Ankstyvą kovo 12 d. rytą Rusijos lėktuvo raketa du viršutinius A. Marusovo gyvenamojo namo aukštus pavertė griuvėsiais. „[Būtų paleidę raketą] dešimt metrų žemiau, ir aš dabar su jumis nekalbėčiau“, – sakė jis telefonu iš Kyjivo.
Miestas, kuriame prieškariu gyveno daugiau nei 400 000 gyventojų, nuo kovo pradžios buvo visiškai apsuptas Rusijos kariuomenės. Iki kovo vidurio Mariupolyje nebeliko elektros, vandentiekio, šildymo ir dujų. Daugelyje rajonų buvo sutrikdyta mobiliojo ryšio tinklų veikla ir vyko mūšiai.
„Žmonės, tarp jų ir aš, po lietvamzdžiais dedasi kibirus lietaus vandeniui surinkti. Kai iškrito sniegas, žmonės jį rinko ir tirpdė laužuose“, – pasakojo A. Marusovas.
Nutrūkus elektros tiekimui, beveik visos parduotuvės užsidarė. „Po dviejų ar trijų dienų prasidėjo plėšikavimas. Kai žmonės pradėjo vogti iš vaistinių, buvo suduotas katastrofiškas smūgis senoliams. Maždaug trečdalis miesto gyventojų yra pensininkai, o galimybė gauti vaistų jiems yra gyvybės ar mirties klausimas“, – pasakojo jis.
„Padėtis mieste tampa vis baisesniu košmaru, – sakė jis. – Atrodo, kad rusai sunaikino mūsų silpną oro gynybos sistemą ir nebaudžiami pradėjo viso miesto apšaudymą.“
„Yra slėptuvių, bet tu gali mirti penkis kartus po bombomis, kol pasieksi vieną iš jų“, – teigė buvęs pasaulinės antikorupcijos priežiūros organizacijos „Transparency International“ Ukrainos padalinio vadovas A. Marusovas.
Ukrainos valdžia nesugebėjo priversti Rusijos karių sutikti su humanitariniais koridoriais evakuoti civilius, o įstrigę gyventojai buvo priversti bėgti savo transporto priemonėmis arba pėsčiomis, padedami savanorių.
Pasak Donecko srities gubernatoriaus Pavlo Kyrylenko, tokių pastangų dėka buvo išgelbėta ir perkelta į Zaporožės miestą, kurį kontroliuoja Ukrainos kariai, apie 50 000 žmonių.
Išjungus dujas, žmonės savo kiemuose pradėjo gaminti maistą ant atviros ugnies. „Pradžioje tai buvo tam tikra siurrealistinė scena, tarsi visas miestas iškylautų. Po dienos ar dviejų tai tapo tragedija. Žmonės laiptinėse gamindavo maistą, o viešuose parkuose kirsdavo medžius malkoms“, – pasakojo A. Marusovas.
Humanitarinę situaciją pablogino neįprastai šalti orai – temperatūra nukrito iki 15 laipsnių šalčio.
Kruvinas teatro susprogdinimas
Mariupolio miesto taryba pranešė, kad miesto dramos teatre, kuriame glaudėsi šimtai civilių, žuvo apie 300 žmonių. Tai – kovo 16-osios Rusijos bombos išpuolio rezultatas.
„Iki dabar dar sunku patikėti šiuo siaubu. Norime tikėti, kad visiems pavyko pabėgti, – sakoma tarybos pranešime. – Tačiau žodžiai tų, kurie buvo pastate šio teroro akto metu, sako ką kita.“
Pasak A. Marusovo, pastatas suteikė prieglobstį daugybei žmonių, nes „visi sakė, kad jei bus evakuacija, tai ji prasidės dramos teatre, nes tai yra esminis taškas miesto centre. Daug moterų ir vaikų bėgo per visą miestą, kad ten patektų. Ten buvo didelis rūsys ir fojė, užteko vietos pasislėpti“.
Rusijos gynybos ministerija neigė, kad jos pajėgos smogė teatro pastatui, teigdama, kad Rusijos kariai vengia taikytis į civilius.
P. Kyrylenko „Politico“ sakė, kad Rusijos pajėgos nesugebėjo užgrobti Mariupolio, todėl jos pasinaudojo „įprasta taktika – apsupo miestą ir bombarduoja jį artilerija ir oro antskrydžiais“.
„Tai jokiu būdu nėra tikslūs smūgiai. Rusai nori sugriauti visą infrastruktūrą ir sukelti masinę paniką tarp vietos gyventojų, kuriuos jie tiesiogine prasme naikina“, – sakė jis.
Mieste žuvo daugiau nei 2300 žmonių. Tačiau tikrieji skaičiai greičiausiai bus daug didesni.
„Yra daug daugiau aukų, – teigė P. Kyrylenko. – Kad žinotume, kiek jų, mums reikia ramybės periodo. Turime suteikti laidojimo tarnyboms erdvę dirbti, kad jos galėtų surinkti kūnus. Šiuo metu net neįmanoma patraukti lavonų nuo gatvių ir tinkamai palaidoti.“
„Situacija mieste yra tamsiausias pragaras“, – pridūrė gubernatorius.
Mariupolis yra svarbi strateginė vieta rusams, nes tai pagrindinis miestas kuriant sausumos koridorių tarp Rusijos okupuoto Krymo ir šalies rytų regionų, kuriuos kontroliuoja Rusijos remiami separatistai. Rusija trumpam užgrobė miestą 2014 m., bet buvo išstumta.
Akistata su mirtimi
Antrą kartą A. Marusovas vos nežuvo praėjus dviem dienoms po antskrydžio, smogusio jo daugiabučiui.
„Pirmieji du įėjimai į mano pastatą kažkodėl degė. Nuėjau pažiūrėti, ar ugnis neišplis į mano įėjimą, – pasakojo jis. – Ten jau buvo rusų kariuomenė. Jie mane sulaikė, apžiūrėjo, rado mano išmanųjį telefoną su sunaikinto miesto nuotraukomis ir įrašu apie vienos pirmųjų rusų kolonų įėjimą į mūsų rajoną.“
Kelias valandas jis prabuvo surištomis rankomis. Tada A. Marusovą saugantis karys paklausė karo policijos pareigūno, ką su juo daryti. „Pareigūnas pasakė: „Nužudyk jį“. Tai reiškė, kad būsiu nušautas“, – paaiškino A. Marusovas.
„Ir kareivis mane išsivedė. Mane apėmė šaltkrėtis. Nuėjus maždaug 100 metrų, pagalvojau: „Štai, mane veda egzekucijai“, – pasakojo Mariupolio gyventojas.
„Galvojau apie savo sūnų. Kareivis stovėjo priešais mane, šautuvas buvo nukreiptas į mano krūtinę. Pagalvojau: „Gerai, kad jis šaus man į krūtinę, o ne į pilvą – taip skaudėtų labiau“, – prisiminė A. Marusovas.
Tačiau kareivis įsakymo neįvykdė, o nuvežė A. Marusovą į gretimo namo rūsį, kur jau buvo prisiglaudę civiliai. „Jie turėjo būti paimti kitą dieną, bet niekas to nepadarė“, – sakė jis.
„Aš nedelsdamas išėjau iš ten 8 val. ryto. Ir nusprendžiau palikti Mariupolį, antraip ten būčiau nužudytas“, – teigė A. Marusovas.
Kelias į Zaporožę, 230 kilometrų nuo Mariupolio, truko tris dienas pėsčiomis ir autostopu. A. Marusovas buvo priverstas sustoti prie dešimčių Rusijos patikros punktų ir turėjo palaukti, kol baigsis komendanto valanda, kad galėtų keliauti toliau. Vieną vakarą jis sustojo nakvoti kelkraštyje esant minusinei temperatūrai.
„Užkūriau laužą mažame miškelyje, pasidariau sau pastogę iš šakų ir ištirpinau sniegą, kad galėčiau jo atsigerti. Tai buvo siaubinga naktis. Aš kelis kartus vos neužmigau. Bet aš vis kartojau sau: „Tu išgyvenai oro antskrydžius, pabėgai nuo sušaudymo – tai kelkis, eik pasiimk šakų ir neužmigk“, – pasakojo jis.
Pirmajame mieste, į kurį atvyko, Nikolske, jis pamatė autobusus, laukiančius žmonių evakuacijai į Rusijos miestus Rostovą prie Dono ir Taganrogą. Tačiau A. Marusovas buvo pasiryžęs pasiekti Ukrainos vyriausybės kontroliuojamas teritorijas.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad per Rusijos bombardavimą ir artilerijos apšaudymą išgyvenę mariupoliečiai dabar „prievarta deportuojami“ į Rusiją.
„Remiantis turima informacija, Rusijos kariuomenė priverstinai deportavo apie 6000 Mariupolio gyventojų į Rusijos filtravimo stovyklas, kad panaudotų juos kaip įkaitus ir darytų didesnį politinį spaudimą Ukrainai“, – sakoma pareiškime.
