tęsis ir 2007 metais (ypač jei mokesčiai toliau bus mažinami), kaupiamasis atlyginimų kilimas smarkiai pakenks Lietuvos prekių konkurencingumui. Ūkio augimas dėl to sulėtės (2007 m. TVF skaičiavimais, prastesniuoju variantu, Lietuvos BVP dar augs 8,0 proc., bet 2008 m. jis didės tik 5 proc., 2009 m. – 3,5 proc.), einamosios sąskaitos deficitas toliau didės ir „... negalima atmesti, kad kaip Portugalijoje, tolesnis lėtėjimas gali vesti į ilgalaikį sąstingį.“
Kas ten buvo Portugalijoje?
Dar praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje Portugalijos ekonomika nekėlė rūpesčių. Gera konjunktūra Europoje ir pasaulyje skatino ekonomikos augimą, spartus darbo našumo kilimas leido be problemų didinti darbo užmokestį. Dėl įsijungimo į euro erdvę smuko rizikos priemoka, dėl to pagausėjo investicijų užsienyje skolinamo kapitalo sąskaita, spartėjo tiek investicijos į įrengimus, tiek gyvenamųjų ir komercinių pastatų statyba. Bet – optimistiniai lūkesčiai neapčiuopė savo natūralių ribų. Paspartėjo ir kainų kilimas, dėl to kilo ir realus valiutos kursas (iki įstojimo į II Valiutos kurso mechanizmą); abu šie veiksniai darė vietos gamybos prekes santykinai vis brangesnėmis ir skatino importo augimą. Tai padidino prekybos balanso deficitą, kuris, įsivedus eurą, privertė didinti viešojo ir privataus sektoriaus skolinimąsi užsienyje.
Šitaip šalis prarado savo eksporto prekių konkurencingumą. 1992 m. Portugalijos dalis pasaulio eksporte sudarė 0,9 proc., o 2004 m. smuko iki 0,4 proc. Kitaip negalėjo būti – juk darbo našumas šalies apdirbamojoje pramonėje 1998-2005 m. padidėjo tik 7,4 proc., o produkcijos vieneto darbo kaštai net 22,1 proc. (euro erdvės šalyse priešingai – darbo našumas pakilo 10,6 proc., o vieneto darbo kaštai tik 2,4 proc. (Žinoma, tai pirmiausiai paaiškintina tuo, kad Portugalijos apdirbamoji pramonė vis dar tebėra tradicinių technologijų dominija, kai kitose ES šalyse ji restruktūrizuojasi esmingiau). Todėl šiandien Portugalijos ekonomika turi rimtų problemų.
Pagrindinės tų problemų priežastys, kaip pažymi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) specialistai, yra šalies vyriausybės procikliška fiskalinė politika ir sparčiai didėjantys produkcijos vieneto darbo kaštai.
Štai ta bėda, kurion įkliuvo Portugalijos ekonomika: šalies BVP 2003 m. net smuko 0,7 proc., 2004 m. jis padidėjo vos 1,3 proc., 2005 m. – 0,5 proc., 2006 m. – 1,3 proc.
Portugalijos pavyzdys gan tipiškas – pagalbą iš šalies (ES struktūriniai fondai) gaunanti, geras spartaus plėtojimosi perspektyvas (narystė ES ir pinigų sąjungoje) turinti šalis galop pajunta, kad gyvenimas gerėja ir įsuka pajamų ir vartojimo didinimo mechanizmą. Tiksliau – smagratį.
Mes kol kas einame tuo pačiu keliu – realiųjų pajamų augimas ėmė pralenkti darbo našumo augimą, konkurencingumas silpnėja, eksportas nebeauga taip žvaliai kaip seniau, infliacija kelia galvą.
Todėl noriu visus pasveikinti ir pats pasidžiaugti (esu universiteto dėstytojas) su atlyginimų ir pensijų didėjimu, bet kartu ir pasakyti – kai tik imsim viršyti šalies ūkio galimybes, tie atlyginimų ir pensijų didėjimai virs bespalviu dūmeliu. Ekonomika destabilizuosis, ir prireiks papildomų pastangų (ir kelių ilgų metų) jai normalizuoti. Ir tik tada jau būsim pasimokę, kad pinigai kuriami visos šalies rimtu darbu, o ne išrandami Seime.
