Šeštadienį pasirodė „The Times“ straipsnis apie naują fenomeną – savižudybes, kurias nulėmė Europos skolų krizė. Nedarbas, nesėkmės versle ir smunkantis pragyvenimo lygis verčia žmones imtis kraštutinių priemonių. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas dienraščiui „The New York Times“ sakė tikįs, kad ne vienas žmogus perskaitęs tą straipsnį, prieš akis išvydo platesnį reiškinio paveikslą.
„Manyčiau, kad už minėtos žinutės galima įžvelgti ne tik pavienių žmonių nelaimę, bet ir šiandienos lyderių ryžtą atvesti visą Europos žemyną prie savižudybės slenksčio“, – teigia P. Krugmanas
Praėjusių metų rudenį Europa buvo užspeista į finansinės katastrofos kampą, tačiau tuo metu įsikišo Europos centrinis bankas (ECB) ir išgelbėjo visą žemyną. ECB pasiūlė Europos bankams beribes kredito linijas su viena sąlyga – pastarieji privalo kaip užstatą pateikti Europos valstybių skolos vertybinius popierius. Tokiu būdu buvo sutvirtinti drebantys bankų sistemos pamatai ir netiesiogiai išgelbėtos nuo finansų rinkų atkirstos valstybės.
Drąsūs ECB veiksmai suteikė trumpą atokvėpio valandėlę, kurios metu politikai galėjo priimti reikiamus sprendimus ir pradėti ilgalaikes reformas, leisiančias ilguoju laikotarpiu stabilizuoti ekonominę padėtį.
„Deja, Europos lyderiai nepasinaudojo jiems suteikta proga, – aiškina P. Krugmanas. – Tiesą sakant, per tuos kelis mėnesius politikai tik paspartino klaidingos strategijos įgyvendinimą. Darosi sunku tikėti pozityviomis permainomis.“
Užtenka pažvelgti į Ispaniją, kuri šiuo metu yra laikoma krizės epicentru, sako P. Krugmanas. Politikai kalba apie Ispanijos ūkio recesiją, tačiau toks epitetas yra pernelyg nuosaikus, nes šiuo metu valstybė išgyvena gilios depresijos laikotarpį. Nedarbo lygis pasiekė 23,6 proc. lygį. Šį skaičių galime palyginti su JAV Didžiosios depresijos metais vyravusia statistika. Jaunimo nedarbo lygis perkopė 50 proc. ribą. Tokia padėtis kelia Ispanijos skolinimosi kainą į istorines aukštumas.
Pasak P. Krugmano, priežastys, lėmusios šiandieninę Ispanijos būklę, nėra tokios svarbios, tačiau reikia pažymėti, kad jos nė iš tolo nepanašios į Europos biurokratų (ir ypač Vokietijos) brukamus besaikio išlaidavimo kaltinimus. Fiskaliniu požiūriu Ispanija buvo atsakinga valstybė. Krizės priešaušryje Ispanija galėjo didžiuotis maža valstybės skola ir pliusiniu biudžetu. Deja, Ispanijoje pūtėsi didžiulis nekilnojamojo turto burbulas.
„Teisybės dėlei reikia paminėti, kad nekilnojamojo turto rinkos aktyvumą itin skatino Vokietijos bankų paskolos, – pažymi P. Krugmanas. – Sprogus šiam burbului Ispanija liko prie suskilusios geldos. Tad šiandieninės Ispanijos fiskalinės problemos yra krizės pasekmė, o ne priežastis.“
Nepaisant to, Berlynas ir Frankfurtas Ispanijos ligas siūlo gydyti taikant taupymo ir mokesčių didinimo priemones.
Ekonomistas teigia, kad tokia politika yra beprotiška. Pasak jo, Europai jau yra tekę susidurti su griežtomis taupymo priemonėmis ir kiekvienas istorijos studentas jums pasakys, kad ši politika atvedė prie dar didesnės krizės. Investuotojai vertindami galimas rizikas visapusiškai apžvelgia šalies ekonominę būklę ir jos perspektyvas, todėl taupymo priemonės gali lemti priešingą efektą ir dar labiau padidinti skolinimosi kainą.
P. Krugmanas kelia klausimą, ar egzistuoja alternatyvus veiksmų planas?
„Persikėlus laiku į ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, pamatysime, kad tuo metu pagrindinė ekonominio atsigavimo sąlyga buvo aukso standarto atsisakymas. – sako ekonomistas. – Be to reikėtų pridurti, kad tuometinė ekonominė situacija itin primena šiandienos Europos skaudulius. Šiandien analogiškas žingsnis būtų euro atsisakymas ir grįžimas prie nacionalinių valiutų.“
P. Kurgmanas priduria, kad toks žingsnis lemtų ekonominį ir politinį krachą, tačiau tolesnis fiskalinių priemonių griežtinimas depresijoje skendinčių valstybių atžvilgiu vis vien pražudys visą Europos ekonomiką.
Jeigu Europos politikai trokšta išsaugoti euro sąjungą, tuomet jie privalo ieškoti alternatyvaus sprendimo, kuris yra visiškai aiškus, dėsto P. Krugmanas.
„Euro zonai žūtbūt reikia aktyvesnės monetarinės politikos. ECB privalo susitaikyti su aukštesniu infliacijos lygiu. Fiskalinė politika turi būti nukreipta visiškai priešinga linkme. Vokietijos biudžeto išlaidų didinimas ištrauktų iš bėdos keblioje padėtyje atsidūrusias kaimynes. Net ir pritaikius minėtas priemones, euro zonos periferija dar keletą metų gyventų sunkmečio sąlygomis, tačiau tuomet šių valstybių gyventojai bent jau galėtų įžvelgti šviesą tunelio gale.“
Tuo tarpu šiandien regime visišką nesugebėjimą veikti lanksčiai, mano P. Krugmanas. Kovą Europos vadovai pasirašė taupymo paktą, kuris įtvirtino griežtas fiskalines priemones ir užkirto kelią bet kokioms alternatyvoms. Savo ruožtu ECB pareigūnai ketina padidinti palūkanų normas, vos tik iškils kiek didesnės infliacijos grėsmė.
„Tokioje atmosferoje sunku išlikti optimistu, – mano ekonomistas. – Belieka susitaikyti su faktu, kad Europos lyderiai priėmė klaidingus spendimus, dėl kurių senojo žemyno ekonomika ir visa visuomenė netrukus nugarmės į bedugnę, o šios tragedijos kainą apmokės pasaulis.“
