6:0 ketvirtfinalyje laimėjusi G. Dilytė netrukus stojo į ketvirtfinalio kovą, kur dar pirmajame kėlinyje prarado 8 taškus prieš kubietę Yusneylis Guzman Lopezu ir galiausiai po dar minutės pralaimėjo jai kovą rezultatu 0:10.
„Susiklostė tikrai ne taip, kaip aš norėjau, ne mano naudai. Buvo padaryta klaidų parteryje, kas ir lėmė mano pralaimėjimą. Praradau ranką, surideno man – tokie dalykai. Palikau rankas ten, kur jos neturėjo būti. Imtynėse tai labai daug duoda“, – sakė ji.
Sportininkė sakė, kad jei ne tas vienas epizodas, būtų viskas pasisukę kitaip, tačiau dabar laukia varžovės „dovanos“. Jeigu kubietė pateks į finalą, tuomet G. Dilytė trečiadienį kovotų paguodos kovoje.
„Visada pirštai sukryžiuoti“, – šyptelėjo olimpietė.
„Liūdina pralaimėjimas, bet ką padarysi. Ties tuo gyvenimas nestoja. Žiūrėsime, tikiuosi, kad patrauks mane ir reikės rytoj viską maksimumu padaryti“, – pridūrė ji.
Visgi net ir po pralaimėtos kovos, G. Dilytės žvilgsnis krypsta į platesnius vandenis. Istorinis 20-metės sportininkės debiutas yra gyvas įrodymas, kad moterys gali.
„Mes moterys esame labai stiprios. Tos imtynės gal tik atrodo labai baisus sportas, bet jis – nuostabus. Visų laukiame. (...) Tikiuosi, kad su laiku tos moterų imtynės Lietuvoje bus daug populiaresnės, nes dabar vienetai renkasi šį sportą.
Aš parašiau šią istoriją, kitos mano kolegės parašė kitas istorijas. Aš tiesiog noriu, kad tas moterų imtynių sportas plėstųsi ir būtų labiau mylimas visoje Lietuvoje“, – sakė ji.
Kaip ir daugeliui, pasibaigus vienoms olimpinėms žaidynėms, žvilgsnis krypsta į kitas, o to neišimtis ir G. Dilytė. Tiesa, sportininkė minėjo, jog į Los Andželą norėtų sugrįžti su didesne komanda.
„Po atrankinių galvojom, kad nepapuolėme, tai po ketverių metų susitarėme su treneriais, kad tikrai būsime. Bet pasirodo, atvykome čia anksčiau“, – su šypsena sakė G. Dilytė.
