Tačiau rytoj, poryt ar po penkerių metų viskas turėjo pasikeisti. Staiga. Iš niekur. Rojus turėjo kažkokiu būdu ateiti ir tiek. Dabar, šiandien, svarbiausias uždavinys buvo parodyti, kokia stipri yra Sovietų Sąjunga. Nors ledų ir kramtomosios gumos nebuvo, tačiau kiek daug buvo atominių bombų! Šiandien galėjo nebūti nieko. Svarbiausia – turėjo būti aušros pažadas apie šviesų rytojų. Kuris, kaip visi žinom, niekada neišaušo. Priešaušrio vieškeliai užžėlė piktžolėm. Europa, anot nūdienos išminčių, sugriovė Lietuvą, kolūkius ir pačią Sovietų Sąjungą... Kuriai tik kelių sekundžių pritrūko iki amžino rojaus.
Kodėl žmonės su nostalgija tai prisimena? Nes žmonės gyvi ne materialiais daiktais, o tikėjimu. Sunku visą gyvenimą nugyventi tikint šviesiu rytojumi ir vieną dieną pajusti, kad visa tai buvo melas. Be to, egzistuoja ir labiau suprantamas paaiškinimas: lūkestis, o ne turėjimas, yra laimės pagrindas. Laukimas, svajonė, tikslo siekimas mus paverčia laimingais. Tada, kai ką nors gauname, džiaugiamės tuo labai trumpai. Žmogus yra laukianti būtybė.
Štai kodėl pasaulis dalijasi į dvi dalis: Vakarus, kuriuos valdo amerikietiška svajonė, ir Rytus, kuriuose laukiama šviesaus rytojaus. Individualistinė amerikietiškos svajonės idėja remiasi įsitikinimu, kad rojų turi susikurti pats, kad jokia šalis, jokios aplinkybės tau jo nesukurs. Na, o sovietinis šviesus rytojus turi ateiti pats. Svarbiausia – bendrai su visais jo laukti ir laukiant tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Vakarų ir Rytų karas yra karas tarp individualistinio realizmo ir bendruomeninių fantazijų, tarp žinojimo ir tikėjimo, tarp mokslo ir mito, tarp proto ir jausmų, tarp svajonių ir iliuzijų. Net jei Sovietų Sąjunga nebūtų sugriuvusi, joks rojus niekuomet nebūtų buvęs sukurtas. Nes jis niekuomet nebuvo pradėtas kurti. Visos totalitarinės valdžios pastangos buvo nukreiptos į įtikinėjimą, smegenų plovimą ir propagandą. Absoliučiai viskas sovietų Imperijoje buvo Potiomkino kaimas.
Dabartinė Rusija, valdoma grupelės labai turtingų oligarchų, siekia lygiai to paties tikslo, kurio siekė V. Leninas ar J. Stalinas, – sukurti galingiausią pasaulyje valstybę, kurios liaudis būtų gyva pažadais. Valstybę, kurioje visiškai nesvarbu ekonomika ir socialinės problemos, nes žmonės yra taip atitolę nuo realybės, kad yra gyvi ideologija. Kai didžioji dalis visuomenės yra vienodai skurdžiai gyvenantys žmonės ir jų gyvenimo lygio pakelti neįmanoma, reikia visomis išgalėmis stengtis juos įtikinti, jog yra aukštesnių tikslų už materialų pasaulį. Kad Tėvynė ir „dvasinės vertybės“ yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas, prasmė ir kelrodė žvaigždė.
Kol kas V. Putinui ir kompanijai tai daryti sekasi geriau, nei apskritai buvo galima svajoti. Rusai tiki, kad transcendencija yra svarbiausia. O tai, kad nebus pieno ar mėsos, – maža problema. Rusai tiki, kad gerovė – ekonominė ir socialinė gerovė – jų šalyje neįmanoma, ir dėl to bando įtikėti, kad ji netgi nereikalinga. Kad pinigai ir turtas tik sugadina žmogų. Vakarų pasaulis net nesuvokia, kokia yra tikėjimo galia, nes Vakaruose tikėjimas yra tik „priedas“ prie komfortabilaus gyvenimo. O Rusijoje tikėjimas yra visa ko pagrindas. Nes būtent jis leido atsilaikyti per visas negandas, ištikusias šią šalį. Rusų fatalizmas yra stipriausias ginklas kovojant prieš kitus, ir lygiai toks pats stipriausias ginklas jis yra tuomet, kai atsigręžia prieš pačius rusus.
Kremliaus elitas žino, kaip išnaudoti stipriausią ginklą prieš pačius žmones. Tiesiog reikia parodyti, kad dėl visų Rusijos nelaimių kaltas kas nors kitas, o ne Kremliaus elitas. Būtina rasti atpirkimo ožį. Ir tas atpirkimo ožys, žinoma, yra Amerika. Blogio šalis, kuri siekia užkariauti pasaulį ir Rusiją. Kadangi absoliučiai jokiu aspektu Rusija negali prilygti Amerikai, stengiamasi viską, kas yra Amerikoje, demonizuoti.
Nors pats Kremliaus elitas savo vaikus leidžia į Vakarų šalių mokyklas, dažnai jų vaikai ten praleidžia visą gyvenimą, bet savo tėvynėje kalba apie „vertybes praradusius Vakarus“, apie supuvusius Vakarus ir panašiai. Nors niekas taip, kaip rusų oligarchai, nesimėgauja visomis vakarietiškomis gėrybėmis.
Tačiau supraskime ir verslininkus, kurie vartosi milijarduose, – jie tik gina savo turtą ir nenori jo prarasti. Jiems nė per nago juodymą nerūpi rusai ar dar kokia nors tauta. Visa tarnauja jų asmeniniams interesams.
Ši pavojingų žmonių rūšis niekuomet nesukels pasaulinio karo, bet visuomet kels grėsmę pasauliui, nes jų interesai jiems atrodo viršesni už viską. Todėl stebėtis Kremliaus elito karu prieš Ukrainą gali tik neišmanėliai. Juk kovoja ne dvi tautos ar valstybės. Čia yra eilinis karas, kurio reikia, kad rusai ir toliau tikėtų, jog jų šalis yra stipri ir galinga. Rusų priešiškumą reikėjo kur nors nukreipti. Šis karas bus vilkinamas tiek, kiek įmanoma. Nes tai padeda paslėpti tikrąsias Rusijos problemas.
Ekonominis embargas irgi tarnauja tam pačiam tikslui: jis parodo, kad Rusija yra stipri ir galinga, kad gali nekreipti dėmesio į visą pasaulį, kad jos galia nesuvaldoma. Kad nebus ledų ir kramtomosios gumos, palyginus su tokiu dalyku kaip pasaulinės galios demonstravimas, – net ne problema.
Rusijai toli gražu negresia jokia katastrofa ar Kremliaus elito rietenos. Todėl, kad V. Putino reitingų kilimas tik patvirtina, jog rusams reikia ne maisto, o dar daugiau pažadų, dar daugiau iliuzijų, dar daugiau bendruomeninių fantazijų.
Sovietų Sąjungai trūko gebėjimo numalšinti bet kokią rezistenciją, dabartinei Rusijai ne. Nes net Vakarai ilgai trypčiojo, kol drįso įvesti ekonomines sankcijas. Kremliaus elitas dėl to džiūgavo iš visos širdies – jie parodė, kokia galinga yra Rusija, ir dar labiau užbūrė tuos 140 milijonų šviesaus rytojaus belaukiančių fantastikos mėgėjų.
Kur keliaujant tokiu keliu galima nueiti? Kur link eina žmogus, kuris stengiasi vis labiau įtikėti pasaka, o ne pasauliu? Turėtume sakyti – į niekur, bet žmonėms, kurie matuoja gyvenimą ne gerove, laisve, saviraiška ar laime, tai pats tikriausias kelias į „rojų“. Jeigu ne žemėje, tai danguje.
Iš tiesų Rusija yra ne problema, o pamoka pasauliui. Pamoka, kad negalima visiems primetinėti jokių vertybių. Nes akivaizdu, kad rusai visiškai netrokšta nei laisvės, nei demokratijos, nei gerovės. Beje, to netroško ir nemaža dalis lietuvių, kurie iki šiol su meile prisimena Sovietų Sąjungą.
Kritikuoti Rusiją, kad ji privalo galvoti vien apie ekonomiką, yra kvaila. Tai tas pats, kas kritikuoti kaimyną, kad jis, užuot dirbęs, eina į bažnyčią.
Galiausiai, tiesiog turime pripažinti, kad Rusija, valdoma pačių didžiausių pinigų vergų, pačių amoraliausių tipų pasaulyje, tapo atsvara vakarietiškam pragmatizmui ir ekonomiškumui. Ir nereik pykti ant rusų, kad jiems svarbiau viena, o mums kita. Neįmanoma taip apgauti žmonių, kad jie staiga imtų ir aukotų savo gerovę dėl pasakų. Priešingai – rusai nori, kad jų gyvenimas būtų prasmingesnis už vakarietišką. Kur didžiausia laimė – prekybos centrai ir vartojimas.
Mums skaudu, kad puikiai tai supratęs Kremliaus elitas tyčiojasi iš Vakarų, bet gal būtų mažiau skaudu, jei pažvelgtume į save ir paklaustume: o kur veda mūsų kelias? Ar vis galvodami apie BVP augimą mes tikrai einame į rojų? O gal reikėtų išmokti Rusijos pamoką ir nustoti tikėti, kad egzistuoja kažkoks galutinis aukščiausiasis gėris, t. y. reikėtų pripažinti, kad žmogaus gyvenimas negali būti matuojamas jo turtais? Šiame skirtingų idealų mūšyje Vakarai pernelyg atvirai stengėsi primesti savo modelį kitoms šalims, todėl dabar gavo atsaką.
Tai, kad Kremliaus elitas naudojasi rusais, siekdamas apsaugoti savo turtus, nėra tokia didelė problema, kaip ta, kad Vakarai, bandydami padidinti savo turtus, stengiasi viso pasaulio žmones paversti vienodais.
Šiame žaidime, kur žaidžiama, kas labiau meluoja, Vakarai pirmiausia turėtų leisti žmonėms laisvai rinktis, kaip jiems gyventi. Užuot nuolatos aiškinus, kad demokratija yra taikos pagrindas, reikėtų pažvelgti į Afganistaną ir Iraką. Ten bandymas įdiegti demokratiją atnešė dar nematytus karus.
Jei Vakarai tikrai siekia taikos ir gerovės, tuomet jie turėtų mažiau kištis į kitų, kitokių šalių gyvenimą.
Nes atrodo, jog per badymą visur įdiegti demokratiją jau prikurta tiek priešų, kad greitai ir pačios vakarietiškos demokratijos gali nelikti.
Jei rusai nori gyventi uždarame pasaulyje ir nevalgyti vakarietiško maisto – tegul taip ir daro. Ne mums spręsti, blogai tai ar ne.
Kremliaus elitas kol kas gana įtikinamai naudojasi Vakarų silpnybe nepripažinti, kad ir kitokios, nevakarietiškos, vertybės yra lygiavertės.
Joks diktatorius nesugebės priversti 140 milijonų žmonių jam paklusti, jei žmonės matys, kad jis visiškai nekreipia dėmesio į jų norus.
