29-erių lietuviui šios kovos laukti reikėjo ilgai – beveik dvejus metus. Prieš tai kovos buvo atšauktos tris kartus, o tai sportininkui kainavo daug nervų ir streso.
Visgi gegužės 5 d., atlikęs didžiulį kiekį tikslių tiesių smūgių (angl. jab'ų), E. Stanionis pergalę šventė vieningu teisėjų sprendimu (117:111, 118:110, 119:109) prieš Gabrielį Maestre ir pirmą kartą apgynė prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus iškovotą čempiono diržą.
Po šios kovos lietuvis gali džiaugtis ne tik skambia ir svarbia pergale, tačiau ir tuo, kad tapo laisvuoju agentu.
„Noriu laimėti dar kelis diržus, o jei visus diržus susirinkčiau, būtų kažkas neapsakomo. Galiu pasvajoti viduje ir dėl to sunkiai dirbti, – surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo E. Stanionis. – Šita kova mane išlaisvino visiškai ir aš dabar turiu dar didesnį alkį, noriu treniruotis, būti geresnis.“
Bendraudamas su žurnalistais kovotojas papasakojo, kokie dabar planai sukasi jo galvoje, koks buvo prabėgęs dvejų metų laikotarpis ir atsakė į daugeliui kirbantį klausimą dėl olimpinės atrankos.
„Šie dveji metai buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Esi čempionas ir turėtum toliau kovoti, bet praktikoje taip nebūna.
Sakė, kad kovosiu, bet nebuvo nieko. Treniravausi, atidaviau visas jėgas, vis sakė, kad kovosiu, bet nebuvo nieko. Buvo visišks chaosas. Tuomet varžovą surado, bet man prireikė apendicito operacijos. Sakiau, kad vis vien kovosiu, norėjau nukelti tik kelioms savaitėms.
Tuomet nuvykau į JAV, ruošiausi, bet tada mano oponentas turėjo problemų dėl svorio ir kovos nebuvo, teko ją atidėti. Tada nuvykau į Teksasą, bet vėl nieko nebuvo.
O tada prasidėjo visa mano karuselė. Prasidėjo įvairūs nesutarimai su vadybininku. Turiu teisininką, su kuriuo padavėme į teismą mano organizatorių, nes nebuvo kovų, jokios finansinės pagalbos. Teismą galiausiai laimėjome.
Buvo daug streso, nes daug kas gulėsi ant mano pečių. Kalbu apie visus vadybinius dalykus. Laukiau kas mėnesį, galvojau, ką jau aš čia darau. Visada esu pasiruošęs, bet kovų nebuvo, niekas man neišeina, galvojau, gal jau baigti sportuoti, o gal „Žalgirio“ arenoje kovoti. Bet turiu įsipareigojimus „Golden Boy“ organizacijai, tad negaliu tiesiog imti ir kovoti. Buvo labai sunkus etapas, bet pagaliau jis baigtas“, – sakė E. Stanionis.
Kai po kovos su R. Butajevu grįžote į Lietuvą ir kalbėjai, jūsų klausė, ar tai buvo sunkiausia tavo kova. Dabar, kai praėjo šiek tiek laiko nuo G. Maestre, kur galėtumėt jį reitinguoti tarp visų sutiktų priešininkų?
Jeigu kalbant apie Maestre, tai TOP-5. Butajevas, sakyčiau, vis tiek buvo sunkiausia kova mano karjeroje.
Dabar esate laisvas agentas, neturi oficialiai jokių kontraktų. Į ką dabar žiūrite, norėdamas sudaryti naują kontraktą?
Pirma norėčiau papasakoti priešistorę. Visi galvoja, kodėl pasirašiau tokį ilgą kontraktą. Aš esu iš mažos šalies, o Amerikoje pasirašo pirminius kontraktus 5 metams. Nėra išimčių, nebent tu esi olimpinis čempionas ar žvaigždžių žvaigždė.
Man teko pasirašyt, aš tiesiog gavau galimybę ir teko daryti tai, kas buvo parašyta tame kontrakte.
Dabar labiausiai norėčiau lankstumo, kad galėčiau kovoti skirtingose organizacijose su geriausiais kovotojais ir koks būtų geriausias pasiūlymas.
Pirmoje vietoje man yra aktyvumas, kad man pažadėtų tris kovas per metus, nebent tai būtų mano trauma, lūžtų ranka, sirgčiau labai. Man svarbiausia yra aktyvumas, nes aš noriu kovoti, nesu iš tų atletų, kurie tingi ar kovoja, bet po to pusę metų vakarėliai ar pan. Aš esu disciplinuotas ir noriu kuo daugiau kovoti ir kurti istoriją.
Iškovojote pirmąjį istorijoje diržą, o dabar ir apgynėte jį. Jau po kovos su Butajevu sakėte, kad reikia pildyti tą diržų kolekciją. Kuris diržas dabar yra pasiekiamas, kurį galėtumėte greičiausiai apginti?
Realistiškiausia šiai dienai manau būtų WBC, kuris buvo mano svajonė nuo vaikystės. Jis labiausiai žinomas, nors WBA yra pats seniausias. WBC diržą dabar turi Mario Barrios, o mes toje pačioje organizacijoje kovojame.
Taip pat yra IBF diržas, kurį turi Jaronas Ennis, tai nežinau, kur aš pasisuksiu. Laukiu pasiūlymų, jų yra keli, bet kalbamės, dėliojamės.
Kaip bus su olimpine atranka?
Olimpinė atranka yra palaidota. Kalbėjome su treneriu, kad aš tikrai dalyvaučiau, jei tik man būtų vėl atšaukę kovą, bet sakiau, kad žiūrėsime kaip po kovos.
Atvykęs į Ameriką traumą gavau ir tada kovoje gavau stiprią traumą, todėl važiuoti tiesiog tam, kad dalyvaučiau atrankoje, bet nepatekti į olimpines žaidynes – ne man. Aš noriu važiuoti ir patekti, o ne važiuoti tam, kad važiuoti.
Gaila, bet taip jau yra.
Kaip keičiasi dabar komanda?
Visus atleidau (juokiasi). Iš tikrųjų turiu labai gerų žmonių aplink save, tuo pačiu turėjau ir blogų, bet tai nebuvo nei mano, nei jų klaida, tokios aplinkybės. Aš su visais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi, bet su manimi taip nesielgė, tai tas buvo sunku.
Dabar esu vienas, laisvas, pats komandą susidėliosiu kokią norėsiu. Jeigu niekas nieko nepasiūlys ar bus blogas variantas, kovosime „Žalgirio“ arenoje (juokiasi). Čia yra mano svajonė iš tikrųjų ir aš ją tikrai išpildysiu.
Ką darytumėt kitaip, jei pavyktų atsukti laiką į tų dviejų metų laikotarpį be kovų?
Iš tikrųjų nieko negalėjau padaryti. Teisminiais keliais mes ėjome, o tai nėra paprasta Amerikoje. Pas mus jei kontraktą sulaužai, tai yra turbūt visai kitaip, o Amerikoje taip nėra. Ten labai daug man net nesuprantamų dalykų. Parašyta, kad baigėsi, bet iš tikrųjų nesibaigė ir pan.
Kaip ir sakiau, nieko nepakeisčiau, nes nieko negalėjau pakeisti. Jeigu būčiau galėjęs, tai tą pačią dieną turbūt būčiau visus į šoną išstūmęs ir valdęs savo karjerą.
Kada dabar realiausia pamatyti jus vėl ringe?
Jeigu rankos atsakymas bus teigiamas, kad nieko iš tikrųjų blogo nėra, tai norėčiau rugpjūčio viduryje kovoti. Aišku, nemeluosiu, po tų dviejų metų noriu pailsėti, nes visą laiką įtampoje buvau ir žiauriame strese.
Tikrai buvo sunku, bemiegės naktys, galvojau „kodėl man taip atsitiko“. Liūdėjau, depresija tokia buvo, bet turėjau išlipti iš to, buvo artimųjų palaikymas, visos šalies. Buvau pavargęs nuo tų klausimų kiekvieną dieną, kada kovosiu (šypsosi).
Realistiškai, tikiuosi, kad pavyks rugsėjį, spalį, bet norėčiau rugpjūčio viduryje.
Ką apskritai reiškia tai, kad apgynėte titulą?
Atvirai pasakysiu, kad niekada net nesapnavau tokios situacijos, kad galėčiau čia būti. Kad laimėsiu diržą ir tapsiu pasaulio čempionu, galvojau, kai buvau vaikas. Laimėjau diržą, buvo nerealu, bet net nežinojau, kad esu pirmas lietuvis, kuris apgynė diržą (šypsosi).
Labai smagu, tas sunkus darbas atsiperka ilgame kelyje. Dabar noriu kito diržo, noriu toliau kurti istoriją ir garsinti mūsų mažą šalį.
2012 m., būdamas vos 17 metų, tapote Lietuvos suaugusiųjų čempionu. Kiek paauglystės smagumo paaukojote, kad pasiektumėte šį titulą?
Lietuvos vyrų čempionatą laimėjau pakankamai anksti. Ta mano disciplina ir noras būti geriausiu buvo nuo vaikystės. Aišku, visko buvo vaikystėje, jaunystėje, paauglystėje, draugų ratas netinkamas ir pan., bet kai pirmą kartą atėjau į salę, mane vedė sportas.
Man tiesiog labai patiko sportuoti. Pradžioje gal norėdavau įrodyti kitiems, kad aš galiu būti geresnis, bet po to norėdavau sau kelti iššūkius ir juos pasiekti, įveikti.
Kaip ir sakėte, buvo labai sunkus periodas, o dabar sulaukėte tos laisvės. Nėra taip, kad dabar atsiranda kitokia motyvacija plačiau išskleisti sparnus ir apie didesnę svajonę pagalvoti?
Ta svajonė yra laimėti kitus diržus (juokiasi). Aišku, gali kilti svorio kategorija aukštyn arba žemyn, dar nežinau, eksperimentuoju.
Noriu laimėti dar kelis diržus, o jei visus diržus susirinkčiau, būtų kažkas neapsakomo. Galiu pasvajoti viduje ir dėl to sunkiai dirbti.
Šita kova mane išlaisvino visiškai ir aš dabar turiu dar didesnį alkį, noriu treniruotis, būti geresnis.
Tai nebuvo mano geriausia kova, pasirodymas, nes po tų dviejų metų viskas susidėjo – trauma, emocijos, renginys didžiulis, dar niekada nebuvau tokiame renginyje, Canello kovojo, megažvaigždė. Jaučiausi kaip filme, žiūrėjau kaip mažas vaikas, norintis saldainio (juokiasi).
Kovojai viename iš didžiausių bokso renginių – Cinco de Mayo. Kiek dabar jaučiasi susidomėjimas užsienyje?
Be abejo, dabar esu geidžiamas kaip laisvas agentas, dabar su manimi norės daugiau susisiekti. Kaip ir sakiau, esu kontaktuose su kai kuriais organizatoriais.
Tas žinomumas buvo ir prieš kovą. Keista, mane daug žmonių atpažino, fotografavosi, parašų prašė, kas buvo keista Amerikoje. Aš dvejus metus nekovojau, per tiek laiko žmonės pamiršta, bet aš grįžau.
Aš esu realistas, tai pasakysiu, kad nepadariau to, ką planavau, norėjau parodyti gerą šou. Kova buvo nebloga, aukšto intensyvumo, bet norėjau nokautuoti, parodyti, kad grįžau, bet deja, to nepavyko padaryti. Gyvename, mokomės, yra kaip yra.
Man ta kova buvo svarbi ne tik dėl to, kad kova, bet ir dėl to, kad būsiu laisvas.
Analitikai sako, kad turite vieną geriausių jab’ų (tiesių smūgių – aut. past.) – 38 proc. Ar pats jauti šitą dalyką?
Kaip kada. Su Butajevu irgi man gerai sekėsi, čia vienas mano ginklų. Aišku, galėčiau tą statistiką pakelti, bet kai susitraumavau, tai buvo sudėtinga.
Aišku, smagu, kai analitikai vertina aukštai ir sako, kad vienas geriausių smūgių istorijoje. Tikrai smagu girdėti ir galiu didžiuotis.
