XII a. gydytoja Trota de Salerno puolė skambinti pavojaus varpais. Ji išsiaiškino, kad jaunos, santuokinio amžiaus moterys geba nuslėpti savo didžiausią paslaptį: kad jos nebėra mergelės.
Italų gydytoja savo knygoje „De passionibus mulierum curandarum“ („Apie moterų ligą“) išvardija keletą būdų, kaip atskleisti apgaulę. Pavyzdžiui, Trota de Salerno rekomendavo naudoti anglis ir dūmus, nes nekaltybė viduramžių Europoje buvo labai svarbi.
Ir nuotakos, ir jaunikio šeimos rizikavo garbe, kai tuokdavosi jų vaikai. Kuo aukščiau socialinėje hierarchijoje buvo šeima, tuo svarbesnė buvo nekaltybė.
Niekas nenorėjo, kad pasklistų gandai, jog jauna didikė prarado rūtų vainikėlį prieš vestuves, todėl moteris buvo pasirengusi griebtis įvairiausių priemonių – nuo dėlių iki vidurių, kad tik išlaikytų nekaltybės testą.
Gėda užsitraukiama amžiams
Jei moteris viduramžiais prarasdavo nekaltybę, ji beveik nebeturėdavo galimybės ištekėti, o dargi užtraukdavo gėdą savo šeimai. Remiantis prancūzų Šimtamečio karo kronika, net Bavarijos hercogas Steponas II baiminosi, kad jo dukra neišlaikys Prancūzijos dvaro nekaltybės testo:
„Ji turi išlaikyti išbandymą, kad galėtų tapti karaliaus žmona. Jausiu baisų pažeminimą, jei išsiųsiu dukrą į Prancūziją, o ji sugrįš. Jei Prancūzijos karalius jos nenorės, ji bus pažymėta gėdos dėme visam gyvenimui.“
Bažnyčia taip pat laikė nekaltybę labai svarbia, nes nepažeista mergystės plėvė rodė, kad moteris yra dievobaiminga. Didikai ir turtingi pirkliai reikalavo įrodyti nekaltybę, kad apsisaugotų nuo nesantuokinių vaikų.
Jei nuotakos mergystės plėvė būdavo nuplėšta dar prieš vestuvių naktį, vyras negalėjo būti tikras, kad ji nebus pagimdžiusi vaiko nuo nepažįstamojo. Toks diduomenės nuogąstavimas pasklido plačiau, ir net neturtingi valstiečiai atsisakydavo vesti moterį su patirtimi lovoje.
Tie, kurie mokėjo skaityti, galėjo pasitelkti italų gydytojo Niccolo Falcuccio pagalbą. Jis rekomendavo sumaišyti anglių dulkes su vandeniu ir duoti būsimai nuotakai išgerti šio skysčio. Jei vos išgėrusi ši užsimanydavo šlapintis, vadinasi, ji nekaltybę yra praradusi.
Kitas Falcucci testas buvo toks: jis siūlė deginti nukritusius lapus ir palaikyti moterį dūmuose. Jei ji išbaldavo, vadinasi, tebebuvo nekalta mergelė.
Kitas metodas buvo po vestuvių nakties apžiūrėti patalynę, ar nėra kraujo dėmių. Buvo sakoma, kad jei vyrui įsiskverbus moteris imdavo kraujuoti, vadinasi, ji tebebuvo mergelė.
Tačiau gydytojas Guilielmusas de Saliceto perspėjo, kad žmonės turėtų pasisaugoti sukčių. Jis tikino, kad nekaltybę praradusios moterys, norėdamos apgauti savo jaunikį, vestuvių naktį į makštį gali įsikišti kruvinų balandžio vidurių.
„Jie sprogdavo pasiekus orgazmą“, – paaiškino de Saliceto.
Kraujo dėmių atsirasdavo nuo dėlių
Gydytojas de Saliceto taip pat perspėjo, kad gudrios moterys gali suplanuoti savo vestuvių naktį taip, kad ši sutaptų su menstruacijomis. Tokį sukčiavimą galima nesunkiai atskleisti suskaičiavus dienas. Gydytojas Trota de Salerno įspėjo, kad yra ir kitokių moteriškų triukų, kuriuos sunkiau pastebėti.
Trota savo medicinos veikale „De passionibus mulierum curandarum“ rašė, kad puolusios moterys dažnai ant vienos lytinės lūpos užsidėdavo dėlę. Nulupus siurbėlę, susidarydavo nedidelis šašelis, o lytinio akto metu jis būdavo nuplėšiamas, todėl pasirodydavo kraujo.
Sukčiavimas buvo paplitęs ne tik tarp puolusių moterų. Nekaltoms mergelėms taip pat labai reikėjo pagalbos. Viduramžiais plačiai paplitęs nekaltybės testas buvo makšties apžiūra siekiant išsiaiškinti, ar mergystė vis dar neprarasta.
Tik XX a. tapo žinoma, kad mergystės plėvė tėra mitas. Iš tiesų moteris turi ploną ir paprastai siaurą gleivinės raukšlę, kuri skiria moters vidinius lytinius organus nuo išorinių.
Tačiau viduramžiais nekaltos moterys galėjo užsitraukti bėdą, jei nebuvo matyti jokios plėvės. Tuomet belikdavo tikėtis, kad jų nekaltumas bus įrodytas plačiai paplitusiu „sieto“ testu.
Šimtmečius sietas buvo toks stiprus nekaltybės simbolis, kad net netekėjusi Anglijos karalienė Elžbieta I 1583 m. buvo nutapyta su sietu rankoje.
Šis testas gimė iš keisto mito, teigiančio, kad mergelė gali sustabdyti tekantį vandenį.
Atliekant sieto testą, moteris turėjo rankose laikyti sietą, pro kurį buvo pilamas vanduo. Jei vanduo nepratekėdavo, mergina būdavo laikoma nekalta. Gudraudamos moterys atsinešdavo savo sietą, kuris prieš tai būdavo sutepamas skaidriu riebalu lanolinu, išgaunamu iš nukirptos avies vilnos. Sutepus sietą, jis tapdavo nepralaidus vandeniui, o moteris – apsaugota nuo gėdos ir skandalo.
Nekaltybės testai buvo atliekami ir pasibaigus viduramžiams. Dar XIX a. viduryje folkloristas užfiksavo, kad Danijoje atliekamas šlapinimosi testas. Iki šiol moterų nekaltybė tikrinama tam tikrose Artimųjų Rytų, Indijos ir kai kuriose Tolimųjų Rytų kultūrose.
Britų ledi apgavo visus
Istorikai nėra visiškai tikri, bet yra tam tikrų požymių, rodančių, kad viena įtakingiausių Anglijos didikių pasitelkė apgaulę, kad ištekėtų.
1613 m. Britanijos ledi Frances Howard tarpkojį apžiūrėjo ne mažiau nei 10 dvarininkių ir dvi akušerės. Didikė prašė pripažinti jos santuoką negaliojančia, nes įsimylėjo kitą vyrą.
Tačiau anuomet apie skyrybas buvo galima svarstyti tik tuo atveju, jei vyras nevykdydavo savo santuokinių įsipareigojimų – kaip kad tvirtino ledi Frances. Žvakės šviesoje prasidėjo žeminanti procedūra. Siekdama išsaugoti savo orumą, ledi Frances užsidengė veidą juodu šydu. Netrukus po to buvo paskelbtas akušerių verdiktas: 23 metų ponia tebėra nekalta mergelė.
Tačiau kai jos buvęs vyras vėliau pademonstravo savo erekciją keletui draugų, daug kam kilo įtarimų dėl ledi Frances. Galbūt ji sukčiavo ir prieš patikrinimą viena iš jos tarnaičių, tamsioje patalpoje persirengusi jos apdarais, apsimetė ja?
Atsakymo į šį klausimą niekas nežino, bet ledi Frances išsiskyrė su Esekso kunigaikščiu ir ištekėjo už savo meilužio.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
