Tiesa, imperatoriai nepasižymėjo pernelyg dideliu palaikymu aukštesniuosiuose sluoksniuose, kurių istoriniai šaltiniai ar jų interpretacijos pasiekė mūsų laikus. Todėl nemaža dalis juose surašytos informacijos – apie išskirtinai patvirkusius imperatorius – galėjo tebūti tai, ką dabar pavadintume nešvaria politinių oponentų kova, rašoma „History collection“.
Seksas senovės Romoje
Romoje viskas iš esmės sukosi apie vyriškumą, vyriškojo prado simbolį, kuriuo didžiuodamiesi jie ir užkariavo pasaulį. Tam vyriškumo demonstravimui pakluso visa „familia“: šeimos, vergai, laisvieji žmonės ir klientai. Žmonos ir netgi vaikai čia mažai kuo skyrėsi nuo likusiųjų. Žmonas galėta net ir „skolinti“, kaip pavyzdžiui, padarė politikas Markas Porcijus Katonas jaunesnysis, paskolinęs savo sutuoktinę kažkam iš draugų, o vėliau, lyg niekur nieko, pasiėmęs atgal.
Laisvam piliečiui, ypač jei jis buvo žymesnis, buvo galima užsiiminėti seksu su kuo papuola ir kaip papuola, čia kažkokių ribų nebuvo. Išskyrus vieną: nebūti „pasyviu“. Tuomet buvo laikoma, kad tokiu atveju vyras gėdija ne tik save, bet ir visą Romą, o nuolankumas sekse buvo laikomas „moterišku užsiėmimu“, skelbia „History extra“.
Demonstruoti savo meilę irgi nebuvo poreikio. Formaliai tokia sąvoka nelabai ir egzistavo. Mylėti, aišku, niekas nedraudė, bet viešai demonstruoti meilę nebuvo poreikio – viskas sukosi apie giminės pratęsimą ir vyro poreikių tenkinimą.
Žmoną buvo galima mylėti, tačiau tik namie, kai niekas nemato. O viešumą mėgę Romos imperijos piliečiai vyrai, būdami tarp kitų žmonių, moteris galėjo tik „priskirti sau“. Pastarosios nuo vaikystės, kaip „nenešančios naudos šeimai“ turėjo nuolankiai susitaikyti su dominuojančia vyrų padėtimi ir rūpintis giminės pratęsimu bei užmerkti akis vyrų „ėjimui į kairę“.
Neronas – taip ir neišsivadavęs iš motinos įtakos biseksualas
Galima pabandyti įsivaizduoti, kas supo Neroną (tikrasis vardas – Lucijus Domicijus Ahenobarbas) iš visų pusių. Imperatorius sostą užėmė 17-os, tačiau valstybę realiai valdė jo motina Julija Agripina, pretorijos prefektas Burrus ir filosofas Seneka. Tokiu būdu jaunuolis galėjo ramiai atsiduoti šėlionėms, ištvirkavimui, netgi teatro scenai. Netgi sklinda gandai, kad su motina jį siejo taip pat ne visai giminiški ryšiai, tačiau tai taip pat gali būti politinių oponentų paskleisti „juodųjų technologijų“ gandai.
Vedė jaunasis Romos valdytojas būdamas 16 metų savo netikrą seserį Klaudiją Oktaviją. Jis nejautė jai jokio artumo, žiauriai žemindavo, o jos brolį galimai pats ir įsakė nunuodyti. Tuomet jis galėjo pajusti ir savo homoseksualius poreikius. Tuomet Romos piliečiui potraukis jauniems vergams nebuvo kažkas neįprasto, tai buvo suprantama kaip galios prieš vergą demonstravimas.
Istorikas Tacitas primena, kad Neronas jautė šiltus jausmus aktoriui Lucijui Domitiusui Parisui. Tų laikų amžininkai pateikia ir istoriją apie Nerodo „vestuves“ su savo favoritu aktoriumi (kartais tai būna Pitagoras, kartais Sporas), o pagal vieną iš versijų, Neronas atliko žmonos vaidmenį. Jaunojo valdytojo organizuojamos orgijos pasižymėjo ir smurto protrūkiais.
Tacitas pasakoja, kad tuo metu, kai Romos valstybėje klestėjo taika ir ramybė, pačioje Romoje – ištvirkavimai ir pogromai, kuriuos rengdavo vergų persirengęs (kad nebūtų atpažintas) Neronas. Kartu su savo parankiniais jis vaikščiojo miesto gatvėmis, po viešnamius ir kitas laisvalaikio praleidimo vietas. Jo gauja grobė prekes ir įsiveldavo į muštynes su praeiviais. Kartais dėl to kliūdavo ir pačiam Neronui, kurio nepažinę miestiečiai negailėdavo smūgių.
Tačiau tai tebuvo pradžia. Netrukus Neronas ir vėl atkreipė dėmesį į moteris ir sugulė su buvusia verge Claudia Akte. Tapusi Nerono favorite ji galėjo perspėti jį dėl politinių incesto su motina pasekmių.
Tuo nepatenkinta Agripina bandė pamokyti jaunąjį imperatorių, bet pati už tai žiauriai susimokėjo: jis iš pradžių išsiuntė ją iš imperatoriškųjų rūmų bei pamažu atėmė iš jos valdžios privilegijas. Istorikai nesutaria dėl to, kas kaltas dėl jos mirties, tačiau viena iš teorijų skelbia, kad pats Neronas įsakė ją nužudyti. Seneka ir Burrus taip pat pateko į jo nemalonę. Taip žiaurusis Neronas perėmė valdžią į savo rankas.
Tačiau tai nebuvo vienintelė jaunojo Nerono meilė. Netrukus jis susidėjo su romėne Popėja Sabina, skelbiama, pasižymėjusia savo ištvirkimu. Ji buvo vyresnė už savo meilužį ir kažkuo galėjo priminti jam motiną. Vos 14-os ji ištekėjo pirmąjį sykį už pretorionų vado, o Neronas tapo jos trečiuoju vyru ir galimybe pabūti imperatoriene. Antrasis vyras Otas buvo geras Nerono draugas ir amžininkai skelbia, kad šia santuoka ji siekė tiesiog priartėti prie imperatoriaus.
Tačiau aistringi jausmai ilgai netruko, amžininkų teigimu, nėščiai savo žmonai įtūžio akimirką jis spardė į pilvą, dėl ko ji mirė. Tačiau šių laikų istorikai mano, kad Nerono žiaurumus aprašę istorikai buvo šališki ir negalėjo žinoti tokių detalių, todėl linkę nurašyti tai pagražintoms istorijoms, o Popėja Sabina, anot jų, galėjo mirti nuo persileidimo.
Likęs vienas ir neribojamas išžudytų ar mirusių artimųjų ir kolegų, Neronas leido savo nepažabotoms aistroms visiškai išbujoti: rengė gladiatorių kovas, prievartavo ištekėjusias moteris ir net nekaltybę turėjusias saugoti deivės Vestos vaidilutes.
Pasak knygos apie Romos sekso istoriją autoriaus Otto Kiefferio, Neronas iš esmės buvo biseksualus, tačiau nebuvo toks sadistas, kokiu jį dažnai vaizduoja.
„Visų pirma jis buvo žmogus, taip niekada ir neišsivadavęs iš motinos kontrolės, mėgęs prabangą ir taip ir nesuradęs savęs mene“, – aiškina jis. Šiuolaikiniai istorikai dažnai pažymi, kad Neronas amžininkų galėjo būti apkalbėtas, prieš jį galėjo būti suorganizuotas „juodųjų technologijų“ išpuolis, nes patvirkusių imperatorių ir iki Nerono ir po jo netrūko.
Legendos apie Kaligulą ir Tiberijų
Pavyzdžių ieškoti ilgai nereikia – imperatorius Kaligula buvo gal net labiau pamišęs, o kai kurių istorikų ir išvis laikomas protiškai atsilikusiu.
Kaligula nuo jaunystės demonstravo išskirtinį polinkį žiaurumui ir sadizmui.
Kaligulos amžininkai Filonas Aleksandrietis ir Seneka jaunesnysis apibūdina jį kaip beprotį imperatorių, kuris galėjo nužudyti ką nors vien dėl užgaidos, mėgęs išlaidauti ir per daug pasinėręs į seksualinius žaidimus. Jis kaltinamas miegojęs su kitų vyrų žmonomis ir tuo gyręsis, žudęs vien dėl pasilinksminimo, švaistęs pinigus.
Senovės istorikai kaltina Kaligulą kraujomaiša su jo seserimis Agripina jaunesniąja, Drusila ir Livila ir tikino, kad jis „nuomodavo“ jas kitiems vyrams. O savo žmoną išrengdavo nuogai ir liepdavo pasirodyti kariams su šalmu ir ietimi su skydu rankose.
Tačiau ir dėl šių istorijų patikimumo nėra sutarimo. Romos politinėje kultūroje beprotybė ir seksualinis iškrypimas dažnai tebuvo prasto politinio vadovavimo kita pusė.
Ne mažiau amžininkų paskleistų legendų sklando ir apie Kaligulos pirmtaką Tiberijų, kuris „ištvirkimą Romoje iškėlė į naują lygį“.
Abejonės dėl istorikų „prisiminimų“ patikimumo
Tačiau, vertinant šias istorijas ar legendas, nereikia pamiršti fakto, kad apie visa tai mes galime sužinoti tik iš istorikų pasakojimų: nei Kaligulos, nei Nerono ar Tiberijaus orgijų dokumentinių patvirtinimų, savaime suprantama, nėra. Imperatoriaus valdžia Romoje nebuvo absoliuti: Senate jiems netrūkdavo priešų, o ir giminės ne pačios draugiškiausios pasitaikydavo, kovodami dėl valdžios tais laikais nevengdavo nemėgstamam valdytojui surengti juodinimo seansą pagal visas šių laikų „juodųjų technologijų“ taisykles, o gal ir perspjaunant jas.
Pavyzdžiui, apie seksualinius Romos imperatorių žygius knygą parašęs istorikas O. Kiefferis apskritai atsisako rimtai vertinti Svetonijaus darbus, tvirtindamas, kad „išmintingas valdytojas, talentingas karvedys ir geras ekonomistas“ imperatorius Tiberijus pastarojo buvo tendencingai juodinamas.
