Maždaug prieš 30 metų Ukraina mainais į taikos pažadus iš Maskvos Rusijai perdavė visus savo branduolinius ginklus. Vakarų valstybės tarpininkavo susitarimui. Pažadai pasirodė esą tušti.
Dabar, Jurijus Kostenko bijo, kad istorija gali pasikartoti. 70-metis Ukrainos politikas J. Kostenko buvo Ukrainos branduolinio nusiginklavimo priešakyje 1990-aisiais, ėjo aplinkos ministro ir branduolinės saugos ministro pareigas. Šešis mėnesius jis taip pat buvo pagrindinis Kijevo derybininkas dėl branduolinio susitarimo.
Anot jo, Ukraina turėjo pati susitvarkyti su savo branduoliniu nusiginklavimu ir išsilaikyti tol, kol gaus stipresnę apsaugą iš Vakarų sąjungininkų, tokių kaip narystė NATO, užuot prekiavusi trumpalaikėmis nuolaidomis už taikos ir saugumo pažadus.
„Žvelgiant atgal, Ukrainos branduolinis nusiginklavimas, kaip visa tai įvyko, buvo baisi klaida“, – sakė jis.
Dabar jis nerimauja, kad susiklostys panaši situacija. Rusija apsupo Ukrainą su daugiau nei 100 000 karių ir reikalauja, kad Vakarų šalys atšauktų pagrindines Kijevo apsaugos priemones.
Nors Vakarų lyderiai šiuos pasiūlymus pavadino nereikšmingais, J. Kostenko vis dar nerimauja, kad galiausiai jie gali priversti Kijevą sudaryti kitą saugumo susitarimą – tokį, kad Maskva atsitrauktų mainais už tai, kad Ukraina pamirštų savo NATO ambicijas ir taptų neutralia buferine valstybe tarp Rusijos ir Vakarų. Pastaroji didžiųjų Vakarų lyderių, tokių kaip Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo, retorika tik pakurstė šią baimę.
„Aš nerimauju, kad gali susiklostyti tokia situacija, kokia buvo 1990-ųjų pradžioje, – neseniai interviu „Politico“ teigė jis. – Ukraina vėl yra didelių politinių lošimų centras.“
Sugriautas pasitikėjimas
J. Kostenko mato paraleles tarp dabartinės priešpriešos ir Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių. Kai 1991 m. Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, šalis paveldėjo trečdalį Sovietų Sąjungos branduolinio arsenalo, todėl ji akimirksniu tapo trečia pagal dydį branduoline galia pasaulyje. Tačiau Kijevas galiausiai sudarė susitarimą su Rusija ir Vakarų valstybėmis ir atidavė tuos ginklus, nes pasaulio bendruomenė siekė apriboti branduolinių valstybių skaičių.
Mainais Ukraina gavo saugumo garantijas iš Rusijos ir kitų pagal 1994 m. Budapešto memorandumą. Dokumente JAV, Rusija ir Didžioji Britanija įsipareigojo „gerbti Ukrainos nepriklausomybę ir suverenitetą“ ir „susilaikyti nuo grasinimo ar jėgos panaudojimo“ prieš šalį.
Tačiau Maskva šio pažado nesilaikė.
2014 metais Rusija visiškai sulaužė savo įsipareigojimus, kai aneksavo Krymą. Nuo tada Kremlius finansavo ir padėjo aštuonerius metus besitęsiančiam ginkluotam konfliktui Rytų Ukrainoje, kur Rusijos remiami separatistai kovoja su Ukrainos pajėgomis. Šią savaitę regione vėl sustiprėjo nesutarimai, o Ukraina ketvirtadienį apkaltino Rusijos remiamas pajėgas apšaudžius mokyklos pastatą. Panašių pranešimų sulaukiame iki dabar.
Na ir žinoma, Maskva masiškai pradėjo telkti savo karius prie Ukrainos sienos – ne tik pastaruosius kelis mėnesius, bet ir 2021 m. pavasarį.
Rusijos pasiekimai dabartiniams lyderiams turėtų suteikti svarbią pamoką, sakė J. Kostenko, kuris vis dar yra politiškai aktyvus kaip nedidelės Ukrainos liaudies partijos lyderis. Ukrainos saugumo negalima užtikrinti įsipareigojimais popieriuje, tvirtino jis.
„Praeities istorija rodo, kad tai, ką pasirašo Rusija, nereiškia, kad ji tai ir gerbs, – sakė jis. – Rusija niekada nenutrauks savo pastangų atkurti buvusios sovietinės imperijos šalių kontrolę.“
Nors J. Kostenko nemano, kad Ukraina būtinai turėjo likti branduoline valstybe, jis teigia, jog šalis per anksti atsisakė stipriosios jėgos sverto, tiesiog atiduodama savo ginklus ir neprižiūrėdama jų išmontavimo.
Tuo metu Vakarų valstybės, tokios kaip JAV, siekė apriboti branduolinių valstybių skaičių, būdamos atsargios dėl nestabilios politikos tokiose nepriklausomose šalyse kaip Ukraina ir bijodamos branduolinės medžiagos, galinčios patekti į nesąžiningų veikėjų rankas. Kijevas tuomet pakluso Vakarų raginimams. Daugelis Ukrainos vyriausybės narių dabar gailisi.
„Jungtinių Valstijų prašymu mūsų šalis atsisakė 176 tarpžemyninių balistinių raketų ir 6000 branduolinių kovinių galvučių. Jungtinių Valstijų prašymu juos perdavėme Rusijai“, – interviu „Politico“ penktadienį sakė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.
„Taigi, apie ką mes čia kalbame – prezidentų ir ministrų pirmininkų parašai nieko verti? Koks yra pasaulis, kuriame gyvename šiandien?“ – svarstė O. Danilovas.
Tiek O. Danilovas, tiek J. Kostenko ragina Vakarų diplomatus nebedaryti tokio spaudimo Ukrainai.
Ko dabar nori Rusija
Šiuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas reikalauja Vakarų sąjungininkų garantijos, kad Ukraina niekada neįstos į NATO.
„Kiekvienas turi šiek tiek atsitraukti ir suprasti, kad galimas karinis konfliktas dėl klausimo, kuris neįtrauktas į darbotvarkę, yra nepriimtinas“, – sakė O. Scholzas.
„Dabar mūsų užduotis yra rasti būdą, kuris būtų tinkamas visiems, – pridūrė jis. – To negalima perskaityti iš kompiuterinės programos, bet tai galima išspręsti politiškai.“
O. Scholzas panašius jausmus išreiškė dieną prieš V. Zelenskiui, kuris taip pat sumenkino Ukrainos narystės NATO tikimybę artimiausioje ateityje. V. Zelenskis šią perspektyvą apibūdino kaip „svajonę“ ir pasiūlė, kad šalis tuo tarpu galėtų gauti „garantijas“, jog užtikrintų savo suverenumą.
Tačiau neaišku, kaip gali atrodyti tos „garantijos“. Vakarų šalys aprūpino Ukrainą ginkluote ir kariniais mokymais, tačiau tokios didžiosios valstybės kaip JAV atmetė galimybę siųsti karius į šalį atremti Rusiją.
Ir kol Ukraina kariauja su Rusijos remiamais separatistais rytiniame Donbaso regione, šaliai logistikos požiūriu būtų sunku prisijungti prie NATO, turint omenyje, kad ataka prieš vieną NATO narę yra laikoma ataka prieš visas NATO nares.
Nors V. Zelenskis ir toliau tvirtina, kad Ukraina vis dar turi tikslą vieną dieną prisijungti prie karinio aljanso, jis taip pat pripažįsta, kad sprendimas priklauso ne Kijevui, o visoms 30 NATO narių, kurios turės duoti savo sutikimą. Atsižvelgiant į dabartinę pasaulio politiką, toks vieningas sutikimas – mažai tikėtinas.
J. Kostenko tvirtino, kad grasinimai Ukrainai po jos branduolinio nusiginklavimo turės nerimą keliančių pasekmių saugumui ir diplomatiniam pasitikėjimui visoje planetoje.
„Tai, kas įvyko 2014 m., ir tai, ką matome šiandien, visiškai sugriovė 70 metų saugumo architektūrą ir pasitikėjimą, sukurtą po Antrojo pasaulinio karo“, – sakė jis. – Šiandien mūsų pavyzdys yra pagrindinė motyvacija tokioms šalims kaip Iranas ar Šiaurės Korėja neatsisakyti savo branduolinių ambicijų.“
