Rusijos vykdoma Ukrainos grūdų eksporto blokada gali sukelti pasaulinę nepaprastąją padėtį maisto srityje, dėl kurios gali kilti badas, rašo portalas „The Conversation“.
Ukraina, vadinama Europos duonos lobynu, sunkiai eksportuoja praėjusių metų derlių, o šiųmetis derlius gali būti labai nedidelis. Be to, dėl karo visame pasaulyje trūksta trąšų, tai taip pat padidins pasaulines maisto kainas.
Kadangi pandemija jau padidino maisto trūkumą ir išeikvojo išteklius visame pasaulyje, daugelis šalių gali būti neatsparios karo sukeltai didelei maisto krizei. Tokių katastrofiškų pasaulinių įvykių, kaip šis, nebuvo jau beveik 100 metų.
Holodomoras Ukrainoje
XX a. dėl bado mirė 70 mln. žmonių, tai yra daugiau nei mūšio lauke žuvo per abu pasaulinius karus kartu sudėjus. Dauguma badmečių buvo susiję su karais, išskiriant tik vieną reikšmingą išimtį – 1931–1933 m. badą Ukrainoje, vadinamą holodomoru. Per holodomorą mirė 2,6 mln. žmonių iš 32 mln., gyvenusių šalyje.
Skirtingi mokslininkai dėl šios nelaimės kaltino orus, genocidą ir stalinistinę ekonominę politiką. Tačiau naujausi darbai įtikina, kad tai buvo tiesioginė stalininės žemės ūkio kolektyvizacijos pasekmė. Pagal sovietų politiką žemė, gyvuliai ir padargai priklausė kooperatyvams, tačiau ką ir kada sėti nustatydavo vyriausybės. Nuimtas derlius buvo sandėliuojamas, vyriausybė pasiimdavo savo dalį ir tik po to paskirstydavo likusius grūdus kolektyvų nariams.
Sovietų valdžia pirmenybę teikė pramonės darbininkų, o ne ūkininkų maitinimui. Tai vyko ne tik Ukrainoje. Iš tikrųjų holodomoras buvo platesnio masto sovietinio bado, nuo kurio mirė 6–8 mln. žmonių, dalis. Kitos nukentėjusios teritorijos daugiausia buvo žemės ūkio sritys dabartinėje Rusijoje ir Kazachstane. Akivaizdi paralelė su šiandiena yra ta, kad abi krizes sukėlė autoritariniai despotai.
Kita analogija – Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metais. Kai 1914 m. prasidėjo karas, Vokietijos valdžia tikėjosi trumpo konflikto – labai panašias prielaidas prieš kelias savaites darė ir Rusija. Kaip ir dabar Ukrainoje, Pirmasis pasaulinis karas smarkiai sutrikdė Vokietijos ūkį. Azotas vietoj trąšų pramonės buvo nukreiptas į amunicijos gamybą. Trūko darbo jėgos, nes į karo veiksmus buvo įtraukti žemės ūkio darbininkai. Dėl šių priežasčių trūko žemės ūkio produkcijos, o tai lėmė didelį maisto trūkumą. Karo metu nepavykus importuoti pakankamai maisto produktų, žuvo daugybė civilių gyventojų.
Pasibaigus karui, šalyje jau buvo įsivyravęs badas, o tada užklupo ir ispaniškasis gripas. Mokslininkai teigia, kad ši krizė neproporcingai smarkiai palietė skurdžiausius šalies piliečius, kaip ir dabartinę maisto krizę neproporcingai pajus tų šalių gyventojai, kurios yra priklausomos nuo pigaus Ukrainos importo.
Bado krizei būtina ruoštis iš anksto
Pasirengimas blogiausiam scenarijui pavienius derliaus trūkumo atvejus galima kompensuoti maisto produktų importu. Tačiau tai priklauso nuo to, ar kitur maisto yra pakankamai, ar nepažeistas transportavimas ir infrastruktūra. Dėl to, kad įprastai Ukraina yra gausus maisto šaltinis, kuriuo maitinami badaujantys pasaulio gyventojai, ši padėtis tampa ypač sudėtinga.
Normavimo sistemos bado problemų išspręsti negali. Jei maisto paprasčiausiai neužtenka, bet koks jo normavimas neturės jokios įtakos. Tik pavieniais atvejais, pavyzdžiui, apsiaustuose miestuose, tokia pagalba gali sumažinti žmonių kančias. JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos maisto kainų indeksas, pagal kurį vertinamos maisto kainos visame pasaulyje, jau vasario mėnesį pasiekė rekordinį lygį.
Atrodo, kad tolesnis kainų augimas neišvengiamas, o tai jau yra sukėlę badą praeityje: indų ekonomistas Amartyas Senas įvardijo augančias maisto kainas kaip pagrindinę 1943 m. Bengalijos bado, per kurį žuvo 2–4 mln. žmonių, priežastį. Kainų kontrolė taip pat gali būti mažai naudinga. Pirmojo pasaulinio karo metais tai daryti bandė Vokietijos pareigūnai, tačiau dėl to susiformavo neoficialios rinkos, kuriose kainos beveik 20 kartų viršijo oficialias.
Istoriniai duomenys rodo, kad geriausiai maisto kainų infliaciją galima sumažinti didinant pasiūlą kitose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, grūdų importas iš Jungtinių Amerikos Valstijų padėjo sumažinti dalį trūkumo, kurį 1840 m. Airijoje sukėlė bulvių derliaus nesėkmė.
Būtina didinti javų plotus
Šį kartą pagalba kviečiais iš kitų pasaulio dalių tikrai reikalinga. Taip pat būtina rasti pakaitalus kitiems ukrainietiškiems produktams, kuo neseniai įsitikino Belgijos fritų gamintojai. Tačiau šiuo metu nėra aišku, kurios šalys galėtų užpildyti didelę tuštumą, atsiradusią dėl gamybos trūkumo Ukrainoje. Norint priimti veiksmingus sprendimus, būtina surinkti patikimos informacijos apie galimo pasaulinio maisto trūkumo mastą. Ne mažiau svarbu sumodeliuoti tikėtiną kainų lygį iki derliaus nuėmimo sezono pradžios ir šio modelio rezultatus perduoti ūkininkams, dirbantiems pirmosiose linijose.
Kad galėtų priimti pagrįstus verslo sprendimus, ūkininkai visame pasaulyje turi žinoti, kokios rinkos kainos reikėtų tikėtis. Tie ūkininkai, kurie iki derliaus nuėmimo numato didesnes savo produkcijos kainas, yra labiau linkę įdirbti šiuo metu nenaudojamus laukus. Tačiau galimai jau per vėlu, kad tokios pastangos sušvelnintų visą dabartinės krizės poveikį.
Labiausiai maisto produktų infliacijos pažeidžiamos šalys yra Egiptas, Sirija ir Afganistanas. Tokioms šalims turi būti teikiama prioritetinė pagalba, kad jos pačios galėtų padidinti gamybą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai reikštų mažesnį pagalbos poreikį, mažesnes žmonių kančias ir geresnes galimybes mažiau išsivysčiusios ekonomikos šalių ūkininkams patiems užsiauginti gausų derlių.
Būsimo bado rizika yra susijusi ir su tuo, kaip pasaulis prisitaikys prie klimato kaitos. Mūsų sėkmė įveikiant pirmąjį rimtą pasaulinį XXI a. iššūkį apsirūpinimo maistu saugumui parodys, kaip gerai esame pasirengę kovoti su įvairiomis katastrofomis ateityje. Negalime pasirengti vienai krizei atskirai. Turime galvoti apie visų įmanomų krizių sąveiką.
