Kiekviename daugiabutyje, kiekvieno buto gyventojų likimas tapo sėkmės reikalu: jeigu vienas butas yra paverčiamas pelenais, kitas lieka nepaliestas, pasakoja BBC.
Kovą, balandį, gegužę ir birželį, tęsiantis Charkivo bombardavimui, Saltivkoje liko vis mažiau ir mažiau pastatų. Dabar šis rajonas tapo tikru miestu vaiduokliu. Kur tik pažiūrėsi, pamatysi juodas dūmų paliktas žymes, kyšančias iš langų, į kuriuos pataikė sviediniai.
Pastatų šonuose plyti net kelis aukštus apimantys plyšiai. Ant stogų – tvarkingos ir apvalios skylės, kurias paliko nukritę, bet nesprogę sviediniai. Ant tarp pastatų nutiestų takelių mėtosi žmonių daiktai, baisios jėgos išmesti iš virš jų kadaise buvusių butų. Ir bombos toliau krenta.
Joms atsitrenkus į žemę, ji pradeda drebėti. Kurtinantis sprogimo garsas atsimuša nuo pastatų ir aidi tuščiose žaliose erdvėse ir vaikų žaidimų aikštelėse. Skirtingi sprogmenys ir raketos skleidžia vis kitokį garsą, o ant žemės palieka tik jai būdingą šrapnelį. Pagal tai vietiniai jau geba atpažinti, koks ginklas buvo panaudotas. Randami ir daug kur uždraustų kasetinių šaudmenų ir nevaldomų raketų likučiai. Nei vienas šis ginklas negali būti nutaikytas į konkretų taikinį, taigi visame rajone nėra nei vienos saugios vietos.
Apšaudymams nurimus, Saltivkoje įsiviešpatauja tyla. „Dabar Saltivka yra kaip Černobylis, – sakė 44-erių Serhijus Chrystyčas. Aštuoniasdešimtu numeriu pažymėtame name jis plovėsi savo veidą vandeniu iš plastikinio butelio. – Žinoma, ten buvo didelė radiacija, bet jis nebuvo sunaikintas. Mes neturim radiacijos, bet čia viskas sugriauta. Čia nebeįmanoma gyventi.“
Nepaisant to, čia vis tiek liko žmonių, kurie sugeba išgyventi pastatuose be dujų ar vandens. Kai kuriuose daugiabučiuose, kuriuose yra 60 ar net daugiau butų, šiandien liko vos vienas ar du gyventojai. Praeitą savaitę kai kuriuose daugiabučiuose buvo vėl įjungta elektra, dalis žmonių grįžo į savo namus iš metro stočių ar kitų slėptuvių. Tačiau tai tėra maža dalis prieš karą Saltivkoje gyvenusių žmonių.
Saltivka yra sovietmečiu pastatytas rajonas darbininkams ir jų šeimoms apgyvendinti. Jo aukso amžiuje čia gyveno nuo 500 000 iki 800 000 žmonių. Čia gyveno daugybė šeimų.
„Tai buvo gražus laikas, ten buvo gražus parkas, kuris buvo apšviestas, jame buvo suoliukų ir fontanas“, – prisiminė Tamara Koneva, 70-metė pensininkė, gyvenanti pusiau sugriuvusio namo pirmajame aukšte. – Dabar čia nebeliko nieko.“
Tamaros vyras mirė kovo mėnesį, praėjus maždaug mėnesiui nuo karo pradžios. „Nuo streso“, – sakė moteris. Taigi savo bute ji dažniausiai būna viena, beveik viena ji ir visame jos daugiabutyje. „Pasiilgstu jo, – pripažino Tamara. – Net nebeturiu noro eiti į lauką.“
Tamaros name gyvena dar vienas žmogus – 53-ejų automechanikas Valerijus Ivanovyčius. Čia jis gyvena jau 20 metų. Iki šiol, jo butas nebuvo sugriautas, tik maži sprogmens skeveldrų gabalėliai, lyg kokios kulkos, išdaužė jo langus ir suvarpė skalbimo mašiną, virtuvinę spintelę bei miegamojo sieną.
„Šiame pastate beveik niekas nebegyvena. Yra viena pagyvenusi pora, vyras, moteris ir aš. Kartais žmonės atvažiuoja susirinkti daiktų, bet jie nepasilieka“, – pasakojo Valerijus.
Butai Tamaros ir Valerijaus laiptinės pusėje yra mažai apgadinti, tačiau į kitą laiptinės pusę pataikęs sviedinys iš priešais Valerijaus durų esančio buto paliko tik pelenus, betono nuolaužas ir apdegusius daiktus.
„Galbūt pastatą reikės nugriauti, nes antroji jo dalis yra sunaikinta, ne ką geriau laikosi ir trečioji“, – svarstė Valerijus.
Vyras neteko savo darbo ir neturi vietos, kur galėtų išvažiuoti. Jis gūžtelėjo pečiais. „Tai mano namai, čia nugyvenau visą savo gyvenimą“, – žiūrėdamas pro savo virtuvės langą sakė vyras.
„Bus tikrai liūdna, jeigu visi šie namai bus sunaikinti, nes aš pripratau prie šios vietos.“
Kadangi jų butuose nebėra jokių patogumų, kai kurie Saltivkoje pasilikę gyventojai lauke įsikūrė lauko virtuves, kuriose gamina maistą ir kartu leidžia laiką. Kartą per dieną maisto labdaros organizacijos „World Central Kitchen“ savanoriai važinėja po šį rajoną dalindami polistireno dėžutes su maistu.
„Saltivka tapo dykuma“, – sakė Leonas Petrosyanas, 50-ies inžinierius, savo juoda ir nusidėvėjusia „Volga“ atsargiai apvažinėdamas sviedinių kelyje išmuštus kraterius ir kitas nuolaužas, kad galėtų išdalinti maistą. „Čia likę žmonės neturi, kur eiti, jie čia įstrigę.“
Leonas sustojo pailsėti ir užsirūkė cigaretę. Jo vežiojamas maistas Saltivkoje likusiems gyventojams tapo pagrindiniu išgyvenimo šaltiniu. Čia nebedirba jokios parduotuvės, tai vienintelis maistas, kurį jie gauna per dieną.
Leonui padeda Serhijus Žuravliovas, 51-erių ilgametis Saltivkos gyventojas. Jis pasakojo, kad šiame rajone praleido visą invaziją. Čia jis liko net ir pačių baisiausių kovų metu, kai gyvenamuosiuose pastatuose buvo dislokuoti Ukrainos kariai, o frontas, atrodė, buvo priėjęs visai šalia durų slenksčio.
„Iš pradžių bijojome. Vėliau pripratome prie krentančių sviedinių garso. Dabar be jo neužmiegame“, – sakė vyras.
Už rūkančių Leono ir Serhijaus nugarų stūkso apgriuvęs ir apdegęs šešiolikaukštis. Pačiame viršutiniame jo aukšte Larisa Jenina atidžiai žvelgia į lauką iš savo prieškambario – pro plyšį, kur anksčiau buvo siena.
Šiame pastate liko apie 15 žmonių, teigė Larisa. Butas, kuriame ji gyvena su savo vyru ir dukra nebuvo smarkiai apgadintas, tik šrapnelis languose išmušė skyles. „Šalia mūsų esantis butas visiškai sudegė, o mūsų liko nepaliestas. Tai stebuklas“, – pasakojo moteris.
Tačiau Larisos neramina kiti dalykai. Vienuolikto aukšto sienose moteris pastebėjo didelius įtrūkimus, todėl jai atrodo, kad pastatas gali bet kada sugriūti. „Dabar rizikinga net stovėti balkone“, – tikino ji.
Rizikinga stovėti ir po jais. Smūgiai išjudina milžiniškas pastato viršuje esančias betono plokštes, kurių dydis yra panašus į automobilio, ir kartais jos su milžiniška jėga krenta ant žemės. Pažiūrėjus į viršų, galima pastebėti, kad kai kurios šių plokščių yra pasvirusios, tačiau vis dar nenukritusios.
Tiesiai prie įėjimo į kitą pastatą tokia milžiniška plokštė išmušė keturių pėdų gylio duobę ir pramušė apačioje buvusį storą vandentiekio vamzdį. 48-erių automechanikas Romanas Grynčenka, Saltivkoje gyvenantis jau 20 metų, vaikščiodamas pirmyn ir atgal iš šio pastato, kaskart turi apeiti šį vandens pripildytą kraterį.
Dabar Romanas per dieną valgo vieną kartą, kaip ir dauguma kitų čia likusių gyventojų, ir išgyvena iš valstybės pašalpos. Jis gauna apie 60 eurų, tiek pat gauna ir jo žmona. Kiek daugiau, apie 96 eurus, gauna jų dukra.
„Čia gyvenu jau 20 metų. Saltivka buvo ramus rajonas...“, – sakė Romanas.
Jo pasakojimą staiga nutraukia kurtinantis garsas – šalia nukrenta pirmasis iš trijų sviedinių.
„Dabar čia karas, – teigė vyras. – Girdėti sprogimai.“
Rusai bandė užimti Charkivą pirmosiomis invazijos dienomis, o didžiausią šią puolimo naštą patyrė Saltivka. Okupantai galiausiai turėjo atsitraukti, o fronto linija dabar yra maždaug už 20 km nuo miesto centro. Tačiau Saltivką vis dar pasiekia rusų artilerija, ir to pamiršti neleidžia kasdienis šios miesto dalies apšaudymas.
Rajono pakraštyje vis dar išlikusios ukrainiečių iškastos tranšėjos, naudotos miesto gynybos metu, ir dėl tankų sugadinti šaligatvių borteliai. Gyvenamuosius pastatus Ukrainos pajėgos naudojo poilsiui ir snaiperių pozicijoms. Kaip teigia gyventojai, tai šias apylinkes pavertė taikiniu.
Nepaisant to, dauguma gyventojų tam neprieštaravo. Kariai iš pradžių apėjo visus rajono pastatus, prašydami tų, kurie turi vaikų, evakuotis, pasakojo 65-erių Klaudija Čubata, čia gyvenanti jau 33-ejus metus.
„Jie – mūsų kariai, – sakė moteris. – Jiems reikėjo čia būti dėl karo, ir jiems reikėjo kažkokios poilsio vietos.“
Charkivas yra vos 30 km nuo Ukrainos sienos su Rusija. Tradiciškai čia vyrauja pro-rusiškos pažiūros, tai rusakalbis miestas, todėl kai kurie čia jaučia užuojautą įsibrovėliams.
„Nėra jokios Ukrainos kariuomenės, rusai nešaudo“, – tikino Sovietų Sąjungoje gimęs 63-ejų Borisas Rustenko, kurio namas buvo smarkiai apgadintas ir apdegintas.
„Jeigu Rusija nebūtų užpuolusi Ukrainos, Ukraina būtų užpuolusi Rusiją, Krymą, Donecką, Luhanską, – pasakojo Borisas. – Tai labai paprasta. Rusija tiesiog imasi veiksmų pirma.“
Borisas, kaip ir daugelis kitų Saltivkos gyventojų, Rusijoje turi giminaičių. Tokiuose miestuose kaip Charkivas Rusijos remiamas smurtas prasidėjo dar 2014 m., o prasidėjęs karas įžiebė daugybę ginčų tarp šeimų ir draugų.
„Tai Rusija, mes buvome broliai, – sakė Oleksijus, 69-erių statybininkas, kuris nenorėjo atskleisti savo pavardės. – Mes nesuprantame, kodėl jie mus užpuolė. Mes ten turime artimųjų, o dabar tai?“
Tačiau Oleksijaus nuomone, nereikia kaltinti vien Rusijos. Pasak jo, vakarai turėtų: „Nutraukti ginklų tiekimą Ukrainai.“ Jis mano, kad tai tik prailgins šį karą.
Oleksijui kalbant, staiga pravirko šalia jo stovėjusi gyventoja. „Mes taip džiaugėmės, kad turime čia butą“, – sakė Halyna, 62-ejų pensininkė. Jos langai, esantys tiesiai virš mūsų galvų, buvo išdaužti. „Mums liepė juos pasikeisti patiems“, – pasakojo moteris. Jų remontas kainuoja penkis kartus daugiau nei jos mėnesinė pensija.
Vos už 19 km nuo čia plyti fronto linija. Baiminamasi, kad Rusijos kariai gali grįžti į Charkivą. Vadymas Denysenko, Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas, sekmadienį sakė, kad Rusija ir vėl: „Bando paversti Charkivą fronto miestu.“
Prie Halynos namo keli kaimynai iš aplinkinių daugiabučių atėjo nuo suoliuko pasiimti savo maisto davinio. Buvo vėlyva popietė. Halyna žiūrėjo į tolį. Jos akyse kaupėsi ašaros.
„Kiek jų jau žuvo?, – klausė moteris. – Ir tik berniukai, aštuoniolikmečiai. Jie tik buvo pradėję savo gyvenimą.“
