1675 m. birželio 1 d. 71 mirties bausme nuteisti vyrai ir moterys priima paskutinę komuniją Turšokerio bažnyčioje šiaurinėje Švedijos provincijos Ongermanlando dalyje. Visi jie pripažinti kaltais dėl to, kad susidėjo su velniu. Moterų ašaros drasko širdį, o keli bažnyčioje esantys vyrai svaidosi prakeiksmais ir grasinimais.
Nors bažnyčia pilna nuteistųjų artimųjų, niekas jų negelbsti. Atvirkščiai, pasmerktųjų tėvai, broliai ir vyrai stveria ginklus ir apsupa velnio pakalikus.
Stumdydami ir mušdami artimieji nuvaro nuteistuosius prie Laužo kalno, kuris yra už 5 kilometrų nuo bažnyčios. Jei kas nors pakeliui nualpsta, jį žiauriai tempia už kojų.
Kalno papėdėje budelis nukerta nuteistiesiems galvas, kad jų kraujas neužgesintų ugnies. Tada kiekviena šeima ima po lavoną be galvos ir velka prie laužo, nurengia ir įmeta į laužą savo raganavusį artimąjį. Šį vidurvasario vakarą liepsnos praryja penktadalį Turšokerio parapijos moterų.
Masinės egzekucijos Turšokeryje yra didžiausios žudynės per aštuonerius metus trukusią Švedijos raganų medžioklę nuo 1668 iki 1676 m. Ši masinė isterija vėliau buvo pavadinta „Det stora oväsendet“, „Didžiuoju sambrūzdžiu“. Maždaug iš 400 raganų, kurioms per visą istoriją Švedijoje buvo įvykdyta mirties bausmė, per „Didįjį sambrūzdį“ nužudyta daugiau nei 300. Žudynių varomoji jėga – karalius ir lakią vaizduotę turintys vaikai.
Iš pradžių raganos būdavo baudžiamos retai
Ankstyvaisiais viduramžiais Katalikų bažnyčia burtininkavimą laikė nekenksmingu prietaru. Bausmė dažniausiai būdavo švelni. Pavyzdžiui, raganavimu įtariami asmenys turėdavo kokį keletą kartų daugiau nueiti į bažnyčią ar sukalbėti keletą papildomų „Sveika Marija“.
Tačiau ilgainiui Bažnyčios požiūris į šį reiškinį pasikeitė ir 1484 m. popiežius Inocentas VIII pakvietė į kovą su raganomis, kurios, Bažnyčios vadovo nuomone, kėlė grėsmę tikėjimui. Netrukus po to dominikonų vienuolis išleido knygą „Raganų kūjis“. Popiežius palankiai įvertino šį kūrinį ir iškilmingai pareiškė, kad raganos ir burtininkai – ne vaikiški prietarai, o neginčijamas faktas.
„Raganų kūjis“ įgijo didžiulę įtaką. Europos gyventojai buvo nuolat žudomi iki pat XVII a. Nors knyga buvo išleista katalikiškoje Pietų Europoje, ji padarė įtaką ir protestantiškoms Šiaurės šalims. XVII a. Šiaurės šalyse įvykdavo po vieną raganų teismą per metus ir tik retais atvejais kas nors būdavo nuteisiamas – iki tol, kol ėmė siautėti Švedija. Jos kraugeriškumui Šiaurės šalių istorijoje nebuvo lygių. Isterija prasidėjo nuo to, kad pasklido gerokai perdėtas gandas: 9 metų berniukas apkaltino 11-metę Gertrūdą Svendsdotter ėjus vandeniu, kai ši iš Dalelveno salelės ginė ožkas namo.
Istorija ėjo iš lūpų į lūpas, kol pasiekė parapijos kunigo Larso Elviuso ausis. Kaskart perpasakojant istoriją ji darėsi vis žiauresnė ir baisesnė, pavyzdžiui, buvo pasakojama, kad mergina šaukėsi velnio, kuris pasirodė ir davė jai tepalo kojoms tepti, kad ji galėtų vaikščioti vandeniu. Kaip Jėzus. Sunerimęs parapijos klebonas nusprendė apklausti Gertrūdą.
Parapijos klebonas sulaukė karaliaus paramos
1668 m. pradžioje pasirodė naujas liudininkas. 15 metų berniukas pasakojo, kad ta piemenė, kuri taip ir neatsakė į kunigo klausimus, dažnai lankydavosi Blokuloje, saloje, kurioje rinkdavosi raganos. Ji netgi ten esą buvo nusivedusi mažąsias berniuko sesutes ir kitus vaikus. Atsirado ir daugiau liudininkų, o 11-metė Gertrūda vis labiau buvo spraudžiama į kampą. Manoma, kad parapijos klebonas jai paaiškino, kad jos siela bus išvaduota tik tuomet, kai ji pripažins savo nuodėmes. Mergaitė galop pradėjo kalbėti.
Praėjus metams po „incidento“ su ožkomis, Gertrūda įdavė 19 žmonių, įskaitant 8 suaugusiuosius.
Uolus parapijos klebonas pradūrė pūlingą votį. Visi jo teologiniai pamokslai apie velnius ir demonus išeis jam naudą ir suteiks garbės. Be to, Elviusas netgi galėjo remtis Švedijos karaliaus žodžiais.
1608 m. Karolis IX įvedė įstatymą, kuris prilygino šią nuodėmę jo didenybės įžeidimui, o už abu nusikaltimus turėjo būti baudžiama mirties bausme. Gerai Bibliją išstudijavęs Elviusas puikiai žinojo Bažnyčios požiūrį į raganas. Jam tiesiog reikėjo užmesti akį į Išėjimo knygą, kuriame rašoma: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“.
Įsigaliojus įstatymui, raganų medžioklė Švedijoje įgavo pagreitį.
Vaikai įduodavo motinas ir seseris
1669 m. pavasarį apie raganas pradėjo sklisti gandai, o Moros kaime, įsikūrusiame Dalelveno upės žemupyje, atsirado liudyti norinčių vaikų. Buvo tvirtinama, kad ir šio kaimo vaikus raganos naktį skraidino į Blokulą.
1669 m. rugpjūtį įvyko teismo procesas ir 14 raganų bei vienas raganius buvo nubausti mirties bausme. Pasak vieno iš dalyvavusių kunigų, „vaizdas buvo siaubingas“.
Tuo tarpu liudiję kaimo vaikai stovėjo ir stebėjo, kaip deginamos jų motinos, seserys ir kaimynės. Dienos pabaigoje ir patys vaikai buvo prilupti, nes jie prisipažino dalyvavę šėtoniškoje puotoje.
Raganavimo komisijos pirmininkas gubernatorius Lorentzas Creutzas Valstybės tarybai parašė, teisindamas tokį griežtą susidorojimą: „Galiu jus patikinti, Jūsų ekscelencijos grafai, kad be tokių skubių veiksmų situacija būtų tapusi nevaldoma.“
Didikas Creutzas baisiai suklydo. Problema ne tik kad neišnyko, bet ir gerokai padidėjo.
Egzekucijos tik patvirtino gyventojams, kad raganos tikrai egzistuoja. Liudytojų baudimas tikriausiai atgrasė kai kuriuos gyvą vaizduotę turinčius vaikus, tačiau tėvai dar labiau stengėsi priversti juos duoti parodymus.
Tėvai ir motinos buvo įsitikinę, kad velnio pakalikai gyvena tarp jų ir kiekvieną naktį kenkia jų vaikams. Kitą gruodį Moros teismas paskelbė 55 naujus nuosprendžius.
Iš Dalarnos kova su raganomis plito į šiaurę ir pasiekė Herjedaleną, Helsinglandą ir Ongermanlandą. Paskui atėjo Stokholmo eilė.
Valstybės taryba buvo suglumusi
Per didžiąją raganų medžioklę buvo sudarytos kelios komisijos, kurioms buvo pavesta imtis šio reikalo, nes kitaip tais metais Aukščiausiasis Teismas nebūtų turėjęs laiko niekam kitam. Tačiau komisijos nuo pat pradžių negalėjo sutarti, kokia užduotis joms pavesta.
Visas raganavimo komisijas sudarė griežti raganų medžiotojai ir skeptikai – vyrai, kurie nuoširdžiai abejojo vaikų paaiškinimais.
Pavyzdžiui, Helsinglando komisijos teisininkas nurodo, kad jam atrodo įtartina, jog Blokulos vaikai teigė sutikę baltuosius angelus, o šie jiems esą perdavė žinią, kad kiekvieną ketvirtadienį ir šeštadienį vaikai turėtų būti atleidžiami nuo darbų.
Toks vaikiškas ir savanaudiškas paaiškinimas tapo masinės isterijos pabaigos pradžia.
Užsispyrusi ragana buvo sudeginta gyva
1676 m. vasarą Stokholmo raganavimo komisijoje niekam nekilo abejonių, kai 63 metų Malin Matsdotter buvo apkaltinta raganavimu. Svarbiausius parodymus davė jos pačios dukterys.
Nepaklusni nuteistoji priešgyniavo kunigams, atsisakė laikyti savo suaugusias dukras už rankos ir keikė jų melą apie jos raganavimą, kai šios meldė prisipažinti ir išvaduoti savo sielą. Visi 40 tūkst. Stokholmo gyventojų buvo tikri, kad Malin yra ragana: ji kalbėjosi su budeliu, kol šis pančiojo jai rankas ir kojas, be to, kai buvo deginama gyva, Malin neišleido nė jokio garso.
Po kelių savaičių padėtis pasikeitė. Teisėjai vėl susirinko nagrinėti dar vienos Stokholmo raganos bylos. Prie liudytojų pakylos stojusi 15-metė tarnaitė Annika Thomsdatter pasakojo, kad Blokuloje ji buvo taip smarkiai plakama, kad nuolat alpdavo, dėl to prarado darbo vietą. Vienas iš teisėjų ėmė ją spausti ir abejoti, ar ši merginai naudinga istorija yra tikra.
Staiga Annika pradėjo verkti ir teigė niekada nebuvusi Blokuloje. Kiti vaikai privertė ją pasakoti istoriją apie raganą. Nustebę teisėjai paklausė, ar ji pažįsta kitų vaikų, kuriems taip pat buvo daromas spaudimas.
„Taip, Kerstin Jönsdotter“, – atsakė Annika.
Tuomet buvo iškviesta Kerstin, ji iškart pripažino davusi melagingus parodymus. Dar iki pietų teisėjai nustatė, kad aštuoni vaikai yra davę melagingus parodymus. Teisme visi aštuoni vaikai įvardijo tris merginas, kurios kontroliavo visą Stokholmo raganų medžioklę.
Po to visos Švedijoje vykstančios raganavimo bylos buvo nutrauktos. Trys Stokholmo merginos, kurios ėmėsi iniciatyvos medžioti raganas sostinėje, už tai sumokėjo savo gyvybe. 1676 m. gruodžio 20 d. joms buvo įvykdyta mirties bausmė. Remiantis Bažnyčios dokumentais, merginos atgailavo ir „priėmė bausmę, šaukdamosi Dievo ir prašydamos atleisti jų nuodėmes“.
Per aštuonerius metus trukusią masinę isteriją iš viso mirties bausmė įvykdyta mažiausiai 315 švedų. Dauguma nukentėjusiųjų buvo moterys. Vėliau raganų teismai Švedijoje tapo reti – paskutinei tariamai raganai mirties bausmė įvykdyta 1704 m.
Neteisėti kankinimai privertė prisipažinti
Raganavimas buvo laikomas crimen expectum – neįprastu nusikaltimu, kuriam išaiškinti reikėjo neįprastų metodų, todėl valdžios institucijos atsisakė teisės viršenybės, kas paprastai buvo taikoma Švedijoje.
Priverstiniai prisipažinimai
Švedijos įstatymai draudė kankinti, net ir tiriant nusikaltimus. Tačiau nuo pat didžiosios raganų medžioklės pradžios kankinimai buvo plačiai paplitę, jais buvo siekiama priversti apkaltintas raganas pasakyti „tiesą“. Karolis XVI išsprendė šią problemą paprastai: 1674 m. jis davė oficialų leidimą kankinti.
Nepatikimi liudininkai
XVII a. Švedijoje nei nepilnamečių, nei bendrininkų parodymai nebuvo laikomi patikimais. Tačiau problema buvo ta, kad nebuvo jokių kitų raganų veiklos liudininkų. Tad siekiant nuteisti raganas, šis įstatymas buvo pažeistas. Be to, buvo žinoma, kad vaikai tarpusavyje suderindavo savo parodymus prieš teismo procesą. Raganavimo komisija į tai žiūrėdavo pro pirštus.
Negailestingi tardytojai
„Uolus raganų medžiotojas“ – taip gražiai buvo vadinamas Turšokerio kunigas Laurentius Horneus. Jis vertė miesto vaikus duoti parodymus laikydamas jų galvas po vandeniu, plakdamas ar uždaręs krosnyje ir grasindamas, kad nori juos sudeginti. Tik 1735 metais buvo užrašyti aukų pasakojimai.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
