Šios pajamos dar vadinamos „besąlyginėmis“ dėl to, kad jos būtų mokamos visiems šalies gyventojams be jokių išimčių ar sąlygų.
Universalių pajamų modelis buvo sugalvotas kaip alternatyva dabartiniam modeliui, kai išmokos mokamos tik tiems gyventojams, kurie atitinka nustatytas sąlygas – pvz., jei jie tam tikrą laiką moka socialinio draudimo įmokas arba gauna mažas pajamas.
Ekonomistai papasakojo, kuo ypatingos šios besąlyginės pajamos, kaip jos galėtų būti įgyvendintos Lietuvoje ar pasaulyje. Jie palygino šį ir dabartinį modelius bei neslėpė, kad visiems be išimčių mokamos pajamos ateityje tikrai gali tapti realybe.
Universalių bazinių pajamų paskirtis ir esmė
„Swedbank“ ekonomistės Gretos Ilekytės aiškinimu, universalios bazinės pajamos yra ypatingos tuo, kad būtų vienodo dydžio ir mokamos visiems gyventojams, be jokių išimčių.
„Pagal visą idėją, valstybė turėtų visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų algos dydžio, materialinės padėties, pervesti vienodą pinigų sumą kas mėnesį arba, pavyzdžiui, kas metus“, – kalbėjo ekonomistė.
Jos teigimu, universalių pajamų idėja atsirado norint sumažinti skurdo lygį ir efektyvinti biurokratinį mechanizmą, kadangi šių pajamų administravimas yra lengvas ir greitas (taip pakeičiant įprastas socialines išmokas, kurioms administruoti reikia didelių resursų).
Anot G. Ilekytės, universalių pajamų priemonė būtų socialiai teisinga, nediskriminuojanti. Tyrimai rodo, kad tokios pajamos gyventojams suteikia daugiau finansinio saugumo, pasitikėjimo valstybės institucijomis, apskritai prisideda prie išaugusio laimės lygio.
„Negana to, išmokos skatina gyventojų vartojimą, tad ekonomika augtų sparčiau, būtų kuriamos naujos darbo vietos“, – pridūrė ekonomistė.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas nurodė, kad šių pajamų tikslas – ieškoti geresnės alternatyvos dabartiniam modeliui. Kadangi dabar parama skiriama žmonėms, kuriems jos reikia, žiūrima jų į pajamas bei turtą, tai universalios pajamos būtų mokamos apskritai visiems.
Jis pridūrė, kad klausimas kyla nebent dėl vaikų ir pensininkų, tačiau linkstama prie to, kad bazines pajamas gautų ir jie.
Ar šios pajamos jau yra naudojamos?
SEB banko atstovas pabrėžė, kad universalios bazinės pajamos realiai neegzistuoja – nėra tokios šalies, kurioje jos būtų naudojamos.
Jis nurodė, kad kol kas yra atliekami tik bandymai tam tikruose regionuose su ribotu žmonių skaičiumi ir ribotą laiką. Taip žiūrima, kaip tai veikia žmonių psichologinius, socialinius jausmus, jų elgesį darbo rinkoje, kokias tai duoda naudas mikro ar makro lygiu.
„Swedbank“ ekonomistės teigimu, reikia suprasti, kad šių pajamų idėja daugiausiai yra utopinė – realybėje neturime tokių pavyzdžių, tik apraiškas:
„Nors ilgą laiką apie universalias pajamas buvo kalbama kaip apie hipotetinį scenarijų, pandemijos metu šios pajamos, bent dalinai, virto realybe – Lietuvoje trečdalis gyventojų buvo apdovanoti 100 eurų išmokomis.
Tiesa, universalių pajamų apraiškų dar ir iki pandemijos buvo galima pamatyti keliose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, Aliaskos valstijoje gyvenantys asmenys kasmet gauna daugiau nei 1 tūkst. dolerių universalių pajamų.“
Valstybei tai kainuotų mažiausiai 17 mlrd. eurų per metus
Anot T. Povilausko, dugnų dugnas yra minimalių vartojimo poreikių krepšelis, kurį valstybė kasmet perskaičiuoja atsižvelgdama į tai, kokios sumos reikia, kad žmogus nebūtų absoliučiame skurde.
Taigi dabar ši suma siekia 354 eurus. Ekonomistas įsitikinęs, kad universalių pajamų dydis neturėtų būti mažesnis nei 354 eurai kiekvienam gyventojui.
Tačiau verta atsižvelgti į tai, kad 354 eurus padauginus iš 2,8 mln. gyventojų ir 12 mėnesių išeitų beveik 12 mlrd. eurų per metus – tokią sumą turėtų kasmet pakloti valstybė.
„Tai yra didžiulės sumos, nors akivaizdu, kad 354 eurai nieko nesprendžia. Dabar pensininkai vidutiniškai gauna per 500 eurų, minimali alga į rankas – virš 500 eurų. Tad su tokia maža suma eksperimento niekas nepradėtų.
Bazinių pajamų suma turėtų prasidėti nuo 500 eurų ir aukščiau. O tai būtų 17 mlrd. eurų per metus, kas yra arti dabartinio biudžeto“, – skaičiavimais dalinosi ekonomistas.
„Nemokami“ pinigai Lietuvoje – ar tai įmanoma?
T. Povilauskas neslėpė, kad asmeniškai į tokį modelį trumpuoju laikotarpiu žiūri skeptiškai. Jo teigimu, pati idėja yra gera, tačiau yra neatsakytas klausimas ir kitų šalių tyrimuose – iš kur gauti tų pinigų?
Jei būtų didinamas gyventojų pajamų mokestis (GPM), kiltų klausimas, kodėl dirbantys turi mokėti daugiau ir pinigus skirti nedirbantiems. Jei būtų didinamas pelno mokestis, užsienio investuotojai persikeltų į kitas šalis.
„Artimiausią 10-metį aš nematau, kad šalies mastu būtų galimi tokie sprendimai. Kada būtų tas esminis lūžis, kai reiktų pasakyti žmonėms, jog dabar mokėsime visiems po 500 eurų per mėnesį, bet mokesčius pakelsime dvigubai?
Jei esi dirbantis žmogus, tai iš dalies irgi būsi tų didesnių pajamų gavėjas – nemaža jų dalis sugrįš atgal. O kaip nedirbantys? Gal tada galima naudoti dabartinį mechanizmą, pagal kurį, jei esi bedarbis, gauni bedarbio išmoką. Tad nėra taip, kad dabartinė sistema neveiktų“, – įžvalgomis dalinosi SEB banko atstovas.
Pasak ekonomisto, Lietuvoje padėtis vis gerinama: didinamos bazinės išmokos, remiamų pajamų dydis. Tad, T. Povilausko nuomone, jeigu kažką ir tobulinti, tai vertėtų tobulinti šia kryptimi.
Šio modelio ateitis priklauso nuo technologijų ir šalių susitarimų
G. Ilekytė neslėpė, kad Lietuvoje apie tokią galimybę rimtai nėra kalbama. Anot jos, toks sprendimas galėtų būti priimtas nebent jeigu įvyktų dideli struktūriniai pokyčiai. Pavyzdžiui, dėl naujųjų technologijų didelė dalis gyventojų prarastų darbą.
Kita vertus, ekonomistės teigimu, šis sprendimas galėtų būti priimtas, jeigu valstybė turėtų daug papildomų pajamų – pavyzdžiui, žemės išteklių (t. y. naftos, metalų ir kt.).
Pašnekovė nurodė, kad apie universalias pajamas daugiau kalbama ir dėl skaitmenizacijos, robotizacijos, dirbtinio intelekto galimybių.
Pasak šios idėjos šalininkų, dėl naujųjų technologijų dalis žmonių netenka darbo, jų įgūdžiai tampa nereikalingi, tad universalios pajamos yra vienintelė išeitis sumažinti skurdo lygį.
Pasak SEB ekonomisto, tokiu atveju, jei robotas būtų tas darbuotojas, kuris turi mažiausiai kaštų, bet generuoja didžiausią pelną įmonei, turėtų būti didinamas pelno mokestis.
Vis tik T. Povilauskas akcentavo, kad, jei viena šalis padidins pelno mokestį, ji tiesiog save nusibaus, nes tos įmonės persikels į kitas šalis. Taigi toks susitarimas turėtų būti pasauliniu mastu arba bent jau didžiosios šalys turėtų rodyti iniciatyvą:
„Ilguoju laikotarpiu tikrai realu universalias pajamas finansuoti didinant pelno mokestį, bet čia turi būti visų pasaulio šalių susitarimas. Vis tik žinant, kaip nesiseka pasauliui susitarti dėl visų tokių dalykų, tai nėra tos vienybės – galbūt jie naudosis kitais būdais.“
Noras uždirbti – pagrindinė varomoji priemonė
„Swedbank“ ekonomistė kaip universalių pajamų trūkumą išskyrė tai, kad daliai gyventojų jos padarytų meškos paslaugą, kai vietoje darbo būtų pasirenkama gyventi iš šių pajamų.
Taip pat didėtų infliacija ir nedarbo lygis: „Tikėtina, kad gyventojai atsisakytų dirbti mažiau apmokamus, daugiau fizinių jėgų reikalaujančius darbus. Ko pasėkoje, dalis sektorių susidurtų su rimtais darbo jėgos iššūkiais.
Galiausiai, kyla klausimas, kodėl universalias pajamas turėtų gauti ir tie asmenys, kurie su jokiais finansiniais iššūkiais nesusiduria?“
T. Povilausko nuomone, remiantis liberaliu mąstymu, žmonių pastangos turėtų būti atlyginamos pinigais: kuo daugiau įdedi darbo, tuo daugiau uždirbi.
Jis pažymėjo, kad, pavyzdžiui, inovacijos, technologinis progresas eina iš tų šalių, kur žmonės gali uždirbti daug dėl to, kad stengiasi, investuoja, rizikuoja, nebijo. Taigi vienas iš motyvų yra rizikuoti, kad daugiau uždirbti.
Taigi tas noras uždirbti yra labai stipri varomoji priemonė: „Labiau palaikyčiau nuomonę, kad žmogus nėra racionali būtybė. Jei jis gali patinginiauti, dažnu atveju tą ir pasirinks.
Jei egzistuos universalios pajamos, to stengimosi bus mažiau tiek dėl savęs, tiek dėl visų. Tad labiau palaikyčiau dabartinį visuomenės modelį.“
