Kadangi mus iš dalies priskyrė ekonominiams tinklaraščiams, atėjo laikas giliai analizei.
Pradžiai situacija iš belekokios įmonės, kuri kažką pardavinėja, gyvenimo. Taigi sutariame su pardavimų vadybininku, kad jis pardavinės prekę, ir jei gerai pardavinės - gaus orų bonusą (reikėtų sakyti ‘premija’, bet kažkaip nesiverčia klavišai kalbant apie lietuviškąją pardavimų tradiciją). Dėl visa ko (bei dėl motyvacinių sumetimų) sodiname savo vienintelį vadybininką ant minimumo. Ir sutariame:
Minimumą gaus, jei padarys bent 30 proc. pardavimų plano. Jei ne - tai bus paskutinis jo minimumas mūsų belekokioje įmonėje. Bo mūsų belekokios prekės yra geros ir einamos.
REKLAMA
Kadangi jos tokios geros ir einamos, jei vadybininkas padarys 50 proc., tai prie minimumo sumokėsime 200 Lt.
Jei padarys 80 proc. tų einamų prekių, tai prie minimumo sumokėsime 500 Lt.
O jei viršys planą (100 proc. +), kas mums yra labai svarbu, tai prie minimumo sumokėsime cielus 3.000 Lt (čia kad geriau motyvuotųsi). Už juos vadybininkas galės susimokėti būsto paskolos įmoką ir grąžinti keletą prisikaupusių nedidelių skolelių.
REKLAMAREKLAMA
Kadangi esame belekokia įmonė, tradiciškai neturime apsirašę pardavimų proceso, tačiau užtat turime belekokių prekių ir motyvuotą vienintelį pardavimų vadybininką.
Ir štai į mėnesio galą ateina pas mus tas vadybininkas ir prašo sumažinti pardavimų planą, “nes niekas neperka”. Mes ir patys žinome, kad niekas neperka, bet tam ir pasamdėme tą vadybininką, kad iš jo pirktų. Taigi į vadybininko prašymą sumažinti pardavimų planą paliekant numatytus bonusus mes atsakome pasukiodami rodomąjį pirštą ties smilkiniu ir tolerantiškai nurodydami trumpiausią kelią iki durų.
Belekokioj įmonėje priežastis, vardu “Niekas neperka”, turi pasekmę, vardu “Mažesni bonusai”. Tiesa, ši pasekmė turi dar vieną priežastį - “Pardavimų proceso nebuvimas”, bet apie tai gal kada nors kitą kartą… Dabar gi svarbiausia, kad vadybininką, supratusį realią rinkos situaciją, mes privertėme tą rinkos situaciją ir pajusti.
Ir štai tas vadybininkas grįžta nuliūdęs namo ir bando guostis žmonai. Paaiškina jai situaciją, papasakoja apie pokalbį su darbdaviu ir apie tą pirštą prie smilkinio. O žmona ne veltui porą valandų tądien internete praleido. Pliaukšteli ji delnais ir atverčia savo mylimajam vieninteliam (vadybininkui) Finansų ministerijos žinutę: kapstomės iš dugno, biudžetas surenkamas pagal planą, netgi jį viršijant:
…per 2009 m. 5 mėn. į valstybės biudžetą surinkta 5 mlrd. 992,6 mln. litų, planuota – 5 mlrd. 956,3 mln. litų. Per šių metų 5 mėn. į valstybės biudžetą įplaukė 36,3 mln. litų arba 0,6 proc. daugiau nei planuota…
Vadybininkas negali patikėti besitaisančiais reikalais, nes dar prieš kelias valandas sulaukė keleto pasiuntimų ant trijų raidžių, kai bandė pardavinėti belekokias prekes. Todėl ima ieškoti patikimos informacijos ekonomikos bloguose, o ten tądien neradęs to, ko ieškojo, atsidaro “Excelį” ir mėnesio senumo žinutę apie biudžeto (tuometinio plano) surinkimą.
Gaunasi taip:
|
Žiūri jis į tą perviršį ir galvoja: „Kaži, o jie gaus bonusus?“
