Pradėti reiktų nuo... riedlenčių. Visi žino, kad S. Peterhanselis yra 6 kartus laimėjęs Dakarą lėkdamas motociklu ir 8 kartus persėdęs prie automobilio vairo, tačiau vargu ar yra girdėję apie jo aistrą riedlentėms. Aštuntojo dešimtmečio viduryje dėl jų galvas buvo pametę pusė Prancūzijos vaikėzų, kai tik nauja sporto šaka atkeliavo iš JAV. Dvylikametis Stéphane'as nebuvo išimtis.
Susižavėjęs pusiausvyros triukais jis su draugais improvizuotomis trasomis pavertė gimtojo miestelio gatves ir važinėjo jomis iki išnaktų. Būdamas 14 metų jis net tapo Prancūzijos čempionu – laimėjo visas rungtis išskyrus šuolį į aukštį. Patekęs į nacionalinę rinktinę vaikinukas ir Europos čempionate buvo geriausių dešimtuke. Vesoul mieste, kuriame viskas prasidėjo, ir kurio garbės piliečiu yra Stéphane'as, riedlenčių parkas pakrikštytas „Peterhansel skatepark“.
Dar po metų S. Peterhanselis grįžo prie pirmosios meilės – motociklų. Kadaise tėvo dovanotu aparatu su 50 kub.centimetrų darbinio tūrio varikliuku jis, būdamas viso labo 8-erių, važinėjo į mokyklą. Dabar, norėdamas paragauti kitų pojūčių, kaip pats sako „be apgailestavimo, be nusivylimo“ padeda riedlentę ir neria į enduro varžybų pasaulį.
Prancūzų laikraščiuose pasakojama, kad Stéphane'as čia atsidūrė nedidelio skandalo epicentre: būdamas pernelyg jaunas tokiam startui, vaikinukas užsiregistravo savo tėvo vardu. Po pergalės tai netruko paaiškėti, todėl jaunasis S. Peterhanselis diskvalifikuojamas. Tačiau talentas neliko nepastebėtas ir Stéphane'as nepadoriai anksti pradeda profesionalaus lenktynininko karjerą, dėl kurios netgi meta mokyklą. Viso labo 18 metų – Prancūzijos enduro čempionas.
Vėliau šį titulą S. Peterhanselis iškovojo dar septynis kartus bei keturiskart tapo pasaulio čempionu, tačiau panašu, kad būtent prie automobilio vairo prancūzas atrado savo stiprybę ir tapo sėkmingiausiu pilotu Dakaro ralio istorijoje. Jo karjera analizuojantys sporto žurnalistai konstatuoja, kad turėdamas daug patirties, jis mįslingai tiksliai žino, ką turi daryti kiekviename etape ir kiekvienoje kliūtyje.
Bėgant metams, jo nepaprasta disciplina leidžia nuolat būti visa galva aukščiau už konkurentus ir, dažniausiai, nutiesia kelią ant prizininkų pakylos. Net sulaukęs 58-erių Stéphane'as turi neįtikėtinai stiprią motyvaciją ir trasoje lekia tarsi išprotėjęs. Tačiau pats „misteris Dakaras“ patikslina: „kas ryžtasi šioms lenktynėms, neturėtų būti išprotėjęs – kitaip nepasieks finišo“. Taip pat tikina, jog visuomet stengiasi apskaičiuoti riziką, nes kiekvienas Dakaro kilometras gali tapti spąstais.
Piloto profesionalumas turi dar vieną išraišką: elgesiu po greičio ruožo pasiekus bivuaką. Interviu oficialiems Dakaro komunikacijos kanalams kaip taisyklė užtrunka tik porą-trejetą minučių, kol ekipažas pasidalina įspūdžiais. Dar šiek tiek laiko sugaištama komandos vadovui ar mechanikams perdavus papildomą informaciją apie automobilio elgseną. Tada – tik poilsis. Šia prasme kontrastas nuo Lietuvos komandų lyderių darbotvarkės net nelygintinas.
