Pasaulio žiniasklaidoje viena labiausiai eskaluojamų ekonominių ir finansinių temų yra Europos skolų krizė (ESK). Šios temos epicentre – Graikija. Visi jau žinome, jog Graikijos pagrindinė bėda yra didelės skolos ir nesugebėjimas įvesti reikalingas reformas.
Kartais net pasigirsta balsų, siūlančių Lietuvai Heleninės Respublikos likimą, jei nebus imtasi atitinkamų veiksmų. Tačiau tokios nuomonės tik įrodo, jog bendras supratimas apie ESK, jos priežastis, vystymąsi ir dabartinę situaciją, yra labai žemame lygmenyje.
Krizės pradžia
Taigi, pabandykime suprasti kaip kilo ir vystėsi krizė Graikijoje, kodėl Vokietija su visa Europos Sąjunga (ES) taip mielai skolina pinigus Graikijai ir kokios pasekmės lauktų tiek Europos, tiek pasaulio ekonomikos, jei Graikija paskelbtų oficialų bankrotą.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, Graikijos problemos prasidėjo tuomet, kai Graikija prisijungė prie euro zonos (EZ). Iki tol šalies tiek biudžeto, tiek einamosios sąskaitos (angl. current account) deficitai buvo sąlyginai kontroliuojami. Tačiau šaliai įstojus į EZ ir įsivedus eurą atsitiko keli dalykai apie kuriuos dažniausiai nekalbama.
Pirmiausia šalis prarado savo valiutą ir galimybę vykdyti nuosavą pinigų politiką. Dėl šios priežasties, nors infliacija ir krito, bet dingusi galimybė keisti pinigų kiekį nebeleido balansuoti einamosios sąskaitos deficitų tiesiog didinant pinigų bazę.
Antra, Graikijos valstybinių skolos popierių palūkanų normos pradėjo sparčiai kristi, nes investuotojų akimis Graikijos skola tapo tiek pat rizikinga, kiek Vokietijos. Akivaizdu, kad tai nesąmonė, tačiau ekonominio pakilimo metu tokie dalykai dažniausiai mažai kam rūpi. Krentant palūkanų normoms, obligacijų vertė visada kyla. Žinodami tai, investuotojai ir įvairūs bankai bei fondai pradėjo aktyviai pirkti Graikijos skolą, tikėdamiesi uždirbti iš obligacijų kainų kilimo. Be to, didėjant paklausai, finansinės institucijos pradėjo kurti išvestinius finansinius instrumentus, kurie padėtų apsidrausti Graikijos bankroto atveju.
Toks aktyvus skolos vertybinių popierių pirkimas dar labiau padidino mokėjimų balanso, kuris yra sudedamoji einamosios sąskaitos dalis, deficitą. Valdžia tai seniau galėjo atpirkti, didindama pinigų bazę, tačiau dėl pirmos priežasties, to daryti Graikija nebegalėjo. Nepaisant to, tai netapo bėda, nes Europos centrinis bankas (ECB) apie tai irgi pagalvojo. Taigi, buvo sukurti mechanizmai, kurie, esant tokiai situacijai, teiktų neribotus pinigų kiekius ir taip, didindami rezervus, ištaisytų deficitinę situaciją.
Iš vienos pusės tai yra gerai, tačiau tokia sistema leidžia elgtis neatsakingai. Žinant, jog rezervų niekada nepritrūks, nėra poreikio jų kaupti ar apskritai taupyti. O finansinis neatsakingumas ir yra trečioji labai svarbi priežastis. Valdžia nustojo taupyti, neribotai skolinosi ir leido pinigus neatsiperkantiems ar nuostolius nešantiems projektams. Be to, kalbant apie nekilnojamojo turto (NT) rinką, Graikija taip pat nėra išimtis. Labai daug užsienio investuotojų susigundė sąlyginai pigiais būstais šioje šalyje, kas labai paskatino NT burbulą. Taigi, iki 2008 metų, Graikija buvo įvertinta kaip valstybė, kuriai labai saugu skolinti, nors valstybės skolos užsieniui, deficitai ir NT rinka pūtėsi labiau, negu būtų racionalu ar saugu.
Burbulas subliuško
Pasibaigus bulių rinkai ir prasidėjus finansinei krizei JAV, daugelis investuotojų labai greitai pinigus iš Graikijos atitraukė ir perkėlė į saugesnius vandenis. Tai lėmė staigų Graikijos skolos vertybinių popierių kainų kritimą ir palūkanų kilimą. Akivaizdu, kad skolos kiekis tiesiog ištirpti negalėjo – skola perėjo į kitų investuotojų rankas. Ją iš dalies supirko tiek pati Graikija ir jos piliečiai, tiek ES šalys, tiek Kinija, tiek ECB ar TVF.
Tačiau skolos aptarnavimo kaštai kartu su palūkanomis pakilo. Natūralu, jog norint išlaikyti tą patį gyvenimo lygį, bet kylant skolos aptarnavimo kaštams, reikalingos papildomos pajamos. Deja, sprogęs NT burbulas, pasaulinė recesija, panika finansų rinkose, dideli deficitai, atitrauktos investicijos ir valdžios nesugebėjimas vykdyti disciplinuotą finansinę politiką sukūrė tokią aplinką, kurioje padidinti pajamas tapo nerealu.
Graikijai beliko vienintelis kelias – kreiptis pagalbos į kitas šalis. Žinoma, skola taip didinama dar labiau, bet taip pat bandomas atkurti investuotojų pasitikėjimas, kuris leistų numušti skolos kainas, padidinti investicijas į šalį ir taip atkurti ekonomiką.
Taupymo nauda
Pirmiausia Graikijai skiriami pinigai turėtų pagyvinti šalies ekonomiką, tai natūralu. Be to, prie šio tikslo ilgalaikėje perspektyvoje prisideda ir šaliai taikomos griežtos taupymo procedūros. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog taupymas skirtas skolai sumažinti, tačiau tai yra antraeilis dalykas. Taupymo priemonėmis pirmiausia stengiamasi pasiekti šiek tiek kitokių tikslų.
Norint sumažinti skolas užsieniui, neužtenka tik taupyti. Būtina pakelti šalies produktyvumą ir bendrą vidaus produktą (BVP), kitaip sakant, užtikrinti augimą. Be to, reikalingas einamosios sąskaitos balansavimas. Norint įgyvendinti šiuos tikslus būtina pakelti eksportą.
Taupymas tarnauja abiems iš šių tikslų. Taupant šalyje yra sukeliama reali defliacija. Mažėjančios realios kainos šalį daro konkurencingesne eksportuotoja, nes šalies produktai užsienyje tampa reliatyviai pigesni. Be to, augantis eksportas padeda kompanijoms didinti produktyvumą, samdyti daugiau darbuotojų ir taip kelti ne tik BVP, bet ir sumokėti daugiau mokesčių. Galiausiai, taupymo priemonės iš dalies daro ir tai, kas kiekvienam šauna į galvą pirmiausiai – padeda taupyti.
Kaip žinia, Graikija už sugebėjimą vykdyti atsakingesnę finansinę politiką gauna pigių pinigų, kurie ne tik skatina ekonomiką ir verslą, bet taip pat yra skirti padėti šalies gyventojams išgyventi šį sunkų laikotarpį. Apibendrinus, dabartinės priemonės yra skirtos pagrindiniam tikslui: ilgalaikėje prespektyvoje pagyvinti šalies ekonomiką ir paskatinti jos augimą, bei sumažinti neigiamas pasekmės trumpuoju laikotarpiu.
Išvestiniai instrumentai
Supratę esmines dabartinės situacijos priežastis, galime pabandyti paspėlioti ir pasekmes. Kaip jau minėta anksčiau, ekonomikos augimo metu į Graikiją suplūdo daug investicinio ir spekuliacinio kapitalo. Prasidėjus neramumams, dalis jo buvo labai staigiai atitraukta ir dingo iš Graikijos ekonomikos, tačiau dalis, kuri ten niekada net nebuvo atsiradusi, liko. Skamba keistai, tačiau tokie dalykai tampa galimi dėl sudėtingų išvestinių finansinių instrumentų egzistavimo.
Stambūs rinkos žaidėjai, pirkdami Graikijos skolą, apsidraudė nuo galimo jos nuvertėjimo ir šalies bankroto pirkdami ar parduodami išvestinius finansinius instrumentus, kurie veikė kaip draudimo polisai. Bankroto atveju apsidraudę investuotojai nukentėtų minimaliai, nes didžiausią dalį finansinių nuostolių tektų prisiimti „draudimo polisų“ platintojams. Čia nebūtų problemos, jei ne faktas, jog šiuos instrumentus sukūrė ir platino komerciniai ir investiciniai bankai bei draudimo kompanijos. Kitaip sakant, institucijos tiesiogiai arba ne visai atsakingos už daugelio žmonių pensijas, investicijas, santaupas ir apskritai didžiąją dalį lėšų.
Linksmiausia dalis šioje istorija yra ta, jog visos aukščiau įvardintos institucijos ne šiaip prekiauja finansiniais instrumentas, tačiau naudoja taip vadinamą svertą. Tai reiškia jog perkant yra sumokama tik dalis reikalingų pinigų, tarkime ketvirtadalis, nes pardavėjas pasitiki pirkėjo galimybėmis atsiskaityti pilnai. Viskas yra gerai, kol prekė išlaiko savo pradinę kainą, tačiau kainai pradėjus kristi pirkėjas susiduria su problemomis: parduoti prekę jis gali tik pigiau, nepaisant to, atiduoti pardavėjui vis dar reikia tiek pat pinigų.
ESK kontekste tai reikštų, kad oficialaus Graikijos bankroto atveju dalis finansinių išvestinių priemonių, kurios prekiaujamos naudojant svertą, taptų absoliučiai bevertėmis, nors per svertą sukurtos skolos nenuvertėtų nei kiek. Sudėjus šias abi priežastis, dalis finansinių institucijų, ypač tos, kurios tiek platino, tiek pačios pirko instrumentus susijusius su Graikijos skola, taptų potencialiai nemokiomis. Prie to prisidėtų ir natūrali panika kilusi dėl bankroto ir jos sukeltos sunkiai prognozuojamos ekonominės ir finansinės pasekmės. Per Europą nusiristų bankrotų banga, kuri galėtų sukelti pasaulinį ekonominį krachą.
Tvarkosi sėkmingai
Per daug nerimauti neverta: ECB ir TVF labai gerai supranta galimas bankroto pasekmes, todėl ruošiasi blogiausiam variantui. Per pastaruosius metus šios institucijos skyrė pinigų ne tik Graikijai, bet ir didžiausiems Europos bankams tam, kad jie galėtų didinti rezervus. Taip pat buvo griežtinamos taisyklės, susijusios su prekyba išvestiniais finansiniais instrumentais, testuojami bankų naudojami matematiniai modeliai ir daroma dar daugelis dalykų, kurie turėtų paruošti bankus blogiausiam atvejui.
Pasiruošimo kulminacija ir didžiausiu išbandymu tapo nesenai įvykęs oficialus privačių investuotojų didžiosios Graikijos skolos dalies nurašymas. Absoliuti dauguma privačių investuotojų (įskaitant didžiausius pasaulio bankus) sutiko su Graikijos skolų restruktūrizacija, kurios metu kai kurie investuotojai prarado iki trijų ketvirtadalių nominalios savo investicijų vertės. Dalis „draudimo polisų“ tapo absoliučiai beverčiais ir draudikai buvo priversti išmokėti pinigus. Tai buvo didelis smūgis visiems skolų turėtojams ir didžiajai daliai Europos finansinių institucijų.
Tačiau visi atlaikė šį išbandymą ir tai rodo, jog ECB ir TVF pasirinko teisingas priemones, reikalingas apsaugoti trečiuosius asmenis nuo bankroto padarinių. Galiausiai, pavykusi restruktūrizacija turėtų įrodyti investuotojams ir spekuliantams, jog Europa tikrai sugeba tvarkytis su savo finansais ir investicijos į šį žemyną yra saugus bei naudingas pasirinkimas.
Tautvydas MARČIULAITIS
