Šiuo metu yra du galimi Graikijos pasitraukimo iš euro zonos keliai, teigia verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface Lietuva“ Rinkodaros ir pardavimų departamento direktorius Mantvydas Štareika.
Vienas iš jų –bendradarbiaujant, t.y. Graikijai sutinkant priimti Europos institucijų ir valstybių narių pagalbą. Šiuo atveju, galima abejoti, ar perėjimo procesas būtų kontroliuojamas. Euro konvertavimą į naująją Graikijos valiutą greičiausiai užtikrintų Europos centrinis bankas (ECB). Tačiau toks „koordinuotas“ išstojimas nėra itin tikėtinas. Valstybės narės ir Europos institucijos atmetė šią idėja ne tik dėl negrįžtamai prarandamo pinigų sąjungos vientisumo, bet ir dėl pasitraukimo užkrato rizikos. Ar Portugalija, Ispanija ir Italija susigundytų pasekti Graikijos pavyzdžiu, jei tik ši atsisakys euro?
Kitas, mūsų manymu, labiau tikėtinas kelias yra vienašalis graikų vyriausybės sprendimas atsisakyti euro. Tuomet nebegalios taupymo priemonės, tai ribos ekonomikos augimo galimybes, o socialinis programų poveikis bus nepakeliamas. Tokiu atveju iškyla grėsmė, kad Graikija išstos iš euro zonos savarankiškai, todėl toks išėjimo procesas yra labai rizikingas.
Galima spėti, kad perėjimo prie kitos valiutos draudimas nesukeltų beveik visų subjektų, turinčių eurais denominuotą skolą, bankrotą. Vis dėlto, Graikijos atveju privatus sektorius gali „pasinaudoti“ perėjimo draudimu ir vengti gražinti skolą kaip 1998 m. pasielgė Rusijos bankai. Bendrovės kartais yra mokios (jos galėtų gauti užsienio valiutos, jeigu to norėtų), tačiau dėl oficialaus draudimo grąžinti skolas užsienio valiuta jos paskelbia bankrotą. Perėjimo draudimas nebūtinai yra efektyvus gilios finansinės integracijos atžvilgiu, tačiau bendrovėms ir bankams gali būti tam tikra prasme naudingas. Pasitraukimo iš euro zonos užkrato klausimas yra sunkiausiai analizuojama problema šiame „fiktyvios politikos“ scenarijuje, kurio tikimybė, mūsų manymu, išlieka mažesnė nei 50%.
Trumpuoju laikotarpiu Graikijos pasitraukimas iš euro zonos galėtų sukelti euro kurso smukimą ir visų valstybių narių vyriausybių obligacijų pelningumo skirtumo augimą. Tačiau atsižvelgiant į sąlyginai nedidelį Graikijos ekonomikos dydį, šis sukrėtimas greičiausiai būtų trumpalaikis. Esminis klausimas yra pinigų sąjungos vientisumas ir kitų ekonomikų, tokių kaip Portugalija, Airija ar netgi Ispanija, polinkis pasekti tokiu pavyzdžiu ir palikti pinigų sąjungą tikintis, kad jų bendrovės pasipelnys dėl minėtojo „stimulo“. Tačiau šis užkrato fenomenas atrodo mažai tikėtinas, netgi neįsivaizduojamas, žinant su tuo susijusią finansinę riziką. Taip, kaip Graikijos skolos restruktūrizavimo praktika tapo taikytina ir kitų euro zonos narių atvejais, taip turi būti keliamas ir pinigų sąjungos vientisumo klausimas.
Institucijos ir valstybės narės turi numatyti tinkamas institucines priemones dabar, kol užkratas iš tiesų neišplito. Kurios institucijos šiandien galėtų įvardyti, pagal kokias taisykles Graikija būtų vienintelė pinigų sąjungos išimtis? Šis klausimas ateityje bus toks svarbus, kad jam spręsti Europos Sąjunga imtis veiksmų turi jau šiandien, pripažindama dabartinį įspūdingiausio savo pasiekimo – vieningos valiutos – trapumą.
