Tačiau neseniai Berlyne surengtame mitinge žmonės kėlė ne Ukrainos, o nuo jos atsiskyrusių ir Kremliaus remiamų Luhansko ir Donecko respublikų vėliavas. Svarbu ir tai, kad jų perspėjimų taikinys buvo ne Rusija, o Jungtinės Amerikos Valstijos.
„Per pastaruosius metus išryškėjo aiški riba, kai yra visam laikui naikinamos demokratinės teisės ir judama fašizmo link“, – susirinkusiems žmonėms sakė Klausas Hartmannas, socialistinės „Laisvamanių lygos“ lyderis. Jo teigimu, Vokietija tapo savotiška JAV „vasale“ ne tik Ukrainos, bet ir kitais klausimais: „Šios dvi respublikos turi tokias pačias teises, kokių NATO reikalauja savo klientėms, kurių svarbiausia yra galimybė laisvai pasirinkti, su kuo jos nori kurti aljansą.“
Norėtųsi tokias idėjas laikyti paprasčiausiu politinių marginalų siautėjimu (ypač turint omenyje, kad šį susirinkimą organizavo Vokietijos mažoji Komunistų partija). Tačiau karui Ukrainoje tęsiantis, o europiečiams susiduriant su vis didesniu aukštų energijos kainų spaudimu ir lėtėjančia ekonomika, šie marginalai gali sustiprėti.
Šios nuotaikos tapo akivaizdžios, kai tūkstančiai kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų išėjo į Čekijos ir Vokietijos gatves protestuoti prieš didėjančias energijos kainas bei NATO ir Vakarų paramą Ukrainai. Skaičiuojama, kad vien į Prahos miesto vykusį protestą susirinko daugiau nei 70 000 dalyvių. Dar tūkstančiai vėliau susibūrė Vokietijos miestuose Leipcige ir Magdeburge, kur ekstremistinių partijų veikėjai ragino atgaivinti pilietinius neramumus, kurie kadaise sugriovė Rytų Vokietijos diktatūrą.
„Visi NATO priimti sprendimai, susiję su Ukraina ir Rusija, buvo neteisingi“, – sakė Gregoras Gysi, buvęs Europos kairės partijos lyderis, Leipcige susilaukęs entuziastingų plojimų.
Šie protestai Europos lyderius priverčia susidurti su nemalonia tiesa: net jeigu Rusijai sunkiai sekasi kovoti prieš Ukrainą mūšio lauke, Kremlius vis vien išlaiko savo pozicijas kare prieš Europos demokratijas.
Rusija jau kurį laiką stengiasi sunaikinti visuomenės pasitikėjimą demokratinėmis vyriausybėmis, naudodama nuodingą dezinformaciją socialiniuose tinkluose ir politinę apgaulę, kuomet remiamos kraštutinių pažiūrų organizacijos, kurstančios protesto judėjimus. Pagrindinis šių pastangų tikslas nėra paversti europiečius Rusijos šalininkais, nors Kremliui tai ir patiktų. Verčiau yra siekiama supriešinti ir destabilizuoti Vakarų politiką taip, kad žmonės nebežinotų, kuo pasitikėti.
„Nėra jokios abejonės, kad šiuo klausimu, V. Putinas laimi“, – sakė vyresnysis Europos Komisijos pareigūnas.
Žiema bus ilga
Šis pareigūnas užsiminė apie politinius neramumus Bulgarijoje, kur šalies prezidentas Rumanas Radevas praeitą mėnesį privertė šalies laikinąją vyriausybę derėtis dėl naujo dujų tiekimo susitarimo su „Gazprom“. Nors šis žingsnis paskatino besipriešinančius Bulgarijos energetiniam priklausomumui nuo Maskvos išeiti į gatves, daugelis šalies, turinčios gilius kultūrinius ir istorinius ryšius su Rusija, gyventojų jį įvertino palankiai.
Panaši situacija susidarė ir Vengrijoje, kur Viktoras Orbanas – ilgametis Europos Sąjungos kritikas – atvirai pareiškė neplanuojantis nutraukti visų ryšių su Rusija. Kiek vėliau V. Orbanas, kuris yra sakęs, kad Ukraina negali laimėti šio karo, grasino blokuoti kai kurių Europos sankcijų Rusijai atnaujinimą, jeigu iš sankcionuojamų oligarchų sąrašo nebus išbrauktos trys pavardės.
Vengrijos lyderis paskui atsisakė savo reikalavimų. Tačiau vos po kelių savaičių V. Orbano išdaigos gali tapti pačiu mažiausiu Europos rūpesčiu. Europos Sąjungos lyderiai su nerimu laukia Italijos rinkimų rezultatų šio mėnesio pabaigoje. Prognozuojama, kad kraštutinių dešiniųjų partijos gali sulaukti pakankamai palaikymo, leisiančio joms formuoti koaliciją. Kaip perspėja vienas Europos Komisijos atstovas, Italijos rinkimai gali pakeisti situaciją Europoje.
Nors Giorgia Meloni, postfašistinės partijos „Italijos broliai“ lyderė, kuriai yra prognozuojama pergalė rinkimuose, kritiškai vertina Rusijos invaziją ir pritaria karinės paramos siuntimui į Ukrainą, tikėtina, kad jai teks sudaryti koaliciją su Kremliui draugiškomis politinėmis jėgomis. Pavyzdžiui, kraštutinės dešinės „Lygos“ lyderiu Matteo Salvini ir Silvio Berlusconi, kuris jau tris kartus ėjo ministro pirmininko pareigas ir yra V. Putinui padovanojęs antklodę – ant jos vaizduojama, kaip jiedu spaudžia vienas kito ranką.
Tačiau nėra aišku, ar susidūrusi su visuomenės spaudimu laikytis švelnesnės politikos, G. Meloni, kuri 2018 m. V. Putino perrinkimą gyrė kaip „neabejotiną Rusijos žmonių valią“, sugebės išlaikyti savo poziciją Rusijos atžvilgiu.
Nors europiečiai ignoruoja Rusijos naratyvą, reaguodami į siaubą, kurį ji sukėlė Ukrainoje, apklausos visame regione rodo, kad jų ryžtas silpsta. Šį mėnesį paskelbti „YouGov“ vykdytos apklausos rezultatai atskleidė, kad didžiausių regiono šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos) gyventojai dabar labiau nerimauja dėl pragyvenimo išlaidų augimo nei karo. 40 proc. prancūzų paremtų „Geltonųjų liemenių“ judėjimo sugrįžimą. Šie 2018 m. prasidėję įnirtingi protestai ragino siekti ekonominio teisingumo.
Tampa aišku, kad Europos lyderiai susidurs su didėjančiu spaudimu sušvelninti sankcijas Rusijai. Laikas – o ką jau kalbėti ir apie orą – stojo Maskvos pusėn. Artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais besiartinant žiemai, oro temperatūra nenumaldomai kris, o Europiečiai pradės justi per pastaruosius metus beveik patrigubėjusią gamtinių dujų kainą.
Nors sankcijos nėra vienintelė priežastis, kodėl auga energijos kainos, jos šiuo klausimu suvaidino svarbų vaidmenį. Ypač kalbant apie Maskvos sprendimą sumažinti gamtinių dujų tiekimą Europai. Anksčiau maždaug trečdalį Europai reikalingų dujų ji gaudavo būtent iš Rusijos.
Gąsdinančiu realios situacijos priminimu tapo šią savaitę socialiniuose tinkluose pasirodęs vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip „Gazprom“ darbuotojas užsuka dujotiekio vožtuvą. Šį veiksmą sekė įvairių sniego užpustytų Europos sostinių, įskaitant ir Briuselį, vaizdai. Nėra aišku, kas pasidalino šiuo vaizdo įrašu, kuriame taip pat skamba ir rusų liaudies daina „Žiema bus ilga“, bet jo siunčiama žinia yra aiški.
Pavojus visam pasauliui
Kol kas Europos lyderiai išlieka vieningi sankcijų klausimu. Tačiau tam tikri šio palaikymo svyravimai tampa vis akivaizdesni.
Šalyse, kuriose gyvuoja stiprūs populistiniai judėjimai, sankcijoms prieštaraujantis frontas paskutinėmis savaitėmis buvo labai aktyvus. Remiantis rugpjūčio pabaigoje atlikta apklausa, Austrijoje, kur prorusiška ir kraštutinių dešinių pažiūrų „Laisvės partija“ yra stipri politinė jėga, 40 proc. gyventojų nepalaiko Europos Sąjungos sankcijų prieš Maskvą. Net ir valdanti centro-dešinės „Liaudies partija“ yra susiskaldžiusi: kai kurie galingi regionų lyderiai atvirai abejoja federalinės valdžios parama taikomoms priemonėms.
„Nėra nieko amžino, – teigė Aukštutinės Austrijos provincijos gubernatorius Thomas Stelzeris, lyg siūlydamas peržiūrėti šalies poziciją sankcijų atžvilgiu. – Mes darome didžiulę žalą savo gyvenimui.“
Italijoje visuomenės pasipriešinimas sankcijoms yra dar stipresnis. Paskelbtoje „Termometro Politico“ apklausoje nurodyta, kad 51 proc. populiacijos pritartų sankcijų panaikinimui, taip siekiant sumažinti ekonominį spaudimą. O štai „Lygos“ M. Salvini, kuris kadaise pasidalino nuotrauka Raudonojoje aikštėje su marškinėliais, kuriuose vaizduojamas V. Putino atvaizdas, reikalavo permąstyti Vakarų sankcijas Rusijai.
Su sankcijomis nesutinkanti Europa V. Putinui yra lygiai tokia pat naudinga, kaip ir prorusiška Europa.
Tai paaiškina Rusijos retoriką, kai dėl dujų tiekimo išjungimo buvo apkaltintos Vakarų sankcijos, kurios, analitikų teigimu, iš lėto slopina Maskvos ekonomiką, nepaisant gaunamo pelno iš naftos. Tą trečiadienį pripažino ir V. Putinas, kuris Vakarų taktiką pavadino „pavojumi visam pasauliui.“
„Kalbu apie sankcijų karštinę Vakaruose ir jų akivaizdžiai agresyvius bandymus primesti savo modus vivendi kitoms šalims, atimti iš jų suverenitetą, priversti jas paklusti jų valiai“, – tikino V. Putinas Vladivostoke vykusiame Rusijos Rytų ekonomikos forume.
Be sankcijų, Europa taip pat negali susitarti ir dėl finansinės paramos Ukrainai bei poreikio izoliuoti Rusiją. Kaip parodė praeitą savaitę „Open Society Foundations“ paskelbta apklausa, 40 proc. Vakarų Europos gyventojų pritaria ginklų ir finansinės paramos siuntimui Ukrainai. Nors čia palaikymas didesnis nei kitose pasaulio regionuose, jis vis vien nesudaro gyventojų daugumos.
Nors parama Ukrainai išlieka stipriausia Baltijos šalyse ir Lenkijoje, daugybė politikų Vakarų Europoje ir toliau ragina neužmiršti atsargumo, ypač kai kalbama apie karinę pagalbą.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sukėlė daug kalbų, kai savo ilgoje kalboje apie užsienio politiką ragino Europą išlikti vieningą Ukrainos klausimu, tačiau kartu perspėjo nepaisyti „karo kurstytojų“ raginimų. Nemaža dalis Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasijautė taip, tarytum E. Macronas kalbėjo apie jas.
„Karštas protestų ruduo“
Niekur kitur diskusijos apie Ukrainą nėra tokios emocingos – ir turinčios tiek pasekmių – kaip Vokietijoje. Tolimesnė šios Europos ekonominės ir politinės galiūnės parama, yra būtina Ukrainos kovai.
Maskva tai irgi supranta. Būtent todėl ji deda tiek pastangų kuo labiau suskaldyti vokiečių visuomenę. Ir panašu, kad šie bandymai yra visai sėkmingi. Kaip parodė „RTL“ atlikta apklausa, beveik 80 proc. vokiečių tiki, kad Vakarai turėtų reikalauti taikos Ukrainoje. Bet daugiau nei 60 proc. mano, kad jų valdžia neturėtų į Ukrainą siųsti papildomų sunkiųjų ginklų, pavyzdžiui, haubicų (kurių iki šiol Berlynas pristatė 10).
Tačiau daug didesnis rūpestis kyla dėl ekonominio karo poveikio. Nors maždaug pusė vokiečių sako, kad jie yra pasiruošę iškęsti ekonominius sunkumus, jeigu tai padėtų Ukrainai, kita pusė išlieka skeptiška. Du trečdaliai spėja, kad kainoms augant, Vokietijos solidarumas su Ukraina silpnės.
Jeigu ši prognozė išsipildys, Vokietijos politiniai marginalai sugrįš į gatves ir pasinaudos pasikeitusiomis nuotaikomis, reikalaudami atidaryti prieštaringai vertinimą „Nord Stream 2“ dujotiekį ir baigti karą. Nors Kremliaus ištikimi pavaldiniai Vokietijos parlamente („Kairioji partija“ ir „Alternatyva Vokietijai“) dažnai nesutinka politiniais klausimais, juos vienija priešinimasis karui ir simpatijos Rusijai. Ir nors ši krizė dar neturėjo didelio poveikio jų reitingams, abi partijos mato galimybę pasinaudoti vis didėjančiu pasipiktinimu.
„Kairiosios partijos“ lyderis Martinas Schirdewanas, kuris pažadėjo užkurti „karštą protestų rudenį“, teigė, kad demonstracija Leipcige, kurioje, policijos duomenimis, dalyvavo apie 4000 žmonių, yra tik pradžia.
Nors gali pasirodyti, kad tai tik tuščia bravūra, Vokietijos trijų partijų koalicija, kuriai vadovauja kanclerio Olafo Scholzo socialdemokratai, pakankamai susirūpino: po visą naktį trukusių derybų jie priėmė 65 mlrd. eurų skubios pagalbos paketą. Tačiau lieka neaišku, ar tai numalšins vokiečių jaučiamą ekonominį nerimą. Ekonomistai prognozuoja, kad infliacijos padidėjimas per ateinančius metus vokiečiams kainuos papildomus 200 mlrd. eurų, taigi šio paketo gali nepakakti.
Neseniai Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock savo kailiu patyrė, kokį susijaudinimą jos tautiečiams kelia Ukrainos klausimas. Kalbėdama viename renginyje Prahoje, A. Baerbock išreiškė nekintantį palaikymą Kyjivui: „Jeigu Ukrainos žmonėms pažadu, kad „palaikysime jus tol, kol jums mūsų reikės“, šio pažado aš laikysiuosi nepaisydama to, ką mano Vokietijos rinkėjai.“
Jos žodžiai iš karto sukėlė didelį šurmulį, o daugiausia pasipiktinimo kėlė mintis, kad ji nepaisys savo rinkėjų valios. Rusijos botai ir troliai nieko nelaukdami pasinaudojo šia proga ir pradėjo vaizduoti A. Baerbock kaip arogantišką ir neištikimą politikę.
Ukrainos valdžia supranta, kaip svarbu yra išlaikyti Europos, o ypač Vokietijos, palaikymą. „Vakarai supranta, kad jeigu Rusija laimės Ukrainoje, kitu taikiniu taps Vakarai, – Austrijos televizijai „ORF“ sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, atsakydamas į kausimą apie Vakarų poziciją. – Mes toje pačioje valtyje.“
Tačiau iki šiol dauguma Europos lyderių, įskaitant ir Vokietijos kanclerį O. Scholzą, nesugeba įtikinti savo piliečių.
Jeigu europiečiai tikrai tikėtų, kad jų saugumui kyla pavojus, jie nereikalautų taikos ir neorganizuotų taiką palaikančių demonstracijų. Jie prašytų siųsti Ukrainai daugiau ginklų.
