Po kelių savaičių ji grįžo ir savo Facebook paskyroje parašė: „Rekomenduokite paprastą mielinių, saldžių kepinių receptą. Vakar grįžome namo į Kijevą ir labai noriu pripildyti namus jaukumo."
Praėjo kiek daugiau nei mėnuo nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Žmonės patyrė baimę, neviltį, nusivylimą ir priėmė situaciją tokią, kokia ji yra. Šalyje vyksta karas, o namuose ir sienos padeda – šis posakis daugeliui įgavo tikrą prasmę. Vis daugiau civilių grįžta namo – į Kijevą, rašo BBC.
Jaukūs namai, nors ir karas už lango
Annos iš Kijevo istorija nėra pavienis atvejis. Ji su vyru ir ketverių metų dukra išvyko iš Kijevo antrąją karo dieną. „Tuo metu tai buvo teisingas sprendimas. Mes nuvykome į vasarnamį Borispolio regione", – sako Anna.
Be sunkių gyvenimo sąlygų vasarnamyje, kuris nepritaikytas žemai temperatūrai, situacija buvo įtempta: „Ten taip pat buvo girdėti sprogimai – nors iš nuotolio, bet beveik visą dieną. Virš mūsų galvų skrido sraigtasparniai. Kažkuriuo momentu mano vyras pasakė, kad mums būtų saugiau grįžti į Kijevą.“
Nepaisant to, kad pakeliui į sostinę Anną gąsdino ilgas kelias ir daugybė kontrolinių punktų, grįžimas pasirodė greitas ir laimingas. Per šias savaites Kijevas ir gyvenimo sąlygos jame labai pasikeitė. Annos vyras savanoriauja, o ji su dukra stovi eilėse į parduotuves, arba tiesiog vaikščioja. Mieste puikiai veikia internetas, todėl Anna praėjusią savaitę gavo darbą.
„Esu pasiryžusi pasilikti. Čia mes esame visi kartu",– apie gyvenimą Kijeve pasakoja Anna.
Anna kepė bandeles pagal jai patartą receptą, o dabar jos butas alsuoja cinamono aromatu.
Kijevas – „namai, kuriame kvėpuoja žmonės"
Pirmosiomis karo dienomis režisierė Jekaterina Gornostaj paliko Kijevą ir persikėlė pas netoli sostinės gyvenančią mamą: iš pradžių atrodė, kad ten yra ramu.
„Tačiau kiekvieną dieną vis aiškiau girdėjome (o kartais net matėme) fronto liniją aplink Kijevą. Kiekvieną vakarą sukome galvą, ar likti čia, ar bėgti toliau", – prisimena ji.
Mama kategoriškai atsisakė kur nors vykti, Jekaterina nesvarstė bėgti į vakarus ar užsienį, todėl buvo nuspręsta grįžti į Kijevą. Nepaisant to, kad Jekaterinos Gornostaj pilnametražis filmas „Stop-Žemė“ buvo išleistas sausio mėnesį, dabar ji nedirba pagal specialybę.
„Greitai suradome savanorių centrą ir jau dvi savaites dirbame savo rankomis: pakuojame pietus tiems, kuriems to reikia. Šis darbas gelbėja mane nuo nuolatinio naujienų skaitymo ir baisių, įkyrių minčių", – apie gyvenimą Kijeve pasakoja Jekaterina.
„Sako, jei nuolat negyveni name, jis labai greitai griūna. Su miestais ta pati istorija. Miestas turi būti užpildytas jo gyventojais, reikia, kad tęstųsi produktų, pinigų, paslaugų apyvarta“, – įsitikinusi ji.
Dabar Jekaterina džiaugiasi paprastais, miesto gyvenimą liudijančiais dalykais: prie jos namų atsidariusia kavine, gimtadienio puokšte kolegei, kurią galima nusipirkti pasaže, ir net nedideliu spūstimi kelyje.
„Kijevą suvokiu kaip milžinišką namą, kuriame gyvena žmonės. Jie nerimauja, dažnai sėdi slėptuvėse, gelbėja kaimynus iš griuvėsių, bet ir toliau lieka čia“, – sako Jekaterina.
„Bijau, kad miesto bombardavimas Rusijos lėktuvais ir raketomis gali sustiprėti, bet labai noriu čia pasilikti“, – apibendrina ji.
Dabar „Orientuojamės pagal sirenas“
Pirmąją karo dieną Elena Kovalčiuk su vyru ir dukra išvyko pas draugus, gyvenančius netoli Kijevo.
„Kai patyrėme pirmąjį šoką, po kelių savaičių nusprendėme grįžti į savo butą. Gimtosiose sienose yra ramiau“, – pasakoja Elena.
Elena džiaugiasi sprendimu grįžti į Kijevą. Jei lieki Ukrainoje, tai tik namuose, – sako ji.
„Gyvename jau savaitę ir esame ramūs. Orientuojamės pagal sirenas. Mano vaikams čia ramiau, nes jie yra pažįstamoje aplinkoje", – priduria Elena.
„Jaučiu, kad esu reikalinga Kijevui“
Oksana Belous prisimena, kad vasario 24-ąją ją apėmė bloga nuojauta. Ryte iš kaimynų į jos butą pateko didelis tarakonas. Sūnui paskambinus ir pasakius apie sprogimus, Oksana pasiėmė katę ir šunį ir išvyko į vasarnamį prie Žitomiro plento. Kai ten dingo elektra ir netoliese prasidėjo mušiai, ji persikėlė į Vinicą.
„Sėdi ir galvoji, kodėl esi čia? Nuo ko slepiesi?" – sako Oksana.
Oksana yra penktos kartos kijevietė. Kijevas yra jos gimtasis miestas, visi jos protėviai gyveno sostinės centro kampelyje.
„Paklausiau močiutės, kuri per Antrąjį pasaulinį karą, okupacijos metais liko Kijeve, ar ji nebijojo, kad miestas buvo bombarduojamas. Ji atsakė: bus taip, kaip lemta. Jei gimtosios sienos išsaugos – gyvensime“, – priduria Oksana.
Oksana yra amatininkė. Jau daugelį metų ji veda velykinių kiaušinių dažymo kursus. Net Vinicoje žmonės pradėjo jai rašyti ir teirautis apie įvairias prekes.
„Žmonės klausia apie dažus, margučius, knygas. Kai kuriems margučių dažymas yra terapija sielai", – sako Oksana.
Ji prieš kelias dienas grįžo į Kijevą ir jau pakuoja užsakymą: Oksana per Graikijos katalikų bažnyčią dalį uždarbio skiria nuo karo nukentėjusių žmonių reikmėms. Oksana turi gerą nuojautą, kad karas baigsis.
„Tamsiausi laikai ateina prieš aušrą", – sakė ji.
„Velykiniai margučiai, dažyti vasario 24 dieną, jau nudžiuvo ir džiugins visus per Velykas, kurios tikrai bus šviesios ir ramios“, – sako Oksana.
