1881 m. paryžietė Thérèse Humbert kreipiasi į savo banką, norėdama pasiimti didelę paskolą. Įtikinėdama banko tarnautoją, kad bankas gali saugiai jai paskolinti pinigų, ji papasakoja išgalvotą istoriją.
Esą 1879 m. keliaudama traukiniu ji išgelbėjo amerikiečių multimilijonierių Robertą Henry Crawfordą nuo mirties sustojus širdžiai, davusi jam pauostyti amoniako. Atsidėkodamas Crawfordas visą savo turtą testamentu paliko Humbert.
Moteris tvirtina, kad Crawfordas mirė, todėl netrukus sutvarkius formalumus ji paveldės 100 mln. frankų, apie 3,6 mlrd. eurų šiais laikais.
Banko tarnautojas išduoda paskolą. Tačiau visa ši istorija yra išgalvota, o melas apie kelionę traukiniu yra tik pirmoji iš daugelio gudrybių, kurios leido Thérèsei Humbert gyventi prabangiai už skolintus pinigus.
Puotos už skolintus pinigus
Už gautą paskolą Humbert įsigyja nekilnojamojo turto. Vienas iš jos pirkinių yra ir dvaras Avenue de la Grande Armée 65, viename prestižiškiausių Paryžiaus rajonų.
1885 m. Humbert įsikelia į dvarą su vyru Frédéricu, bankrutavusiu verslininku, ir poros penkerių metų dukra Eve.
20 tarnų patarnauja svečiams, kai Humbert linksminasi su Prancūzijos elitu, įskaitant prezidentą ir ministrą pirmininką.
„Visi garsūs politikai, teisininkai ar ekonomistai anksčiau ar vėliau atsidurdavo Humbertų šeimos namuose“, – pasakojo šeimos draugas.
„Ko įsigeidžiu, tą gaunu“, – toks yra Humbert šūkis, kurį ji išsigraviravo ant vieno iš savo auksinių laikrodžių.
Bet ne viskas einasi, kaip sviestu patepta. Vis dažniau Humbert vėluoja sumokėti įmokas. Daugybė milijonų esą paslėpti trečiame namo aukšte esančiame seife, tačiau Humbert atsisako parodyti savo turtus.
Aiškindama, kodėl vėluoja sumokėti, ji postringauja apie problemas su Crawfordo sūnėnais, o pasakojimą pagrindžia parodydama laiškus, kuriuos neva atsiuntusi jo šeima iš Amerikos.
Savižudybė atskleidžia sukčiavimą
Keletą kartų kantrybę praradę kreditoriai paduoda Humbert į teismą. Tačiau jos atgaila ir pažadai pasitaisyti, taip pat faktas, kad jos uošvis Gustave'as Humbertas yra Prancūzijos finansų ministras, jai padeda išeiti į laisvę.
Tačiau 1896 m. reikalai pasisuko netikėta linkme. „Girard Bank“, vienas iš Humbert kreditorių, susiduria su dideliais finansiniais sunkumais, todėl pats savininkas Paulas Girard'as apsilanko pas Humbert. Jis prašo jos grąžinti skolą.
Humbert atsisako, o bankininkas iš nevilties išsitraukia revolverį ir šauna į ją. Nepataikęs, jis grįžta namo ir nusišauna pats. Tirdamas „Girard Bank“ bankrotą, advokatas, atsakingas už banko reikalų tyrimą, aptinka keletą Crawfordų šeimos laiškų.
Ėmęsis domėtis laiškų siuntėju, jis sužino, kad adresas „1302 Brodvėjus“ iš tiesų neegzistuoja. Kaip kad nėra jokio Crawfordo, jo sūnėnų ir Humbert palikimo.
Humbert pajunta, kad jai artėja galas, todėl su vyru ir dukra skubiai sprunka iš šalies. Jiems išvykus prokuroras atidaro šeimos seifą.
Už šarvuotų durų slepiasi senas laikraštis, itališka moneta ir kelnių saga.
Po kelių mėnesių, 1902 m. gruodį, Humbert suimama Madride. Teisme tiek jai, tiek jos vyrui skiriama penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Atlikusi bausmę ji dingsta iš istorijos taip, tarsi jos – kaip ir palikimo, kuris buvo jos didybės ir nuopuolio priežastis, – niekada nebūtų buvę.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
