Tyrimas, paskelbtas akademiniame žurnale „Molecular Psychiatry“, parodė, kad potrauminio streso sutrikimas (PTSS) gali būti pandemijos pasekmė. Pastebėta, kad po įvairių pandemijų potrauminio streso sindromas nustatytas 22,6 proc. populiacijos.
„Mūsų atradimai rodo, kad popandeminis PTSS yra rimta visuomenės sveikatos problema, su kuria susiduriama po įvairių infekcinių ligų pandemijų, įskaitant ir COVID-19. Norint sušvelninti potrauminio streso sindromą ir su juo susijusius psichologinius sutrikimus, turėtų būti taikoma tinkama stebėsena, laiku atliekamos intervencijos, suteikiama socialinė parama ir imamasi ilgalaikių tolesnių veiksmų“, – teigė tyrimo autoriai.
Sunkiausia medicinos darbuotojams
Mokslininkai atliko PTSS išsivystymo po infekcinių ligų pandemijų XXI a., įskaitant sunkų ūmaus kvėpavimo sindromą (SARS), H1N1 (kiaulių gripą), poliomielitą, Ebolą, Ziką, Nipah, Artimųjų Rytų kvėpavimo takų koronaviruso sindromą (MERS-CoV), H5N1 (paukščių gripą) ir COVID-19, metaanalizę.
Jie padarė savo išvadas analizuodami duomenis, atsižvelgdami į popandeminio PTSS paplitimą ir rizikos veiksnius. Autoriai pažymi, kad skirtingi tyrimo metodai ir populiacijų skirtumai lemia skirtingus rezultatus.
Mokslininkai išanalizavo, kaip popandeminį PTSS patiria sveikatos priežiūros darbuotojai, užkrėsti pacientai ir visuomenė. Per šešis pandemijos mėnesius potrauminio streso sindromo paplitimas tarp sveikatos priežiūros darbuotojų buvo 28,6 proc., o po šešių mėnesių – 10 proc. Popandeminį potrauminio streso sindromą patyrė 30,8 proc. priešakinėse fronto linijose dirbančių medikų. Palyginus, sindromą patyrė tik 8,2 proc. su koronavirusu užsikrėtusiais pacientais nedirbančių medikų.
„Nepatogi darbo aplinka, įskaitant ilgalaikį asmeninių apsaugos priemonių naudojimą, intensyvus ir dažnai perkrautas ilgesnės trukmės darbas dėl sunkių pandemijos sąlygų, nesupratimas, kokių specifinių vaistų reikia kovai su liga ir neišvengiamo psichologinio šoko, kurį sukelia užsikrėtusių pacientų mirtis, prisideda prie didelio PTSS paplitimo tiek tarp sveikatos priežiūros darbuotojų, tiek tarp slaugytojų“, – teigė autoriai.
19,4 proc. kitų žmonių PTSS sirgo pirmus šešis mėnesius nuo pandemijos pradžios, o 12,4 proc. sindromas nustatytas praėjus šešiems mėnesiams. Pirmus šešis mėnesius popandeminio potrauminio streso sindromo paplitimas tarp užsikrėtusiųjų pacientų buvo 18,6 proc., o po šešių mėnesių – 28,8 proc.
„Užsikrėtę pacientai yra ne tik infekcijos pernešėjai, bet ir dažnai po sirgimo patiriantys socialinę stigmą. Sveikatos priežiūros darbuotojai taip pat gali jausti atskirtį nuo visuomenės, nes dirba tiesiogiai su užkrėstais pacientais“, – rašė autoriai.
Svarbiausi veiksniai – karantinas ir socialinė izoliacija
Tyrimas taip pat atskleidė nesuskaičiuojamą daugybę rizikos veiksnių, susijusių su po pandemijos atsiradusiu PTSS. Buvo pabrėžta, kad asmenys, turintys mažas pajamas, jauni, dažniausiai moteriškos lyties, gyvenantys mieste, vartojantys tabaką ar turintys žemesnį išsilavinimą, turi didesnę riziką susirgti PTSS po pandemijos.
Bloga psichologinė sveikata taip pat buvo susijusi su didesne popandeminio potrauminio streso sindromo rizika, įskaitant tokius veiksnius kaip prasta miego kokybė, didelis stresas, asmenybės sutrikimai, didelis nerimas ir depresija. Trauminių įvykių patyrimas iki infekcijos protrūkio buvo susijęs su didesne rizika, ypač kai buvo naudojamos netinkamos susidorojimo strategijos. Riziką patirti PTSS padidino ir tai, kad šeimos nariai, antrosios pusės buvo paguldyti į ligoninę arba mirė nuo koronaviruso.
Nustatyta, kad karantinas ir socialinė izoliacija yra pagrindinis popandeminio potrauminio streso sindromo rizikos veiksnys. Didelė rizika užsikrėsti ir didesnis ligos sunkumas taip pat skatino patirti PTSS. Sveikatos priežiūros specialistų atveju, ilgesnės pamainos, mažas pasitenkinimas darbu ir maža patirtis šioje srityje buvo veiksniai, kurie padidino portauminio streso sindromo, atsiradusio po pandemijos, riziką.
„Visuomenės sveikatos strategija, apimanti psichinę sveikatą, turi būti užtikrinta, ypač po pandemijos ir net ilgalaikio atsigavimo laikotarpiu. Ankstyvas nustatymas ir ankstyvosios intervencijos turėtų būti įgyvendinamos visapusiškai ir plačiai, ypač pažeidžiamoms gyventojų grupėms“, – padarė išvadą tyrimo autoriai.
