Susiskaldžiusi ir pikta visuomenė, pasak politikos mokslo specialistų, pavojingas reiškinys, kai kalbame apie pilietinę gynybą. Žinoma, visada yra tokių, kurie gintų valstybę ir tokių, kurie bėgtų, bet didžioji dalis, matyt, liktų kiek pasimetusi, nes nėra lyderio, kuriuo verta būtų sekti, o ir pati valstybė, pasak specialistų – nėra paruošusi savo visuomenės gintis.
Gintų, nors nežinojo kaip
Tiesa, prieš kelis metus (2017 metais) darytas tyrimas ir jo pagrindu išleista knyga „Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“, rodo, kad tendencijos Lietuvoje nėra blogos ir visuotinio bėgimo iš šalies – nebūtų.
Anot knygos autorių, pilietinė gynyba yra mūsų gynybos pagrindas. Kaip tada žurnalistams sakė viena iš knygos autorių Ainė Ramonaitė rašydami knygą jie norėjo pasiklausti visuomenės, ką ji galvoja apie būtinybę ir galimybę ginti tėvynę. Taip pat buvo klausiama nuo ko priklauso žmogaus pasiryžimas eiti arba neiti ginti Lietuvos.
„Atlikę apklausą pamatėme neblogą vaizdą – dauguma apklaustųjų – 77 proc. sakė, kad būtinai gintų Lietuvą ginkluoto konflikto atveju. Šalies negintų apie 20 proc. apklaustųjų“, – sakė A. Ramonaitė.
Atliekant apklausą buvo klausiama ar daug žmonių svarstytų apie emigraciją, jei sužinotų, jog tėvynei gresia pavojus. Pasak tyrimą atlikusių žmonių – tokių būtų apie 23 proc., o štai 64 proc. tikrai liktų ir gintų namus.
Paklausus, kaip asmeniškai prisidėtų prie šalies gynybos, didelė dalis žmonių nežinojo. Jie neturėjo vizijos ir elementaraus supratimo, kuo galėtų būti naudingi. Tarp nežinančių, kaip galėtų prisidėti prie šalies gynybos, pagyvenę žmonės ir moterys, kurie, matyt, svarsto racionaliai ir tiesiog nemato savo vaidmens ginkluotame pasipriešinime. 25 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad ginti Lietuvos su ginklu rankoje – neitų, o 42 proc. – tikrai eitų.
Visgi visuomenės veikimas ginkluoto konflikto atveju gali būti visoks, nuo partizaninio karo iki pagalbos kariaujantiems ar kitaip besipriešinantiems.
Bet kokią pasipriešinimo formą palaikytų apie 6 proc., o visiškai neprisidėtų apie 11 proc. piliečių. Taigi, 90 proc. visuomenės vienaip ar kitaip prisidėtų prie ginkluoto pasipriešinimo. Žmonių pasiryžimas priešintis arba ne – labai priklauso ir nuo to ar juos kviestų į kovą, ar artima aplinka eitų kovoti, o gal – liktų namie.
Valdžia nerodo gero pavyzdžio
Istorikas Šarūnas Liekis sako, kad pirmiausia reikia nepainioti valstybės su Vyriausybe, Seimo dauguma. Anot jo, jei valdžioje esantys žmonės nori, kad jais pasitikėtų net kritiškiausiais momentais, jie privalo savo pavyzdžiu tai rodyti. Deja, bet to nėra.
„Iš tų, kurie šiuo metu užima svarbius postus, kiek yra atlikę karinę tarnybą? Kiek jų vaikų yra atlikę karinę tarnybą? Tarkime, Gabrielius Landsbergis, ar jo vaikai nėra atlikę karinės tarnybos, Žygimantas Pavilionis, jo vaikai? Taip pat netarnavo. Tai yra tie žmonės, kurie užsiima tarptautinės politikos provokacijomis, bando pakišinėti valstybę. Jais negali pasitikėti“, – teigė istorikas.
Š. Liekis įsitikinęs, kad žmonės, kurie patys netarnavo kariuomenėje, kurių vaikai išvažinėję studijuoti į užsienį negali būti teigiamais pavyzdžiais.
Anot jo, valdžia sau turi kelti aiškų standartą. O kalbant apie valstybės gynimą, visada tam yra pačių įvairiausių motyvų. Visada, pasak jo, yra žmonių, kurie gins valstybę nepaisant to, kokia joje bus valdžia. Dar kyla klausimų, pasak Š. Liekio, ar pati valstybė sudaro sąlygas ją ginti.
„Tai fundamentalus klausimas. Dabar, tarkime, neturime rezervo, profesionalios kariuomenės modelis buvo pasirinktas prastas. Su kuo žmonės turėtų ginti? Su kumščiu? Medžiokliniu šautuvu? <...> Rezervo reikia dabar, reikia mokymų, tokių, kaip Suomijoje. Pas mus nėra buvę normalių mokymų, nepratestuota, kaip kas veikia. Štai tvorą reikėjo apsitverti tai tik per du mėnesius sustygavo mechanizmą“, – kalbėjo istorikas.
Jis įsitikinęs, kad daugelis valdžios atstovų neturi supratimo kas yra karinė tarnyba ar kaip atrodo karinis konfliktas. Svarbūs, pasak istoriko ,šiuo metu yra keli klausimai: ar valstybė yra pasiruošusi, kad ją gintų, ar politikai rodo teigiamą pavyzdį ir ar jie yra patys pasiruošę?
„Aš manau, kad šiuo metu nėra žmonių susipriešinimo. Yra nekompetentinga valdžia, kuri kelia pavojų valstybei. <..> Tokie žmonės negali būti valdžioje, tai kelia nepasitenkinimą. Tie, kurie turi verslą, gyvena Klaipėdoje. Ką jie turi galvoti apie valdžios politiką? Ir tai ne kažkoks dirbtinis susipriešinimas, o nepasitenkinimas valdžia. Apklausos rodo, kad ši Vyriausybė yra itin nepopuliari“, – kalbėjo Š. Liekis.
Svarbiausia – sąsaja tarp valstybės ir žmonių
Politologas Tomas Janeliūnas sako, kad svarbiausias klausimas yra, kiek stipri sąsaja tarp visuomenės ir valstybės. Nes tai, valstybės išlikimo pagrindas.
Kiek visuomenė tapatinasi su valstybe ir jaučia, kad valstybė yra jų, nes valstybė – organiškas visuomenės, o ne valdžios kūrinys. Būtent tada visuomenė yra pasiruošusi ginti valstybę, o ne valdžią ar institucijas.
„Jei sąsajos tarp visuomenės ir valstybės pradedu trupėti, byrėti, tai žmonės ims ir atras priežasčių, kodėl nereikėtų ginti valstybės. Gali prasidėti kalbos, kad tai nė jų karas. Taigi, suvokimo, kad reikia ginti tėvynę, manau Lietuvoje trūksta. Tai ir politikų kaltė, nes jie dažnai daro dalykus dėl pačios politikos, o ne dėl visuomenės, valstybės plačiąją prasme“, – kalbėjo politologas, pabrėžęs, kad problemų tikrai yra ir ne viskas yra gerai sąsajose tarp visuomenės ir valstybės.
Visuomenė, pasak jo, niekada nėra vienalytė, o skirtingoms grupėms rūpi skirtingi dalykai. Nesusikalbėjimo visada bus, bet jei jis pasiekia tokį lygį, kad nebelieka jokių vienijančių vertybių, bendro sutarimo, kad valstybe reikia rūpintis ir ją ginti, tai tampa problema.
Susipriešinimas, kuris nukreiptas prieš valdžios atstovus, prisideda prie to, kad didesnė dalis žmonių valstybę sieja tik su valdžios institucijomis, kurioms reikia priešintis, nepaklusti ar kritikuoti.
„Gali būti pavojinga, jei nuolatinis grėsmių akcentavimas tampa rutininiu dalyku. Neįmanoma dėmesio išlaikyti ilgą laiką, jei nėra jokių realių pokyčių, o yra tik kalbos. Iš kitos pusės, asmeniniu, šeimos ar artimųjų lygiu žmonės mažiau suvokia tas grėsmes, kurios kyla valstybei. <...> Žmonės labiau rūpinasi savo gyvenimu, sveikata, pandemijos iššūkiais, asmeniniais ekonominiais poreikiais. Šioje sferoje, Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur, asmeninės žmogiškosios grėsmės yra aukščiau nei didžiosios valstybinės reikšmės grėsmės.
O ir atotrūkis gali būti nemažas, nes žmonės ne visada mato sąsajas, kaip jų asmeninius gyvenimus veikia nacionalinės grėsmės, apie kurias kalba žiniasklaida. Tų sąsajų trūksta ir nėra aiškaus suvokimo, ką žmonės turėtų daryti, jei tikrai prasidėtų karas ar kiltų didelė nelaimė. Žingsnio tarp asmeninio saugumo ir valstybės saugumo trūksta“, – kalbėjo politikos mokslų specialistas.
Nėra lyderio, kuris vestų
Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytoja Jūratė Novagrodckienė sakė, kad valstybės gynyba arba kalbos apie tai – kompleksinis dalykas.
Kai žmonės eina ginti valstybę, dažnai jie eina ginti savo namus, šeimą. Mažiau galvojama apie tai, kad ginama valdžia. Tiesa, skirtingos amžiaus grupės turi skirtingas nuostatas. Jaunesni yra nusiteikę labiau ginti, ypatingai jauni vyrai. Moterys linkusios prisidėti beginkliu pasipriešinimu, sabotavimu.
„Svarbu yra sau geopolitinės situacijos suvokimas, saugumo vertinimas. Dabar vykstančios kalbos apie Ukrainą ir Baltarusija primena 2014 metus, kai buvo užimtas Krymas, vyko kovos Donbase. Lietuvoje tuo metu buvo ypatingai daug savanorių, nereikėjo net šauktinių pagal sąrašą. <...> Dabar irgi jaučiasi grėsmė, bet ji veliasi, nes yra toli, ateina prieštaringa informacija. Žmonės nevisai tiki, kad gali kažkas nutikti. Yra ir dar vienas stabdis, vartotojiška visuomenė.
Mes pripratome gyventi patogiai, kaip ir Vakaruose, kur nenorima šauktinių kariuomenės, nes visi priprato gyventi sotų gyvenimą. Tai, kai iškyla grėsmė yra sunku persiorientuoti. Dalis žmonių, nelaimės atveju sieks pabėgti iš Lietuvos. Kažkokia dalis mėgins saugoti savo turtą, bet didžiausia visuomenės dalis vistiek turės likti čia, jei prasidėtų kokie nors veiksmai“, – sakė profesorė, pabrėžusi, kad konvencinis karas šiuo metu itin retas reiškinys, kur kas labiau tikėtini hibridiniai ar kibernetiniai kariniai veiksmai.
Visuomenė, pasak politikos mokslų specialistės, Lietuvoje nėra parengta civilinei gynybai. Tą pripažįsta ir valstybės institucijos.
„Ryžtas ginti tikrai būtų, bet klausimas kokiuose visuomenės grupėse. Žmogaus pasiryžimas elgtis vienaip ar kitaip, kai kyla ekstremalios situacijos, yra spontaniškas. <...> Tikiu, kad yra tokių, kurie tikrai pasiryžę ginti“, – sakė J. Novagrodckienė.
Ji tikino, kad grėsmės akivaizdoje sau klausimą apie šalies gynybą, matyt, užduoda kiekvienas. Profesorė įsitikinusi, kad kritinėse situacijose svarbu žmogus-autoritetas, kuriuo visuomenė patikėtų.
„Dabar yra didžiulis nusivylimas valdžia, susipriešinimas, jaučiama net neapykanta. Todėl dabartiniai valdantieji tikrai nebūtų tie autoritetai, kurie trauktų paskui save. Gal turėtų šansų prezidentas, bet kyla klausimas, kiek jis galėtų mobilizuoti. Matyt reiktų neformalių lyderių, kurie išmuštų nepasitikėjimų grįstą priešpriešą valdžiai. <...> Tai pavojingas rodiklis, jis rodo, kad reikia ieškoti, kas galėtų tapti autoritetu, kuris esant sudėtingai situacijai patrauktų žmones“, – kalbėjo karo akademijos profesorė.
