Prieš kelias savaites Vokietijos pramonės lyderiai susirėmė su R. Habecku. Per aukšto lygio susirinkimą Vokietijos ekonomikos ministras įspėjo, kad įmonių verslo santykiuose su Kinija neturėtų būti „naivumo“. Netrukus pasipylė prieštaravimai, ypač iš Siegfriedo Russwurmo – Vokietijos pramonės federacijos (BDI) prezidento. Jis mano, kad ši rinka yra nepakeičiama vien dėl jos dydžio. Federacijos pozicija yra tokia: pramonei nereikia jokių ministro patarimų.
Susitikime dalyvavę šaltiniai pasakojo, kad R. Habeckas gana greitai atlyžo, sakydamas, kad jis nenorėjo, jog jo žodžiai būtų suprantami kaip kaltinimai. Jis taip pat sakė nenorįs, kad Vokietijos korporacijos pasitrauktų iš Kinijos. Tačiau, pasak jo, būtų pageidautina, kad įmonės vis labiau įsilietų į kitas rinkas, nes taip pavyktų sukurti tam tikrą atsvarą Kinijos Liaudies Respublikai.
Verslo lyderiai į ministro norą atsakė pakilnodami pečiais. „Yra kelios išimtys, – sakė vienas pramonės atstovas, – bet niekas nenori uždaryti savo verslų Kinijoje.“ Šio verslininko teigimu, įmonės jau seniai ieško daugiau galimybių kitose Azijos šalyse.
Ši situacija parodo, kad pramonės lyderiai ir politikai neturi aiškaus susitarimo, kaip ateityje reiktų elgtis su svarbiausia Vokietijos prekybos partnere. Neseniai Vokietijos koalicinėje vyriausybėje priimtas laikinas ginčo sprendimas dėl to, ar reiktų leisti Kinijos valstybinei laivybos bendrovei „Cosco“ įsigyti Hamburgo uosto terminalo akcijų, ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimas su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu vėl atkreipė visuomenės dėmesį į šį klausimą. Ar Vokietijos kompanijos turėtų atsiriboti nuo autokratinių valstybių? Ir ar jų verslo ryšiai gali būti artimi?
Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad „pokyčių per prekybą“ doktrina, kuria Vokietija vadovavosi ištisus dešimtmečius, tėra iliuzija. Su tuo sutinka net Vokietijos prezidentas. „Mes turime tapti mažiau pažeidžiami ir mažinti vienašalę priklausomybę“, – visuomeniniam transliuotojui „ARD“ sakė Frankas-Walteris Steinmeieris, – ypač kai kalbama apie Kiniją.“
Nuo 2005 m. Vokietijos prekyba su Kinija išaugo keturis kartus. Tačiau per tą patį laikotarpį Kinija tapo visiška diktatūra. Vakarų viltys dėl tolimesnių rinkos ekonomikos reformų žlugo. Prezidentas Xi Jinpingas, kuris per neseniai vykusį 20-ąjį partijos kongresą užsitvirtino tolimesnį savo valdymą, yra visiškai įsipareigojęs valstybės kontroliuojamai ekonomikai. „Taigi Marksas turi viršenybę prieš rinkas“, – teigė Jörgas Wuttke, Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje prezidentas. Ekspertas pastebi, kad savo kalboje Xi Jinpingas Marksą paminėjo 15 kartų, o štai žodį „rinka“ pasakė vos tris kartus.
Antroji pagal dydį pasaulio ekonomika po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) panašėja į tvirtovę, kurioje pirmenybė yra teikiama vidaus žaidėjams. Situacija darosi vis sunkiau nuspėjama dėl galios sutelkimo į Xi Jinpingo rankas, perspėja Ismailas Ertugas, Socialdemokratų partijų grupės Europos parlamente vadovo pavaduotojas ir delegacijos ryšiams su Kinijos Liaudies Respublika narys.
Represijos prieš musulmonišką uigūrų mažumą, agresija prieš Taivaną ir santykių su JAV eskalavimas – visa tai, anksčiau ar vėliau, išprovokuos Vakarų reakciją, tikina I. Ertugas. Todėl verslo lyderiai turėtų būti skatinami ieškoti alternatyvų ir, kaip teigia europarlamentaras, „kuo greičiau, tuo geriau.“
Tačiau ar Vokietijos korporacijų vadovai turi kokią nors alternatyvą? Ir kaip tokia alternatyva galėtų atrodyti? O galbūt jie paprasčiausiai tikisi, kad viskas galiausiai bus gerai?
Kitaip tariant, susiduriama su nežinomybe. Tai paskutinėmis savaitėmis parodė ir kanclerio kelionės į Pekiną planavimas. O. Scholzas savo susitikimui su Xi Jinpingu Kinijos sostinėje nusileido lapkričio 3 dieną. Jį lydėjo verslo lyderių delegacija. Įmonėms, vis dar palaikančioms ryšius su Pekinu, dalyvavimas šioje kelionėje buvo būtinas. Kai būdama kanclere į Kiniją skrisdavo Angela Merkel, jų vadovai darydavo viską, kad tik patektų į vyriausybinį lėktuvą.
Šįkart situacija kitokia: kurį laiką vis dar buvo neaišku, kurie verslininkai prisijungs prie O. Scholzo. Buvo žinoma, kad vizite nedalyvaus tokie įtakingi vardai kaip „Mercedes-Benz“ generalinis direktorius Olas Källenius, „Thyssenkrupp“ vadovė Martina Merz bei „Deutsche Post“ generalinis direktorius Frankas Appelis. Vieni teigė, kad vykti negali, nes turi kitų planų, kiti nepateikė jokių priežasčių. Daugumai šios kelionės laikas yra tiesiog nepalankus, net jeigu niekas ir nenori to pripažinti atvirai. Nuotraukos, kuriose jie pozuotų su Kinijos vadovu iškart po to, kai Komunistų partijos kongrese Xi Jinpingas demonstravo savo galią, gali susilaukti neigiamo įvertinimo.
Kai kurių didžiausių patikimas akcijas turinčių Vokietijos kompanijų lyderiai, kurie su O. Scholzu vyko į Pekiną, įskaitant ir „Siemens“ generalinį direktorių Rolandą Buschą, „BASF“ generalinį direktorių Martiną Brudermüllerį ir „Merck“ generalinę direktorę Beléną Garijo, dėl to nesibaimina. „Siemens“ teigia, kad šiuo metu asmeniniai susitikimai yra gyvybiškai svarbūs, nepaisant nuomonių apie detales skirtumų. „Negali įkišti savo galvos į smėlį“, – sakė vienas dalyvis, paprašęs neatskleisti jo tapatybės. Ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurios korporacijos dabar yra beviltiškai priklausomos nuo Kinijos.
Kiti, nors ir norėjo prisijungti prie kelionės, paprasčiausiai negavo kvietimo, pavyzdžiui, Vokietijos inžinerijos federacijos (VDMA) atstovai. Vizito metu lūkesčiai kancleriui dar didesni. „Svarbu, kad per O. Scholzo kelionę būtų kalbama aiškiai“, – sakė VDMA vykdomasis direktorius Thilo Brodtmannas. Jis manė, kad O. Scholzas turėtų „aptarti klausimus, susijusius su žmogaus teisėmis.“ Ir pridūrė, kad VDMA „nusibodo nesąžiningas Kinijos elgesys su kompanijomis.“ Pasak T. Brodtmanno, jeigu tai nesikeis, įmonė turės peržiūrėti savo ekonominius interesus ir pradėti labiau priešintis Kinijai.
Atotrūkis tarp politikos ir pramonės atsiskleidžia Kinijos korporacijoms norint investuoti į vokiškas įmones ar infrastruktūrą: ar tai būtų 2016 m. įvykęs ir prieštaringo vertinimo susilaukęs Augsburge įsikūrusios robotų gamintojos „Kuka“ perėmimas, ar ką tik įvykusi „Cosco“ investicija į Hamburgo uosto terminalą. Nors kritikai, tokie kaip R. Habeckas, perspėja apie dar padidėsiančią priklausomybę, O. Scholzą įtikino uosto logistikos kompanijos „HHLA“ argumentas, jog sandorio sustabdymas sukeltų pavojų „ilgalaikiams ir patikimiems santykiams“ su šia Kinijos partnere. Galiausiai Vokietijos vyriausybė, spaudžiama kanclerio, patvirtino šį susitarimą su sąlyga, kad „Cosco“ įsigys mažumos akcijų paketą, kuris negali viršyti 25 proc. įmonės akcijų.
Atsargus federalinės valdžios elgesys su Kinija erzina kai kuriuos verslininkus. Dar birželį R. Habecko ministerija perspėjo kompanijas, kad „investuojant tokiose šalyse kaip Kinija, joms tenka atsakomybė gerbti žmogaus teises.“ Tačiau panašu, kad tokie patys kriterijai nėra taikomi renkantis, kokie Kinijos atstovai gali investuoti į Vokietijos infrastruktūrą. Leidus „Cosco“ įsigyti Hamburgo uosto terminalo akcijų, politikų raginimai korporacijoms išlaikyti kritinį atstumą nuo Kinijos režimo, skamba gana tuščiai.
Jau seniai yra aišku – bent jau pagrindinei Vokietijos pramonės asociacijai – kad verslas turi rasti naujų sprendimų. Tikslas kurti laisvas ir atviras rinkas tampa nebepasiekiamas, jeigu konkurentai, tokie kaip Kinija, į rinką stoja su valstybės parama ir geostrateginėmis pretenzijomis. Dar nepaviešintame dokumente BDI kalba apie „lūžio tašką“. Tai šiek tiek stebina, bet asociacija ragina labiau politizuoti pramonę. BDI ne tik siekia įtraukti verslo interesus į politinę areną, ji taip pat primygtinai reikalauja savo narių galvoti ne tik apie pelną, bet ir apie saugumą. BDI vadovas S. Russwurmas teigia, kad susidūrus su tokiomis milžiniškomis ekonomikomis kaip Kinija „reikia iš naujo apibrėžti, kas yra bendradarbiavimas“.
Asociacija rekomenduoja kompanijoms „paįvairinti jų importo ir eksporto partnerius svarbiausiose sektoriuose, nes tai leistų greitai pereiti į kitas rinkas.“ Dokumente teigiama, kad, pavyzdžiui, žaliavų tiekimo srityje „priklausomybė nuo Kinijos jau yra daug didesnė nei nuo Rusijos tiekiamos naftos ir dujų.“ Dokumente raginama sukurti „trijų punktų žaliavų politiką“: tai yra, identifikuoti papildomas šalis-tiekėjas, skatinti didesnį žaliavų išgavimą Vokietijoje ir siekti gauti dalį reikiamų žaliavų per rūšiavimą. Ataskaitoje nurodoma, kad tokių priemonių tikslas būtų „stiprinti Europos nepriklausomumą.“
Šis dokumentas stebina ir todėl, kad BDI priešinasi kai kuriems savo nariams, kurie negali pasitraukti iš Kinijos. Sunku nuslėpti nesutarimus asociacijos viduje: narės svyruoja tarp atsitraukimo iš Kinijos ir dar gilesnės integracijos į Kinijos rinką.
„Volkswagen“: ant kabliuko
Pastarajai grupei priklauso „Volkswagen“. Ralfas Brandstätteris užima svarbiausias pareigas pasaulinėje „Volkswagen“ imperijoje už Vokietijos ribų. Nuo rugpjūčio jis yra atsakingas už daugiau nei 30 Kinijoje veikiančių gamyklų, kuriose dirba daugiau nei 90 000 darbuotojų. Kas trečias Kinijoje parduodamas automobilis yra sukurtas šios didžiausios Europos automobilių gamintojos, todėl jokia kita užsienio rinka nesugeba sugeneruoti tokių didelių pajamų. Taigi nenuostabu, kad R. Brandstätteris nepaiso kompanijos gaunamų raginimų atsiriboti nuo šios valstybės. „Mes tikrai neplanuojame sąmoningai silpninti savo stiprios padėties Kinijos rinkoje“, – tikino vienas „Volkswagen“ valdybos narių, su mumis kalbėdamas vaizdo skambučiu iš „V-Space“ – „Volkswagen“ priklausančio pastato Pekine.
Neseniai kompanija susilaukė kritikos dėl didelės priklausomybės nuo Azijos ne tik iš išorės, bet ir įmonės vidaus. Stebėtojų taryba perspėja apie „problemų spriečiaus riziką“ Kinijoje. Jörgas Hoffmannas, profesinės sąjungos „IG Metal“ vadovas ir „Volkswagen“ stebėtojų tarybos pirmininko pavaduotojas, taip pat atvirai išreiškė abejones dėl „Volkswagen“ gamyklos Sindziango regione, kur Kinijos valdžia sistemiškai diskriminuoja musulmonišką uigūrų etninę mažumą ir įkalina jos narius perauklėjimo stovyklose. J. Hoffmannas teigia, kad reikia svarstyti, „ar nebūtų teisinga ten nutraukti savo veiklą.“
Tačiau bent jau kol kas „Volkswagen“ net negalvoja apie veiklos sustabdymą Sindziange. Nors J. Hoffmannas šių metų pabaigoje planuoja aplankyti čia veikiančią gamyklą (kad, jo teigimu, jis pats suprastų ten esančią situaciją), jis nežino, ko tikėtis. Tačiau kol kas nėra jokių planų uždaryti šią prieštaringai vertinamą gamyklą. Tai kompanijai būtų per daug rizikinga.
Kol kitos dvi milžiniškos prekybos rinkos – Europa ir JAV – toliau silpsta, Kinijoje automobilių pardavimai visos pramonės mastu šiemet išaugo 15 proc. Kitaip tariant, Kinijos Liaudies Respublika ir vėl tampa vieninteliu vilties krisleliu pavojingai silpnoje pasaulio ekonomikoje. Šioje valstybėje verslo santykių nevystančios kompanijos yra pasmerktos mažėti.
Net ir Kinijai kritiški darbuotojų teisių atstovai pripažįsta, kad milijardinis pelnas, gaunamas iš Kinijos, padeda išlaikyti darbo vietas Vokietijoje. Taip yra todėl, kad Kinijoje parduodami automobiliai iš dalies yra sukuriami Vokietijoje. Didelės gamybos apimtys padidina nuo kiekvieno automobilio gaunamą pelną. Verslo santykiai su Kinija, kaip teigė R. Brandstätteris, „didina mūsų kompetentingumą pasaulinėje rinkoje.“
Bet kas nutiktų, jeigu vieną dieną šis augimas sustotų dėl geopolitinės situacijos eskalavimo? Xi Jinpingas neslepia savo planų „suvienyti“ žemyninę Kiniją su nepriklausomai funkcionuojančiu ir JAV remiamu Taivanu. Partijos kongrese valstybės vadovas sakė, kad pirmenybė būtų teikiama taikiam susijungimus, tačiau jis, esą „niekada neišsižadės jėgos panaudojimo.“
Prievartinė aneksija sukeltų visos pasaulinės ekonomikos katastrofą. Taivanas yra laikomas viso pasaulio lustų pramonės centru. Jeigu Kinija nutrauktų puslaidininkių tiekimą, automobilių gamyba Vokietijoje visiškai sustotų. Tai yra siaubingas scenarijus. Visos į Taivano klausimą įsivėlusios šalys „siekia deeskalavimo“, tiki R. Brandstätteris: „Niekas nenori rizikuoti kariniu konfliktu.“
Kaip ir kiti automobilių gamintojai, „Volkswagen“ vysto dvigubą strategiją. Kompanija automobilius Kinijoje nori gaminti kuo ilgiau. Tačiau siekdama apsisaugoti nuo Kinijos, įmonė šiuo metu investuoja 7 mlrd. eurų į antrą didžiausią automobilių rinką pasaulyje – JAV. Tačiau kai kurie pramonės atstovai nori toliau plėsti savo veiklą Kinijoje. Viena tokių įmonių yra „BASF“.
„BASF“: kampanija Kinijoje
Martinas Brudermülleris nesupranta diskusijų apie tai, kaip turėtų atrodyti teisinga politika Kinijos atžvilgiu. „Šiuo metu visuomenė ir žiniasklaida ieško bet kokios progos pavaizduoti Kiniją negatyviai“, – praeitą trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje bambėjo vyras, kurį laikraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitug“ kadaise yra apibūdinęs kaip įmonės „BASF“ Johną Wayne‘ą. M. Brudermülleris stengėsi pateisinti jo vadovaujamos pasaulinės rinkos lyderės poziciją Kinijos klausimu.
Dujų krizė, visam laikui pakilusios energijos kainos Europoje, susilpnėjusi paklausa Vokietijoje – visa tai parodo, kaip „svarbu turėti subalansuotą regioninę padėtį“, sako M. Brudermülleris.
Jis tikino, kad šiuo metu jo kompanijos padėtis nėra subalansuota. Įmonės pėdsakas Kinijoje jam atrodo per mažas. 40 proc. savo pelno kompanija susirenka Europoje, o iš Kinijos ji gauna vos 15 proc. M. Brudermüllerio nuomone, tai yra akivaizdžiai neproporcinga, kadangi Liaudies respublikoje jau netrukus bus pagaminama pusė viso pasaulio chemijos.
„BASF“ generalinis direktorius nori investuoti stulbinančius 10 mlrd. eurų į naujų junginių gamyklą – modernų fabriką Kinijos pietuose esančiame Džandziange. Įmonė planuoja ilguoju laikotarpiu drastiškai išplėsti savo veiklą šioje autokratinėje valstybėje. M. Brudermülleris pripažįsta, kad „BASF“ mato tam tikras Kinijos keliamas rizikas. Bet, jo nuomone, reikia savęs paklausti, „su kokiomis rizikomis yra susiduriama, kai yra atsiribojama nuo pusės pasaulio rinkos.“
Šis požiūris nėra būdingas visai Vokietijos pramonei. Štai, pavyzdžiui, specialių cheminių medžiagų gamintoja „Laxness“ riboja savo veiklą Kinijoje: įmonė uždaro savo gamyklas šioje valstybėje. Buvusi „Bayer“ dukterinė kompanija turi plastiko inžinerijos gamyklą netoli Šanchajaus, kurios produktai dažniausiai yra panaudojami automobilių pramonėje.
Dabar „Laxness“ nori šį padalinį paversti atskira įmone, kurios akcijų mažuma priklausytų pačiai „Laxness“, o likusi dalis atitektų finansiniams investuotojams. Toks sprendimas yra bandomas pagrįsti teiginiu, kad taip sumažėtų įmonės priklausomybė nuo ciklinių svyravimų.
„Laxness“ tiki, kad dėl vykstančio prekybos karo su JAV, dalis chemijos pramonės gamintojų paliks Kiniją ir išsikels į, pavyzdžiui, Vietnamą. Įmonė vis dažniau teikia pirmenybę didesniems pirkiniams JAV, o kompanijos konkurentė „Evonik“ savo ekspansiją Azijoje verčiau vysto ne Kinijoje, o Singapūre.
M. Brudermülleris, 10 metų iš Honkongo vadovavęs „BASF“ atšakoms Azijoje, tokius perspėjimus girdi nebe pirmą kartą. Dar rugsėjį čia jis praleido tris dienas ir entuziastingai džiaugėsi „nepalaužtu dinamiškumu“. „BASF“ vadovas tikina nenorintis dalinti patarimų politikams, tačiau, pasak jo, Berlynui neužteks pakeisti savo politikos Kinijos atžvilgiu – Vokietijai ir Europai reikia kurti bendrą „atsparumo strategiją“. Generalinio direktoriaus teigimu, globali analizė galėtų atskleisti, kur slypi įvairios priklausomybės, nepanaudotas potencialas ir kiti trūkumai. Tokia analizė galėtų apimti ne tik Kiniją, bet ir Vokietiją ir joje turėtų atsispindėti, ką šioje srityje reikia keisti.
M. Brudermülleris jau ėmėsi veiksmų Europoje. Jis neseniai atskleidė savo planus per metus sutaupyti 500 mln. eurų: daugiau nei pusė šios sumos ateis iš Liudwigshafeno Vokietijoje, pinigai bus taupomi darbo vietų sąskaita. Tačiau jis nenori keisti savo įmonės planų Kinijoje.
Visa tai kelia vis didesnį pasipiktinimą įmonės viduje. „Jeigu ponas M. Brudermülleris imtųsi dar didesnės plėtros Kinijoje, tuo pačiu metu neparodydamas jokių strateginių perspektyvų gamykloms Europoje, tai būtų nepriimtina“, – tikino Michaelis Vassiliadis, profsąjungos vadovas ir ilgiausiai „BASF“ stebėtojų taryboje esantis narys. Jis sako tikintis, kad valdyba ras ir kitų sprendimų, kurie neapsiribos vien darbuotojų skaičiaus mažinimu, ir padės formuoti įmonės ateitį: „Jeigu „BASF“ praras Europą, kompanija žlugs.“
M. Vassiliadis kritikuoja „BASF“, dėl jos sprendimo viešai pateikti save kaip Vokietijos pramonės, tęsiančios savo pirminę strategiją Kinijoje, lyderę: „Aš perspėjau nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį, neįvertinant geopolitinių rizikų.“ Jo įsitikinimu, 10 mlrd. eurų investicija yra lyg „lažybų statymas, kad augimas Kinijoje truks dar ilgai, lyg tai būtų koks savaime suprantamas gamtos dėsnis, kuris jokiu būdu nėra užtikrintas“. Pasak jo, tokioms kompanijoms kaip „BASF“ reikia kelių stabilių atramų, o inovacijos ir investicijos į ekologišką gamybą turi būti vykdomos visame pasaulyje: „Mes turime paklausti savęs, ar yra išmintinga dabartinėje situacijoje turėti tik augimo Kinijoje strategiją.“
M. Vassiliadis siūlo ieškoti daugiau galimybių Europoje, o ne didinti savo pajėgumus Kinijoje. Ypač todėl, kad konkurencija su Kinija neabejotinai sukuria naujų galimybių Europos kompanijoms.
„Siemens Energy“: susidūrus su iššūkiais
Daugelis „Siemens Energy“ kompanijoje nėra patenkinti augančiu skepticizmu Kinijos atžvilgiu. Tačiau baimės dėl šnipinėjimo ir Pekino režimo piktnaudžiavimo duomenimis šiai Vokietijos kompanijai gali būti naudingos.
Pasaulinėje energijos pramonėje „Siemens Energy“ yra laikoma pavyzdine Vokietijos kompanija. Ji nori per kelerius artimiausius metus pasiekti radikalių pokyčių: kompanija tikisi atsisakyti iškastinio kuro technologijų, tokių kaip gamtinėmis dujomis varomų elektrinių, ir pereiti prie prie aukštųjų technologijų, kurių reikia Vokietijai pereinant prie atsinaujinančios energijos ir kurios padėtų išsaugoti pirmaujantį eksportuojančios šalies statusą.
Jos taip pat yra būtinos. Pastaraisiais metais vėjo energijos specialistai iš Kinijos pradėjo skverbtis į Europą, be to, Kinijoje yra įsikūrusios šešios iš dešimties didžiausių pasaulio vėjo turbinų gamintojų. Tačiau kinai į savo energijos verslą europiečių dažniausiai neįsileidžia. Kaip kritiškai pastebi „Siemens Energy“ generalinis direktorius Timas Holtas, Kinija uždaro savo rinką, tuo pat metu eksportuodama savo valstybės remiamas energijos technologijas į visą pasaulį.
Dėl šių priežasčių vėjo turbinų gamintoja deda daug vilčių į griežtesnį politinį reguliavimą. Vokietijos vyriausybė stengiasi pašalinti Kinijos tiekėjus iš kritinės infrastruktūros konkursų. Panašios strategijos norima imtis ir ateityje diegiant energijos tinklus. Jeigu taip nutiktų, taip vadinamosiose keitiklių platformose – atviroje jūroje esančiose transformatorinėse – nebebūtų galima naudoti technologijų iš Kinijos. Panašiai yra blokuojama Kinijos tinklo įrangos tiekėja „Huawei“. Jai buvo uždrausta tiekti Vakarų mobiliojo ryšio tinklo aprėpties dalis.
Atsižvelgiant į visas šias pamokas, Vokietija turėtų tapti uždaresnė ir šiek tiek supanašėti su Kinija. Tik taip ji galės apsisaugoti nuo Liaudies Respublikos.
Infiliacija didžiausia
Pensijos mažiausios
Pirmaujame pagal savižudybių skaičių
