Tiek Rusijos, tiek NATO ir JAV atstovai patvirtino apie 2022-ųjų viduryje numatomas derybas dėl Rusijos pateiktų reikalavimų vykdymo ar atmetimo. Šiuo metu Vakarų šalys vienbalsiai tvirtina, kad tokie reikalavimai, kuriuose be Ukrainos ir Gruzijos „neįleidimo“ į NATO yra dar ir numatytas NATO pajėgų atitraukimas „iki 1997-ųjų sienų“, yra neįmanomi vykdyti. Kremliuje tvirtinama, kad dėl NATO plėtros kyla grėsmė Rusijos saugumui.
Danų leidinyje „Jyllands-Posten“ akcentuojami keli pagrindiniai tolimesnės eigos, nepavykus abiem pusėms sutarti, variantai: galimos ir tolimesnės derybos, ir atviras karinis konfliktas. Primenama, kad V. Putinui jau dukart pavyko dėka dirbtinai sukeltos krizės Ukrainos pasienyje „pasodinti prie derybų stalo“ su Kremliumi normaliomis sąlygomis reikalų nenorinčius turėti amerikiečius.
Tokio scenarijaus atveju situacijos eskalacija pasienyje turėtų savo piką pasiekti sausio viduryje, būtent tuo metu susitiks Vakarų šalių ir Rusijos derybinės grupės.
Antrasis scenarijus numatytų politinį Rusijos žingsnį ir demaršą prieš Ukrainą – statytinių kontroliuojamų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų oficialus pripažinimas, o gal ir de facto inkorporavimas į savo savo teritoriją. Manoma, kad tokio žingsnio Kremlius gali imtis jau 2022-ųjų sausį tuo atveju, jeigu matys, kad Ukraina nėra linkusi nusileisti Minsko derybų klausimu, o poveikio svertų Kijevui daugiau paveikti kaip ir nebėra.
Trečiasis įmanomas įvykių variantas – taip vadinama „riboto poveikio ataka“ prieš Ukrainą, kurios metu Maskva galėtų sustiprinti savo karinę poziciją kaimyninėje šalyje ir destabilizuoti joje situaciją. Šiuo atveju kalbama tik apie lokalų puolimą, kurio metu Rusija naudotųsi ne savo kariais, o „DLR ir LLR“ smogikais. Apie verbuojamas į Donbasą rusų „savanorių“ grupes privačių karinių bendrovių gretose neseniai jau skelbė Rusijos žiniasklaida.
Tai jau patikrintas variantas, nes analogiški veiksmai buvo daromi 2014-2015 m. ir leistų Rusijai sutaupyti daugiau lėšų, o taip pat bent jau vizualiai užmaskuoti veiklą. Tiesa, būtent dėl to, kad Rusijos samdiniai jau ne sykį buvo „nušviesti“ esantys KGB karininkai ir kariai, o DLR ir LLR kariuomenėje buvo aptikta Rusijos kariuomenės technika, tai vargu ar padės tarptautinę bendruomenę netaikyti grietų sankcijų.
Ketvirtasis scenarijus numato atvirą, plataus masto puolimą Ukrainoje. Tokiu atveju Rusija turėtų organizuoti puolimą iškart iš kelių pusių ir apsupti ženklią dalį Ukrainos kariuomenės pajėgų. Nepaisant to, kad ekspertų manymu, užimti Kijevą pavyktų, tačiau Rusijai tokia pergalė kainuotų ne tik milžinišką kainą tarptautinėje arenoje, ar žmonių gyvybių, tačiau ir ilgainiui nebūtų aišku, ką daryti su okupuota ir priešiškai Rusijai nusiteikusia teritorija.
I. Preobraženskis: skausmingiausias būtų kibernetinis išpuolis
Rusijos politologas I. Preobraženskis išskyrė keturis galimus „karinius ir technologinius“ atsako variantus, kurie nenumato tiesioginės karinės agresijos iš Rusijos.
Pirmasis variantas – papildomų dalinių perkėlimas į Baltarusijos teritoriją. Ten ir taip jau įrengti vadinamieji „mokymo centrai“, padangėse skraido Rusijos karo lėktuvai (įskaitant ir strateginius bombonešius), o oro erdvę saugo oro gynybos sistemos.
Vien jau tai, kad Ukrainos kariuomenės ar policijos pajėgos dėl dirbtinai sukeltos migrantų krizės yra sutrauktos prie sienos su Baltarusija, gali išprovokuoti Rusiją perkelti savo dalinius į kaimyninę respubliką, valdomą kišeninio diktatoriaus.
Kitas pretekstas, kuriuo gali lengvai pasinaudoti Rusija – eilinės sankcijos Minskui. Aliaksandras Lukašenka, kurį ES nepripažįsta prezidentu, praėjusią savaitę eilinį sykį pagrasino, kad naujas sankcijas vertins kaip grėsmę valstybei ir atsakydamas į ją jis gali apriboti Rusijos dujų ir naftos eksportą į Europą. I. Preobraženskio manymu, „jeigu jau yra grėsmė, tai ir „broliška pagalba“ nepakenks“.
Antrasis variantas – paskelbti, kad Rusijoje atsirado dar viena ar daugiau iš esmės nauja ginkluotės rūšis, kaip tai buvo padaryta 2018-aisiais. Vieną galimybę V. Putinas gruodžio 23-ąją, kuomet vyko jo spaudos konferencija, jau praleido, tačiau galimai yra laukiama tinkamesnės akimirkos.
Trečiasis variantas, anot I. Preobraženskio, yra papildomų karinių pajėgų dislokavimas Kaliningrado srityje, kur seniau buvo dislokuoti „Iskander“ raketų kompleksai. Akivaizdu, tai būtų aiškinama augančia NATO „grėsme“ Europoje. Eksperto manymu, taip pat tikėtina, kad kariuomenė ir ginkluotė gali būti dislokuojama pasienyje su Baltijos šalimis – ypač su Latvija ir Estija.
Tai yra labiausiai tikėtini V. Putino minėtų „karinių ir techninių“ atsakų į NATO bei JAV neigiamą reakciją dėl siūlymo įvesti „buferinę zoną“ Rytų Europoje būdai. I. Preobraženskio manymu, tai būtų „jėgos“ atsakas, o „karinis-techninis“ reikštų ginkluotės, kurios panaudojimas ir aktyvavimas šiuo metu yra draudžiamas pagal įvairius tarptautinius ir dvišalius susitarimus, dislokavimas.
Ketvirtasis variantas – nedidelio masto kibernetinio karo pradžia. „Tai nebūtų tiesioginis JAV puolimas, bet, pavyzdžiui, „skaitmeniniai išpuoliai“ prieš sąjungininkes Europoje. Šis scenarijus, tikėtina, iš visų pats blogiausias“, – „Rosbalt“ cituojamas ekspertas.
Atsakomieji veiksmai prieš Kremlių
Kremlius galėtų baimintis kelių dalykų ir jie, savaime suprantama, yra grynai ekonominio pobūdžio. Vienas iš jų jau, tyčia ar tiesiog laikantis teisinių aktų, jau vyksta – tai „Nord Stream 2“ dujotiekio „užkonservavimas neribotam laikui“. Naujoji Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė, kad esant dabartinei įtampai „Nord Stream 2“ neturi jokių galimybių eksploatacijai.
Tuo labiau „Nord Stream 2“ nepadėtų prasidėjęs naujas karinis konfliktas Ukrainos teritorijoje. Maža to, vienas iš esminių vokiečių reikalavimų buvo dujų tranzito per Ukrainai priklausančios dujotiekio sistemos išsaugojimas. I. Preobraženskio teigimu, vargu ar įmanoma tikėtis ekonominio bendradarbiavimo ir dujų eksporto per Ukrainą, jeigu Rusija pradėtų dar vieną karinių veiksmų etapą šioje teritorijoje.
Vakarai aiškiai rodo Rusijai, kad būtent ji turėtų pirmoji sumažinti konfrontacijos lygį ir pradėtų diplomatiniu būdu spręsti susikaupusius nesutarimus. Tai akcentuoja tiek NATO, tiek ir pavieniui JAV, Prancūzija ar Vokietija.
Dar viena grėsmė Rusijai, jeigu ši sugalvotų rinktis karinio konflikto eskalavimo kelią, yra finansinės sankcijos. Šįkart Vakarų šalys jau rimtai svarsto Rusijos pašalinimą iš SWIFT bankų mokėjimų sistemos (jos rusišku analogu kaip tik neseniai pradėjo naudotis baltarusių bankai), visišką Rusijos bendrovių kreditavimo draudimą, sankcijų Rusijos valstybės skolai ir skolintojams, daliai Rusijos aukso atsargų. Skirtingai negu anksčiau, apie šias priemones noriai kalba ne tik įvairūs ekspertai, bet ir Europos ar JAV diplomatai, sąmoningai nutekindami žiniasklaidai panašaus pobūdžio informaciją apie gresiančias Rusijai sankcijas.
I. Preobraženskio manymu, išeitis iš šios situacijos slypi pačioje Ukrainoje, nes nė viena iš konfliktuojančių pusių savo noru nenusileis viena kitos reikalavimams ir pati situacija primena „didžiuliu greičiu vienas į kitą skriejančius traukinius“.
„Ir čia darosi aišku, kad vieninteliu kompromisu gali tapti Ukraina. NATO – kaip šalis, kurią pavyko apginti nuo potencialaus Rusijos spaudimo. Rusijai – kaip diplomatinė pergalė, pavyzdžiui, sugrąžinus prie Minsko susitarimų realizavimo. Kito varianto sureguliuoti krizę, be tiesioginio susidūrimo, kaip Kijevo interesų sąskaita, Rusijai ir NATO, panašu, paprasčiausiai neliko. Aišku, jeigu kažkuri iš pusių staiga nesustos dėl kažkokių priežasčių, nepaisant, kad iš šalies tai atrodys kaip pralaimėjimas“, – aiškino I. Preobraženskis.
