Ne veltui žmonės sako, kad mūsų planai tik Dievui juokinti. 2004 metų birželį apsikabinau savo devynerių metų dukrelę ir pažadėjau grįžti po trijų mėnesių, kai užsidirbsiu daug pinigų. Ir štai, po beveik dešimties metų aš vis dar čia, Airijoje.
Išvykdama palikau dukrą savo šeimai – kas geriau galėjo ja pasirūpinti, jei ne mano tėvai, brolis, sesuo? Po skyrybų tapusi vieniša motina, dukrą auginau kartu su namiškiais, visada turėjau jų palaikymą, bet pinigų beviltiškai trūko, negalėjau savo vaiko aprūpinti taip, kaip reikėtų. Tad priėmiau sprendimą padirbti užsienyje, neapgalvojau tik to, kad Airija manęs nelauks išskėstomis rankomis ir pradžia gali būti sunki. Kaip ir galite numanyti, po žadėtų trijų mėnesių vis dar neturėjau santaupų ir negalėjau grįžti tuščiomis rankomis. Vaiko pasiimti į nežinią, be stabilių pajamų ir būsto – irgi negalėjau.
Slinko mėnesiai, metai… Skaudžiausia prisiminti – vis trumpėjančius pokalbius telefonu. Mano klausimai apie pamokas, draugus, žaidimus vis dažniau atsitrenkdavo į dukters „na, viskas, turiu eiti, pakalbėsim kitą kartą“. Jutau, kad prarandu galimybę dalytis jos mažu pasaulėliu, prarandu jos vaikystės akimirkas. Manau, mūsų išsiskyrimas nulėmė tai, kad dukra greičiau suaugo, gaudavau ilgesingus jos laiškus, retų susitikimų metu vis dažniau pastebėdavau nevaikišką susimąstymą jos veide.
Turėjom savo slaptą žaidimą-susitarimą – kas vakarą linkėdavom viena kitai labos nakties savo susikurtais tik mums žinomais žodžiais. Taip darom ir dabar, nors dukra jau aštuoniolikmetė studentė.
Dukrą išsivežiau po dvejų metų. Žinau, žmonės kalba, kad vaikams lengva adaptuotis, bet patarčiau viskam nusiteikti – adaptuotis visada sunku. Anglų kalbos žinios buvo minimalios, reikėjo laiko pasivyti bendramokslius mokykloje, reikėjo ignoruoti žiaurumą vaikų, kurie šaipydavosi iš naujokės, negalinčios susikalbėti. „Mama, nedaryk man daugiau sumuštinių su juoda duona ir rūkyta mėsa, klasiokės juokiasi, kad jie smirdi“, – paaiškino sykį iš mokyklos grįžusi dukra. Man nudiegė širdį, juk įsivaizdavau, kad tais lietuviškais sumuštiniais vaiką lepinu, o ne darau jam gėdą. Tokios ir panašios situacijos ne sykį aptemdė gyvenimo Airijoje pradžią, bet visa tai nebuvo svarbu. Svarbiausia – mes kartu, o tada jau visos problemos išsprendžiamos.
Tiesa, buvo visokių etapų, norėjosi ir grįžti į Lietuvą, dukra ilgėjosi močiutės, lietuvių draugų… Kai pirmąsyk grįžom, oro uoste ji susijaudinusi man pašnibždėjo: „Dabar žinau, kodėl filmuose žmonės išlipa iš lėktuvo ir bučiuoja žemę, aš irgi taip padaryčiau, jei aplink mus būtų mažiau žmonių!”
Šiuo metu abi esame laimingos. Gyvenimas verda, turime draugų, mėgstamą veiklą, dukra šįmet tapo studente. Pasiilgstame gimtinės, bet, tiesą pasakius, grįžus į Lietuvą po kelių dienų jau norisi atgal į Airiją, namai čia, namai ir ten. Mes labai artimos, niekad nesulaukiau jokių kaltinimų dėl kadaise patirto išsiskyrimo, turiu nuostabią dukrą.
Ir visgi – visiems tėvams, kurie prispausti aplinkybių ruošiasi emigruoti ir palikti savo vaikus seneliams, giminėms ar šiaip kokiems geriems žmonėms patarčiau – nepalikit. Jūsų vaikams labiausiai reikia jūsų, nesvarbu, kokio jie amžiaus, kasdien, kiekvieną akimirką jiems labiausiai reikia tėvų.
