Pro žalią Tosingės salos lapiją prasiskverbiantys saulės spinduliai blizga it auksas. Gulėdami proskynoje Nioreskoveno miške, du įsimylėjėliai prisiglaudžia vienas prie kito.
Jiedu dvi dienas nieko nevalgė ir gyveno miške kaip bėgliai be jokios pastogės, tik glausdamiesi po dideliu dragūnų pulko leitenanto Sixteno Sparre'o skėčiu. Jie pabėgo nuo smerkiančios visuomenės ir skurdo. Jiems nebedaug beliko. Sparre'as stipriai apkabina Elvirą Madigan.
Elvira vos tvardosi neverkusi. Jos kančios greitai baigsis – mat ant miško paklotės guli Sixteno revolveris, o jo ranka jau siekia jo. Elvira užmerkia mėlynas akis. Netrukus niekas nebegalės jų išskirti. Po mirties vargšė cirko princesė ir vedęs karininkas amžinai bus kartu.
„Ak, Sixtenai“, – sušunka ji, kai šaltas ginklo plienas paliečia jos smilkinį ir jų lūpos susitinka.
„Mano Elvira“, – atsako jis, – ir nuspaudžia gaiduką. Netrukus pasigirsta dar vienas šūvis, kai gražuolis karininkas seka paskui savo mylimąją į mirtį.
Mitas apie Šiaurės Romeo ir Džuljetą
Tokia tragiška ir niūriai romantiška legenda apie švedą Sixteną Sparre'ą ir danę Elvirą Madigan – įsimylėjėlių pora, kuri gyvenime negalėjo būti kartu, todėl nusprendė mirti – pasakojama jau daugiau nei 130 metų.
Kai kurie istorikai kritiškai vertina tokią istorijos interpretaciją, o Sixteno Sparre'o proanūkė Kathinka Lindhe naujoje knygoje visiškai išsklaido mitą apie šią porą. Pasak Lindhe, tiesa ta, kad jos prosenelis suplanavo ir įvykdė tyčinę žmogžudystę. 1889 m. liepos 20 d. 34 metų mergišius tyčia nušovė 21 metų Elvirą.
Garsi šokėja ant lyno
Ne tik legendomis apipinta mirtis žadina susižavėjimą Elvira. Ji buvo tikra cirko princesė – jos motina buvo šokėja ant lyno, o tėvas – akrobatas.
Tėvai ją pavadino didingu Hedvig Antoinette Isabella Eleonore Jensen vardu, tačiau būdama penkerių metų ji ėmė vaidinti cirko pasirodymuose ir pasivadino Elvira. Tėvas mirė, kai Elvirai buvo vos keleri metai, tad pavardę jai suteikė naujasis mamos vyras Johnas Madiganas.
Jis išmokė Elvirą vaikščioti lynu, paauglystėje ji tapo aukšto lygio atlikėja. Motina ir patėvis dirbo didžiausioje to meto tarptautinėje menininkų trupėje – „Myers American Circus“. Jaunoji Elvira koncertavo visose didžiausiose Europos scenose ir geriausiose salėse, kur jos elegancija žavėjo šampaną gurkšnojančią ir jos pasirodymus stebinčią aukštuomenę.
Keliaujantis antrarūšis cirkas
Apsvaigintas augančios Elviros šlovės, jos patėvis 1887 m. nusprendė, kad atėjo laikas tapti nepriklausomo cirko direktoriumi ir pabandyti iš to uždirbti. Tad pasikeitė Elviros darbo vieta – savo numerius atlikdavusi didinguose ir krištolu spindinčiuose Europos rūmuose, dabar ji atsidūrė apšiurusioje po Danijos ir Švedijos provincijas gastroliuojančio patėvio cirko „Circus Varieté“ palapinėje.
Speiguotą 1888 m. žiemą Madigano cirkas rengė pasirodymus Švedijoje Kristianstade, Fisketorveto pastate. Premjeros dieną, sausio 8 d., pastatas buvo pilnas žiūrovų. Vienas jų buvo vardu Sixtenas Sparre'as. Auksinės Elviros garbanos ir grakštūs judesiai jį pakerėjo.
Sparre'as buvo kilęs iš senos švedų didikų šeimos, kuri dėl besaikio tėvo išlaidumo nusigyveno. Dėl to Sixtenas nusprendė pasirinkti kariuomenę. Jaunam aristokratui tai buvo tinkamas karjeros kelias, tačiau atlyginimas buvo menkas. Laimei, 1880 m. jis vedė panelę Luitgard Adlercreutz, turtingo grafo dukrą, ir pats praturtėjo.
Sixtenas, kaip ir jo tėvas, leido sau viską gyvenime. Jis mėgo prašmatnias puotas, pagal užsakymą siūtus drabužius ir klasikinius meno dirbinius ant sienos.
Būdamas fiziškai stiprus ir puikus šaulys, jis vis dėlto buvo įsitikinęs, kad tikrasis jo pašaukimas – poezija. Jis dažnai palikdavo Luitgard ir du mažus vaikus vienus, o pats užsidarydavo kabinete ir eiliuodavo apie gražias mergeles ir kilnius žygdarbius.
Didžiam jo apmaudui, jo tamsiaplaukė žmona nelabai žavėjosi jo eilėmis apie pusnuoges mergeles. Tačiau jis pats džiaugėsi gyvenimu plačiai švaistydamas šeimos turtus ir nieko apie tai nepasakodamas žmonai. Tad per kelerius metus Sixtenas ne tik pradangino Luitgard kraitį, bet ir įklimpo į tokias skolas, kad 1888 m. šeima buvo atsidūrusi ant skurdo ribos.
Dailioji mergelė
Draugai, šeima ir net Sparre'o viršininkai Skonės dragūnų pulke buvo paskolinę jam pinigų. Jis buvo skolingas bakalėjos pardavėjui, knygyno savininkui, siuvėjui ir pusantrų metų nuomos mokestį namų savininkui, kai 1888 m. sausio 8 d. pamatė ant lyno cirke šokančią savo svajonių moterį.
Po pasirodymo jis aplankė Madiganų šeimą ir paprašė leidimo parašyti laišką jų dukrai, kaip žmogus, „visą save atidavęs menui“.
Nieko blogo neįtardama. Elviros mama neprieštaravo. Taip prasidėjo ilgas ir slaptas Sixteno ir Elviros susirašinėjimas. Meilikaudamas gražusis leitenantas maldavo Elviros pabėgti kartu su juo. Įtikinėjo, kad yra beveik išsiskyręs. Mergina svyravo, ją gundė geresnis gyvenimas, bet nerimą kėlė išsiskyrimas su motina.
Nors ir apkeliavusi pusę pasaulio, Elvira mažai ką nutuokė apie gyvenimą už cirko ribų. Ir tikriausiai visai nieko nežinojo apie labiausiai aptariamą to meto meilės istoriją – Majerlingo dramą. Austrijos Majerlingo pilyje imperatoriaus Pranciškaus Juozapo sosto įpėdinis Rudolfas 1889 m. sausį nušovė savo meilužę ir nusišovė pats. Sixteną ši tragiška istorija labai žavėjo ir jaudino.
Princo meilužė baronienė Marija Vetsera buvo rasta gražiai tarsi lėlė paguldyta, o šalia jos gulėjo negyvas sosto įpėdinis. Rudolfo istorija sujaukė Sixteno protą, jis pats planavo tokią pačią baigtį.
Pabėgimas į Svendborgą
1889 m. gegužę kariuomenė suteikė Sixtenui dviejų mėnesių atostogas. Jo žmona su vaikais buvo išvykusi į kaimą, todėl jis, žinodamas, kad bent porą savaičių jo niekas nepasiges, jautėsi galįs laisvai elgtis.
Jis pasiėmė revolverį, šovinius, įsidėjo keletą daiktų į krepšį ir gegužės 28 d. išvyko į Bolnesą, esantį maždaug 270 km nuo Švedijos sostinės, susitikti su Elvira.
Elvirai keletą kartų pabandžius nutraukti susirašinėjimą su pernelyg egzaltuotai ja besižavinčiu Sixtenu, jis pagrasino nusišausiąs. Elvira galop jam nusileido ir gegužės 28 d. ankstyvą rytą paliko šeimą.
Su savimi ji pasiėmė visą savo turtą, nes turėjo pradėti naują gyvenimą kartu su Sixtenu, leitenantas netgi buvo jai pažadėjęs, kad jiedu apsigyvens Paryžiuje. Jis paprašė jos įkeisti savo papuošalus, ir ji pakluso – pasiliko tik Dagmaros kryžių, kurį 1886 m. vasarą gavo iš Danijos karaliaus Kristiano IX po pasirodymo Tivolyje Kopenhagoje ir kuriuo labai didžiavosi.
Po pirmosios meilės nakties Bolnese pora tikriausiai iš Stokholmo išplaukė į Kopenhagą, o iš ten į Fiuno salą. Birželio 18 d. ponas ir ponia Sparre'ai apsistojo Svendborgo viešbutyje medaus mėnesiui.
Kelionė į mirtį
Po mėnesio viešbučio savininkas paprašė apmokėti 288 Danijos kronų sąskaitą, maždaug 2,5 tūkst. eurų dabartiniais pinigais.
„Sumokėsime, kai tik grįšime iš ekskursijos“, – pažadėjo Sixtenas.
Tada pora išplaukė į Kopenhagos ir kitų miestų gyventojai pamėgtą Tosingės salą. Liepos 18 d pasiėmę tik mažą maisto krepšelį ir Sixteno skėtį, jie atvyko į Nioreskoveną. Pasak kelių vietinių gyventojų, po dviejų dienų įsimylėjėliai paprašė jų vandens. Ir tai buvo paskutinis kartas, kai kas nors juos matė. Tą patį vakarą – 1889 m. liepos 20 d. – sutemus salos gyventojai išgirdo du šūvius.
Po trijų dienų buvo rasti dviejų žmonių palaikai vasaros idilė Tosingėje buvo sugadinta. Vietos policijos viršininkas savo ataskaitoje glaustai parašė: „Moteriai buvo šauta į ausį ir kulka išlėkė jai per pakaušį. Jai iš kairės gulėjusiam vyrui buvo šauta į burną, o kulka išlėkė per pakaušį.“
Sparre'o tapatybė buvo nustatyta iškart, nes iš uniformos kišenės kyšojo vizitinė kortelė. Taip jis pranešė ateities kartoms, kad jis pats parašė savo istorijos pabaigą.
Nuo didvyrio iki pamišusio žudiko
Švedijoje du Sixteno Sparre'o vaikai ir žmona Luitgard laukė jo sugrįžtančio nieko nežinodami, bet sulaukė tik skambučio, pranešusio apie jo savižudybę. Luitgard buvo priblokšta, užplūdo tokia baisi gėda, kad ji nusprendė nepasakoti savo vaikams, ką padarė jų tėvas.
Kitą dieną visi šalies dienraščiai išsamiai aprašė jo vyro ir Elviros mirtį, pateikdami ją kaip nelaimingos meilės istoriją. Negana to, paaiškėjo, kad vyras paliko daug skolų. Kol Luitgard bandė suvokti, kas įvyko, Elviros mama išsiuntė piktą laišką Danijos laikraščiui „Politiken“, nes manė, kad Sparre'as, kuris apgavo ir suviliojo jos dukrą, aprašytas pernelyg gražiai.
Tačiau nieko nedomino liūdna realybė. Visuomenei patiko istorija apie nelaimingą romantišką meilę, ir ta istorija gyvavo daugiau nei 100 metų. Tik 2005 m. Danijos ir Švedijos istorikai nustatė, kad Sixtenas Sparre'as buvo sutrikusios psichikos žmogus ir galbūt žudikas.
Visi požymiai rodo, kad Sixtenas buvo žudikas
Nuo pat 1889 m. buvo manoma, kad pati Elvira nusprendė mirti kartu su Sixtenu. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad Sparre'as ruošėsi ją nužudyti.
Sparre'as norėjo būti romantiškas kaip kronprincas
Sixteno įkvėpimo šaltinis buvo Majerlingo tragedija: Austrijos sosto įpėdinis princas nusižudė kartu su savo meiluže. Istorija, matyt, įkvėpė Sixteną. Jis panoro, kad žmonės jį prisimintų dėl meilės istorijos su jauna gražia moterimi.
Į atostogas pasiėmė šovinių
Paskutinę dieną prieš išvykdamas iš Skonės dragūnų pulko Sixtenas paėmė dėžę su 100 šovinių savo ginklui. Niekas nesusimąstė, kam jam reikia šovinių per atostogas.
Elvira prisikrovė pilnutėlį lagaminą
„Svendborgo“ viešbutyje paliktas bagažas parodė, kad Elvira į kelionę buvo pasiėmusi visus savo daiktus, o Sixtenas turėjo tik keletą drabužių, pavyzdžiui, vos dvi poras kelnių.
Atsisveikinimo laiške atsispindi liūdnas požiūris į gyvenimą
Viešbučio kambaryje Sixtenas paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame išsakė savo niūrias mintis. „Kai žmogus gimsta, džiaugiesi, kai miršta – verki. Turėtų būti atvirkščiai“, – rašė jis.
Žmogžudystė buvo tyčinė
Prieš įsikišdamas ginklo vamzdį į burną Sparre'as įsidėjo vizitinę kortelę į uniformos kišenę prie krūtinės. Matyt, ruošdamasis žmogžudystei, jis norėjo, kad jo tapatybė būtų greitai nustatyta.
Meilės istorija pasakojama 130 metų
Žmonės labai greitai pamėgo istoriją apie Elvirą ir Sixteną, mirusius dėl nelaimingos meilės. Ši legenda ne kartą pasakota knygose ir filmuose.
„Jie mylėjo vienas kitą, bet negalėjo būti kartu“, – Tosingėje pasklido gandas jau tą pačią dieną, kai buvo rasti kūnai. Danijos ir Švedijos laikraščiai taip pat pasigavo šią tragiškos meilės versiją. Tosingės kunigas pasigailėjo Nioreskove nusižudžiusios poros ir įsimylėjėliai buvo palaidoti gražiame dvigubame kape, kasmet jį aplanko apie 30 tūkst. turistų.
Danijos ir Švedijos fotografijos studijos kopijavo Sixteno ir Elviros portretus, rėmino ir pardavinėjo – jie buvo nepaprastai populiarūs. Pirmieji pasakojimai apie porą pasirodė praėjus vos savaitei po žmogžudystės ir beprotiškai išpopuliarėjo. Poetas Julius Strandbergas liūdnai rašė:
„Jie gulėjo tykiai vienas arti kito, iš gyvenimo jiedu kartu iškeliavo.“
Švedijoje vaškines „Šiaurės Romeo ir Džuljetos“ figūrėles savo pasirodymuose naudojo keliaujantys artistai. Apie porą buvo sukurti trys vaidybiniai filmai, kuriuose jų drama pristatoma kaip nelaiminga meilės istorija. Pats garsiausias yra švedo Bo Widerbergo 1967 m. filmas, laikomas modernios klasikos pavyzdžiu.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
