Boforto žiedu vadinama žiedinė srovė juda pagal laikrodžio rodyklę aplink vakarinį Arkties vandenyną – į šiaurę nuo Kanados ir Aliaskos, kur ji surenka gėlą vandenį iš tirpstančių ledynų, upių ir kritulių.
Šis gėlas vanduo apsaugo jūros ledą nuo tirpimą skatinančio sūraus vandens ir taip padeda vėsinti šiaurinę planetos dalį.
Tačiau dėl klimato kaitos ledas tirpsta vis sparčiau, o tai reiškia, kad srovė surenka neįprastai daug gėlo vandens, kuris veikiamas oro juda vis greičiau ir srovė tampa nerami.
Analizuodami per 12 metų palydovų surinktus duomenis, mokslininkai pamatė, kad anksčiau dar niekada nematyto kiekio gėlo vandens balansas žiedinėje srovėje nėra visiškai stabilus, todėl ši pusiausvyra bet kada gali sunykti.
Nuo paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio žiede susikaupė milžiniškas gėlo vandens kiekis – apie 8 000 kubinių kilometrų. Toks tūris yra beveik du kartus didesnis už Mičigano ežerą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Žurnale „Nature Communications“ paskelbtas tyrimas parodė, kad gėlo vandens koncentracija padidėjo dėl jūros ledo praradimo vasarą ir rudenį.
Dėl ilgalaikio ledo trūkumo Arkties vandenyne vasaromis, neužšalusią jūrą labiau paveikia vėjas, kuris didina žiedinės srovės sukimosi greitį ir neleidžia gėlam vandeniui iš jos ištrūkti.
Negana to, nuolatiniai vakariniai vėjai jau paskutiniuosius 20 metų velka srovę į vieną pusę. Taip padidėja srovės greitis ir dydis, ir gėlas vanduo negali palikti Arkties vandenyno.
Jau porą dešimtmečių vyraujantis vakarinis vėjas šiam regionui yra neįprastas. Anksčiau vėjo kryptis čia pasikeisdavo kas 5–7 metus.
Mokslininkai atidžiai stebi Boforto žiedą, laukdami vėjo krypties pasikeitimo.
Jeigu tai įvyktų, vėjas pakeistų srovės judėjimo kryptį, ir ji pradėtų suktis prieš laikrodžio rodyklę, vienu metu išleisdama visą sukauptą gėlą vandenį.
„Jeigu Boforto žiedas išleistų gėlo vandens perteklių į Atlanto vandenyną, tai galėtų sulėtinti šios srovės sukimąsi. Tai paveiktų viso pusrutulio klimatą, ypatingai Vakarų Europą“, – sakė Tomas Amitage‘as, pagrindinis tyrimo autorius ir poliarinis mokslininkas NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje Pasadenoje, Kalifornijoje.
Gėlo vandens išleidimas iš Arkties vandenyno į šiaurinį Atlantą galimai turėtų milžinišką poveikį kitai ypatingai svarbiai vandenyno srovių sistemai.
Gėlas vanduo yra mažiau tankus už jūros vandenį, taigi mokslininkai baiminasi, kad staigus tūkstančių kubinių kilometrų gėlo vandens išleidimas gali pakenkti Atlanto srovių sistemai.
Ši sistema palaiko švelnias oro sąlygas Europoje viršutiniu Atlanto sluoksniu į šiaurę nešdama šiltą jūros vandenį, o į pietus – šaltus giliuosius vandenis. Šios srovės pasikeitimai taip pat paveiktų organizmų judėjimą vandenyne, nuo kurio priklauso daugybė ekosistemų.
„Mes nemanome, kad Golfo srovė sustos, tačiau mes prognozuojame tam tikrus pokyčius. Todėl akylai stebime Boforto žiedą“, – teigė Alekas Petty‘is, tyrimo bendraautorius ir NASA Godardo kosminių skrydžių centro poliarinis mokslininkas.
Mokslininkų teigimu, šie rezultatai: „Atskleidžia trapią pusiausvyrą tarp vėjo ir vandenyno, susidariusią dėl klimato pokyčių tirpstančio ledo.“
„Šis tyrimas parodo, kad jūros ledo praradimas daro didelę įtaką mūsų klimato sistemai, kurią mes tik dabar pradedame suprasti“, – sakė dr. A. Petty‘is.
