Net jeigu daugelis žmonių pritaria minčiai, kad šalį reikia ginti, vyriausybės yra atsakingos už šios idėjos pavertimą praktika, kad agresoriui būtų parodoma, jog šalis nori ir gali pasipriešinti bet kokiai atakai, rašo „Foreign Policy“.
Noru ginti savo šalį garsėja suomiai. Naujausioje kasmetinėje Suomijos gynybos ministerijos apklausoje 82 proc. respondentų pareiškė norintys imtis užduočių – karinių ar civilinių – prisidėdami prie šalies gynybos invazijos atveju.
Tačiau Suomija tam ruošiasi dar nuo tada, kai buvo paskutinį kartą užpulta per Antrąjį pasaulinį karą. Ukrainiečiams demonstruojant (kaip ir suomiams per 1939-1940 m. Žiemos karą) kokia svarbi yra visų visuomenės sluoksnių valia gintis, Estija ima pavyzdį. Jos ministrė pirmininkė Kaja Kallas, sulaukusi stulbinančio pasitikėjimo Estijos parlamento rinkimuose kovo 5 dieną, bando sukurti tam reikiamą atmosferą, nepasiduodama Maskvai.
„Praeityje pasiryžimo gintis stiprinimas dažniausiai buvo bendros visuomenės informavimo ir komunikacijos su ja šalutinis produktas, – teigė Helmuthas Martinas Reisneris, Estijos gynybos ministerijos gynybos ryžto departamento direktorius. – Tačiau mūsų naujasis nuolatinis sekretorius norėjo, kad mūsų požiūris į ryžtą gintis būtų labiau struktūruotas ir koordinuotas, akcentuojant poveikio vertinimą. Pavyzdžiui, mes norime, kad mūsų rezervo kariai būtų labai motyvuoti ir pasirengę ginti Estiją, o mūsų visuomenė remtų kariuomenę ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui“.
H. M. Reisneris yra už tai atsakingas pareigūnas. Jo pareigybė buvo sukurta šių metų pradžioje: jis turi ne tik puoselėti šį ryžtą, bet ir užtikrinti, kad civilių dalyvavimas priešinantis agresijai būtų tinkamai koordinuojamas ir suderintas su kariuomenės veikimu. Tautos valia gintis, kuri prilygsta tik individualiems gailestingojo samariečio poelgiams, agresoriaus neatbaidys.
O šalis, kurioje gausu žmonių – tiek tam apmokytų, tiek valdžios koordinuojamų – norinčių įvairiausiais būdais ginti savo tėvynę, galimam agresoriui sukels abejonę, kad puolimas gali būti bevaisis. Būtent šią žinią suomiai sėkmingai perduoda Rusijai.
Estija taip pat kasmet apklausia savo gyventojus (ir piliečius, ir ne piliečius) nacionalinio saugumo klausimais. Naujausioje apklausoje, kuri buvo atlikta netrukus po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, 81 proc. gyventojų manė, kad ginkluotas pasipriešinimas atakos prieš jų šalį atveju yra būtinas arba iš dalies būtinas – 9 proc. daugiau nei 2021 m. Du trečdaliai (10 proc. daugiau nei 2021 m.) atsakiusiųjų teigė labai ar šiek tiek norintys dalyvauti gynybinėje veikloje pagal savo galimybes ir įgūdžius.
Tačiau nerimą kelia tai, kad 31 proc. respondentų atsakė, jog šalies užpuolimo atveju jie bandytų pabėgti. Palyginimui, pasilikti norėtų 55 proc. apklausos dalyvių. Tarp Estijoje gyvenančių užsieniečių yra ypač daug norinčių išvykti – 40 proc..
Ir tik trečdalis respondentų teigė žinantys, ką reiktų daryti priešiškos valstybės puolimo atveju. Galima daryti išvadą, kad jų dvasia yra ryžtinga, bet kūnas silpnas.
Taigi H. M. Reisnerio darbas yra sustiprinti šį kūną: kad Estijos gyventojams būtų lengviau ne tik pasitikėti šalies gynyba, bet ir prie jos prisidėti. Gynybos ministeriją glumina klausimas, kodėl didžioji dalis Estijos rezervo karių remia karinę gynybą, bet pratybose dalyvauja nenoriai. „Pagrindinė kliūtis yra susijusi su asmens pajamų lygiu, antras faktorius yra sveikata, o trečiasis – šeimos narių paramos trūkumas“, – sakė H. M. Reisneris.
Nors ministerija negali padaryti didelės įtakos jų sutuoktinių požiūriui ar kario sveikatai, ji gali pabandyti pagerinti visad sudėtingą susitarimą tarp atsargos karių darbdavių ir kariuomenės. „Kalbamės su įvairiais darbdaviais, kad išsiaiškintume, kaip reiktų skatinti privačių įmonių palaikymą, – pasakojo H. M. Reisneris. – Jei jie ir toliau mokės visą atlyginimą pratybose dalyvaujantiems rezervo kariams, jiems gali būti pritaikytos mokesčių lengvatos, suteiktas į „Michelin“ žvaigždę panašus pagyrimas ar koks nors kitoks paskatinimas“.
Estija susiduria su tuo pačiu klausimu kaip ir kitos šalys: kokias užduotis gali atlikti paprasti civiliai, norint padėti kariuomenei? Taip, ištikus nelaimei jie gali improvizuoti: prasidėjus invazijai ukrainiečiai galingai pademonstravo, kad piliečiai gali greitai suformuoti ad hoc grupes. Tačiau kadangi kitos šalys turi laiko privalumą, joms būtų gerai numatyti tokias užduotis ir apmokyti žmones, kaip jas įvykdyti, dar prieš ištinkant nelaimei.
Šį mėnesį H. M. Reisnerio komanda apklaus estus, kad išsiaiškintų, kokius vaidmenis – nuo fronto linijos iki kariuomenės palaikymo – jie norėtų atlikti. „Tačiau konflikto metu ne visos civilių grupės turi savo paskirtį, – pripažino H. M. Reisneris. – Kokį vaidmenį kare gali atlikti žmogiškųjų išteklių specialistas? Gal ir yra kokia viena funkcija, bet to paties negalima pasakyti apie visas darbo sritis“.
Per Šaltąjį karą, Švedija buvo neprilygstama visuotinės gynybos planavimo ir pasiruošimo tam meistrė. Visuose valdžios lygiuose buvo nuolat atnaujinamas pareigybių, kurias reikėtų užpildyti karo atveju, sąrašas. Jei per karą reikėtų išlaikyti svarbias civilines pareigas, tarkime, elektrinės inžinieriaus, gydytojo ar mokytojo, tai tie žmonės nebūtų pašaukti į karinę tarnybą. Ir atvirkščiai, žmonės, turintys tam tikrų karo metui tinkamų įgūdžių turėjo savo, taip vadinamą, karo meto vaidmenį: pareigas, kurias jie turėjo atlikti kilus karui.
Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, jos civiliai pradėjo savarankiškai burtis į grupes, remiančias kariuomenę ir palaikančias kasdienį visuomenės gyvenimą. Tačiau Rusijos invazija buvo suplanuota taip prastai, kad po mobilizacijos paskelbimo Rusijos darbovietėse pritrūko darbo jėgos.
Švedijos Šaltojo karo laikų įdarbinimo schema išlieka geriausia pasaulyje, tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius daugelio šalių ekonomika radikaliai pasikeitė. Šiandien svarbų vaidmenį šalies gynyboje galėtų atlikti ir programinės įrangos inžinieriai bei socialinių tinklų nuomonės formuotojai.
Be to, žmonės, dirbantys įvairiose civilinėse srityse, kurios mažiau susijusios su karais ir konfliktais, prisidėdami prie šalies gynybos galėtų išmokti naujų įgūdžių, ir, galbūt, jiems ši veikla patiktų. Net ir dabar švedai gali prisijungti prie pagalbinių gynybos organizacijų ir įgyti įvairių įgūdžių – nuo bendravimo radijo ryšiu iki šunų dresūros.
Santykiams su Rusija atsidūrus žemiausiame taške, Estija turės rekordiniu greičiu išugdyti savo gyventojų valią gintis. Ir tai turės būti ne abstrakti parama šalies gynybai, bet pasiryžimas tapti jos dalimi. Tačiau šią užduotį apsunkina tai, jog Estijos visuomenė nėra tokia vienalytė kaip Suomijos.
Visų pirma, šalyje yra daug etninių rusų, čia atvykusių sovietmečiu. Jie sudaro maždaug ketvirtadalį visų gyventojų. Be to, šalyje gyvena daug ekspatriantų, dirbančių technologijų sektoriuje, o pastaruoju metu Estija priėmė dešimtis tūkstančių Ukrainos pabėgėlių. Nors etniniai rusai ilgą laiką simpatizavo Rusijai ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, vykstantis karas smarkiai sumažino šią ištikimybę. Tačiau šis sumažėjimas nereiškia automatiškai išaugusios paramos Estijos gynybos pastangoms.
Tikėtina, kad etniniai rusai, pabėgėliai iš Ukrainos ir ekspatriantai turi kitokį požiūrį į Estiją nei etniniai estai. Tai nereiškia, kad jie negali prisidėti prie kolektyvinių pastangų apsaugoti šalį, tačiau gali būti labai sunku juos pritraukti ir organizuoti jų bendradarbiavimą.
Taigi Estija puikiai iliustruoja daugelio šiandieninių Vakarų visuomenių daugiatautę sudėtį, o norėdamos sėkmingai išsiugdyti nacionalinę valią gintis, tokios šalys turi sugebėti panaudoti visų savo skirtingų grupių potencialą. Dėl to pastangos sukurti gynybos planą domina ne tik šią šalį, bet ir kitas Vakarų valstybes. 2022 m. vasario 24 d. Ukrainos kūnas pasirodė toks pat stiprus kaip ir dvasia. Estija dabar turi pasiekti tą patį tikslą – tik padaryti tai dar prieš užpuolimą.
