2018 m. šiaurinėje Estijos dalyje archeologai padarė stulbinantį atradimą. Netoli pakrantės, vietovėje, kuri senovėje buvo vadinama Revala, buvo rastas kapinynas maždaug su 100 vikingų amžiaus kalavijų liekanų.
Tai pirmas kartas, kai archeologai Estijoje aptiko tiek daug vikingų kalavijų. Ginklai pagaminti X a. viduryje ir yra vadinamojo H tipo, kuris buvo labiausiai paplitęs vikingų amžiuje.
Iš pradžių archeologai manė, kad kalavijai buvo tarsi paminklai vikingams, kurie žuvo keliaudami iš Skandinavijos į Estiją. Tačiau šis suvokimas pasikeitė, kai kitais metais archeologai rado dar vieną kapinyną už kelių metrų nuo pirmojo.
Šiame buvo rasta papuošalų, pavyzdžiui, ypatinga sagė, kokią paprastai dėvėdavo kariai iš Pietvakarių Suomijos ir Šiaurės Vakarų Estijos. Papuošalai yra to paties laikotarpio kaip ir anksčiau rasti kalavijai.
„Naujas radinys leidžia manyti, kad kalavijai, kurių liekanas radome praėjusiais metais, buvo naudojami laidotuvių apeigoms ir buvo skirti vietinių vikingų karių iš Revalos atminimui įamžinti, o ne vikingų iš Švedijos ar Danijos, kurie žuvo kelyje į Rytus“, – 2019 m. padarė išvadą Talino universiteto archeologas Mauri Kiudsoo.
Tačiau žinia apie vietinius Estijos vikingus nesulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, naujiena nebuvo įdomi už mažos šalies ribų. Idėja apie vikingus, gyvenusius už Skandinavijos ribų, matyt, atrodė pernelyg absurdiška, nes, pasak Estijos vikingų amžiaus ekspertės Marikos Mägi, vikingo, kaip kario iš Norvegijos, Danijos ar Švedijos, įvaizdis yra įsitvirtinęs kaip „faktas“, kurio neįmanoma paneigti jokiais įrodymais.
Mägi mano, kad vadinamosios Baltijos suomių tautos, gyvenusios didelėje Baltijos jūros regiono dalyje ir Pietų Suomijoje, taip pat buvo vikingai.
Bėda ta, kad pasaulis į šią žinią reaguoja visiškai abejingai.
Per Baltijos jūros regioną buvo keliaujama į Rytus
Marika Mägi žino, apie ką kalba. Būdama Talino universiteto viduramžių archeologijos vyresnioji mokslo darbuotoja, ji daugiau nei 30 metų tyrinėja vikingų amžių Baltijos šalyse ir Suomijoje.
2018 m. ji išleido knygą apie vikingų amžių Baltijos regione: „In Austrvegr: The Role of the Eastern Baltic in Viking Age Communication through the Baltic Sea“ („Baltijos jūros regione: Rytinio Baltijos jūros regiono vaidmuo vikingų laikų kelionėms per Baltijos jūrą“). Iki jos ši tema buvo iš esmės visai nenagrinėta.
Dauguma žmonių žino istoriją apie vikingus, kurie išvyko į Vakarus ir užkariavo Angliją, apgulė Paryžių ir apsigyveno Islandijoje bei Grenlandijoje. Gerokai mažiau žinome apie vikingų veiklą rytuose – Estijoje, taip pat kai kuriose Latvijos ir Suomijos dalyse.
Vikingų amžiuje šios vietovės buvo apgyvendintos dviejų etninių grupių: baltai gyveno Lietuvoje ir pusėje Latvijos, o vadinamieji Baltijos suomiai, arba Baltijos jūros regiono suomiai, gyveno Estijoje, pusėje Latvijos ir Suomijos, t. y. prie Baltijos jūros.
Į Baltijos jūros pakrantes Skandinavijos vikingai atplaukdavo, kuomet leisdavosi per Rusiją prekiauti, pavyzdžiui, į Bagdado kalifatą ar Konstantinopolį.
Jei oro sąlygos būdavo nepalankios plaukti, vikingai apsistodavo Suomijos ir Baltijos valstybių pakrantėse. Marika Mägi aiškina, kad kartais jie čia praleisdavo ne vieną savaitę, laukdami geresnių orų.
„Pažvelgus į Rusijos upių žemėlapius, matyti, kad visi pagrindiniai laivybos maršrutai veda per Baltijos šalis – pirmiausia Estiją ir Latviją – ir Suomijos įlanką“, – atkreipia dėmesį Mägi ir užduoda retorinį klausimą: „Kodėl šie regionai retai minimi kalbant apie vikingų amžių?“
Ji mano, kad daugelis įvykių, kurie, anot senųjų sagų, vyko Rusijoje, iš tikrųjų vyko Baltijos šalyse ir Suomijoje.
DNR atskleidė naujos informacijos apie vikingus
Taigi, reikėtų dar geriau pastudijuoti Baltijos šalis, kad daugiau sužinotume apie vikingų amžių.
Be neseniai Estijoje rastų kalavijų ir papuošalų, 2008 ir 2010 m. archeologai didžiausioje Estijos saloje, Sareme, atkasė du skandinavų kilmės laivus.
Laivuose rasti 41 vikingo, kritusio mūšyje – galbūt prieš kitus vikingus, griaučiai. Analizės parodė, kad jie žuvo maždaug 750 metais. Todėl neabejotina, kad Skandinavijos vikingai nuo pat seniausių laikų keliavo pro Baltijos šalis ir Suomiją.
Šis faktas yra aprašytas, pavyzdžiui, skandinavų sagose, kuriose minimos skandinavų kelionės į Suomiją ir Austrvegr – taip senovės skandinavų kalba buvo vadinama Baltijos jūros regionas.
Tačiau rasti vietiniai papuošalai ir įmantriai išpuošti ginklai, pasak Marikos Mägi, įrodo, kad Skandinavijos vikingų kultūra išplito tarp Baltijos suomių, kurie matyt, taip pat vykdavo į žygius ir taip pat buvo vikingai.
Islandijos sagose estai dar vadinami „vikingr frá Estland“ („vikingais iš Estijos“), o XIII a. „Livonijos kronikoje“ teigiama, kad Estijai priklausančios Saremos salos gyventojai nieko nebijojo, nes turėjo laivus, kuriais „pavergė aplinkines šalis plėšdami ir krikščionis, ir pagonis“.
„Turime nustoti vertinti vikingus kaip ypatingą etninę grupę iš Skandinavijos. Vikingai reiškė ne kažkokį asmenį, o jo atliekamą veiksmą“, – aiškina Marika Mägi.
„Buvo leidžiamasi „vikingauti“. Vikingais buvo vadinami kariai, piratai ir pirkliai. Toks gyvenimo būdas buvo būdingas ne tik Skandinavijoje, bet ir tam tikru mastu Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje maždaug nuo 800 metų“, – pabrėžia ji.
2020 m. taip pat buvo nustatyta, kad vikingai neturėtų būti siejami su konkrečia skandinavų tautybe, o su profesija ir gyvenimo būdu.
Tarptautinė mokslininkų grupė, kuriai vadovavo Danijos DNR tyrinėtojas Eske Willerslevas, paskelbė išsamaus, t. y. kelių šimtų skeletų iš vikingų kapų visoje Europoje, DNR tyrimo rezultatus.
Tyrimas parodė, kad vikingai toli gražu nebuvo vienalytė ir etniškai apibrėžta tauta. Priešingai, vikingus sudarė daugybė etninių grupių.
Novatoriški DNR tyrimai yra dar vienas įrodymas, kad vikingas nebuvo mėlynakis karys, kurio šaknys yra Skandinavijoje.
Estijos vikingai ignoruojami
Pasak Marikos Mägi, pats laikas tyrinėtojams pradėti labiau domėtis Baltijos suomių vaidmeniu vikingų amžiuje.
Tokio požiūrio laikosi ir Kasperas H. Andersenas, kuris yra Orhuso Moesgaardo muziejaus istorikas ir vikingų etninės tapatybės specialistas.
„Nesame vikingų užsipatentavę Šiaurės šalyse, todėl estai ir suomiai gali įtraukti vikingų amžių į savo istoriją. Mano požiūriu, jie gali visiškai pagrįstai vadintis vikingais“, – sako jis.
Marika Mägi pripažįsta, kad jei vikingų amžių norime įtraukti į Suomijos ir Baltijos šalių istorijos knygas, reikia plačiau patyrinėti šią temą.
„Dauguma archeologų Estijoje labiau domisi laikotarpiu po vikingų amžiaus. Šio laikotarpio kapinynuose randame daugiau artefaktų, tai reiškia, kad randame daugiau medžiagos ir savo tyrimams“, – aiškina ji.
Kita užduotis – sujungti visus tyrimus ir padaryti juos prieinamus visiems. Tą darbą pradėjo Marika Mägi. Ji gavo finansavimą skaitmeniniam visų radinių, aptiktų Estijos Saremos saloje, katalogui sukurti.
„Nežinau, ar per savo gyvenimą pamatysiu šių darbų pabaigą, bet bent jau pradėsiu kloti pamatus Baltijos šalių istorijai vikingų amžiuje“, – sako ji.
Tačiau Mägi pripažįsta, kad aprašyti vikingų istoriją bus didžiulis darbas.
„Mano kolegos Skandinavijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje neneigia vikingų egzistavimo Rytų Europoje – jiems tiesiog nelabai įdomu apie tai klausytis“, – sako ji.
Mokslininkas: kritika pagrįsta
Moesgaardo muziejaus specialistas Kasperas H. Andersenas supranta Marikos Mägi nusivylimą ir sutinka su jos kritika.
„Nėra jokių abejonių, kad skandinavai – ir visas pasaulis apskritai – ignoravo suomių ir baltų klausimą apie vikingus. Daugumos žmonių įsivaizdavimą apie vikingus XIX a. sukūrė Danija, Norvegija ir Švedija, apdainuodamos savo vikingų žygdarbius. Ir tą įvaizdį sunku pakeisti“, – sako jis.
Nepaisant to, jo darbo vieta, Moesgaardo muziejus, bandys jį pakeisti. 2022 m. Danijos muziejus atidarys naują specialią parodą „Rusia – vikingai Rytuose“.
„Parodoje gilinamasi į tai, ką mes žinome apie vikingų amžių Estijoje ir Pietų Suomijoje, taip pat dabartinėje Rusijoje ir Ukrainoje, iki pat arabų ir Bizantijos teritorijų. Taigi mes bent jau stengiamės skirti daugiau dėmesio vikingų vaidmeniui Rytų Europoje“, – sako jis.
Vikingų kultūra išplito toli į Rytus
Skandinavijos vikingai, keliaudami prekiauti į Rytus ir Pietus, vykdavo per Baltijos šalis ir Suomiją. Tai sukūrė bendrą kultūrą tarp Skandinavijos ir rytinės Baltijos pakrantės visuomenių.
Dar gerokai prieš pradedant keliones į Vakarus, švedų vikingai plaukiojo į Rytus – prekiauti ir plėšikauti. Prekybos keliai į Rytus ir Pietus vedė dabartinės Rusijos upėmis.
Visi Baltijos jūros regiono prekybos maršrutai ėjo per Pietų Suomijos, Estijos ir pusės Latvijos pakrantės regionus, kuriuose gyveno vadinamieji Baltijos suomiai. Jie buvo susiję tiek etniniu, tiek kalbiniu požiūriu, o toliau į Pietus, t. y. dabartinės Lietuvos ir dalies Latvijos teritorijoje, gyvenę baltai kalbėjo visai kita kalba. Keliaudami skandinavai artimai bendravo su Baltijos suomiais, kurie kopijavo vikingų gyvenimo būdą ir ginklus.
Pasak estų archeologės Marikos Mägi, šį reiškinį galima apibūdinti kaip „bendrą kultūros sferą“ arba „kolonializmą be kolonijų“.
Tačiau kultūriniai mainai galbūt vyko abiem kryptimis: „Mes automatiškai darome prielaidą, kad Skandinavijos vikingai atnešė savo kultūrą į Baltijos šalis. Bet galbūt kultūriniai mainai vyko ir atvirkščiai?“
Nacionalinis romantizmas pasisavino vikingą
Skandinaviško vikingo idėja atsirado XIX a., kilus nacionalinio romantizmo judėjimui. Romantikai sukūrė skandinavo vikingo įvaizdį, o Baltijos vikingai buvo pamiršti.
Priežasčių, kodėl šiais laikais vikingais vadinami išskirtinai skandinavai, reikia ieškoti Nacionalinio romantizmo judėjime. XIX a. šis sąjūdis išplito visoje Europoje, daugelio kraštų menininkai ir intelektualai tyrinėjo ankstyvąją savo tautų istoriją, norėdami joje rasti išskirtinius nacionalinio charakterio bruožus, kurie, kaip manoma, suformavo ypatingą tautos dvasią. Skandinavijoje daugelio dėmesį patraukė vikingai, kurie savo langskipais tyrinėjo pasaulį ir pavergė netgi stipriausias Europos tautas.
„Norint gyventojams parodyti mūsų stiprybę, vikingų amžius buvo aprašytas kaip istorinis laikotarpis, o vikingai – kaip sąvoka, neatsiejamai susijusi su stipriais skandinavų žmonėmis“, – aiškina istorikas, vikingų etninės tapatybės specialistas Kasperas H. Andersenas. Deja, Baltijos tautos tuo metu kentė Rusijos caro priespaudą, o kai daugiau nei po 100 metų pagaliau tapo nepriklausomos, nacionalinio romantizmo laikai jau buvo praeityje ir vikingai tapo išskirtinai skandinavų istorijos dalimi.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
