Visgi rusiškieji darbo metodai jau senokai nėra paslaptis, o ir politikai, kurie neva galėtų pakeisti dabartinį Ukrainos prezidentą, niekam nesukėlė nuostabos. Šie žmonės atvirai kalba Rusijos naudai ir nebijo būti nesuprasti Ukrainoje.
Prorusiški politikai ir verslininkai, dezinformacija, gandai, papirkinėjimas ir politinio nestabilumo kėlimas yra klasikiniai rusų ginklai bandant pakeisti jiems neįtikusią valdžią. Ginklo ir prezidento rūmų šturmo, pasak kalbintų specialistų, jie griebiasi retai, o ir tie kartai, kaip rodo Afganistano patirtis, nesibaigia gerai.
Verslas ir prorusiški politikai – tikroji grėsmė
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas Giedrius Česnakas, kalbėdamas apie galimus Rusijos organizuojamo perversmo scenarijus Ukrainoje, sako, kad tai yra vienas iš svarstytinų variantų pakeisti valstybės politiką.
Rusija dažnai mėgsta pabrėžti, kad NATO ir JAV, o ne ji, siekia tokių perversmų. Būtent hibridinių karų ar agresijos elementai ir kildinami, bent jau Rusijoje, iš spalvotųjų revoliucijų.
„Yra įdomu pastebėti, kad Rusijoje, ta vadinamoji švelnioji galia yra siejama su perversmo galimybėmis. Tos mentalinės sąsajos gan stiprios. O jei kalbame apie Ukrainą ar kitas postsovietinės erdvės valstybes, tai svarbu atkreipti dėmesį, kad Rusijos verslas ir politikai yra susiję su Ukrainos verslais ir aukštais politikais.
Ukrainoje yra politikų, verslininkų, tarkime Viktoras Medvečiukas, kurie tiesiogiai siejami su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, verslu. Rusija taip įgauna instrumentus daryti įtaką Ukrainai“, – sakė specialistas.
Perversmo galimybę realiame laike vertinti sunku, nes reikia informacijos, kuri nėra vieša. Visgi potencialą veikti kitų valstybių jėgos, verslo struktūras ir politikus Rusija turi. Ypatingai tai aktualu, kai kalbame apie Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną.
„Net tas pats Viktoras Janukovyčius, buvęs Ukrainos prezidentas, buvo Rusijos remiamas ir kai tapo prezidentu perversmo nebuvo, nes to nereikėjo, bet stiprios politinės įtakos jau buvo čia“, – svarstė G. Česnakas.
2014 metais situacija Ukrainoje buvo destabilizuota ir Rusija pasinaudojo galimybe užimti Krymą, gvieštis Rytų Ukrainos. Dabar situacija yra kita, bet stabilumo taip pat stinga.
„Jei Ukrainos politikos viduje šiuo metu atsirastų didelis politinis nestabilumas, vidiniai konfliktai ir parlamentas, Vyriausybė nebesugebėtų veikti, tai atrištų galimybes kariniam konfliktui, duotų pranašumą.
O matant, kas vyksta su Petro Porošenko grįžimu iš užsienio, jo susikirtimas su dabartiniu Ukrainos prezidentu, V. Medvečiuko susikirtimai, kitos vidinės kovos, teismų procesai. Taigi, akivaizdu, kad potencialo vidaus destabilizacijai Ukrainoje yra nemažai“, – sakė politikos mokslų specialistas.
Kai valstybė nestabili, yra susilpnėjęs dėmesys išorei, sunkiau priimti sprendimus.
„Atsiranda tam tikrų keistų problemų, tarkime, jei vyksta perversmo etapas, nebūtinai sėkmingas, jėgos struktūros nežino, kas yra legitimi valdžia ir kieno klausyti“, – aiškino G. Česnakas.
Ukrainiečiai šiuo metu su didžiuliu įtarimu žiūri į tai, kas vyksta Rusijoje, bet valdžios struktūros, verslo ryšiai yra išlikę. Atskirų politikų ar verslininkų ambicijos, kurios susiję su Rusija, gali būti bandomos realizuoti.
Rusijos ausys kyšo ir Afrikoje
Rusija turi „patirtį“ organizuoti perversmus. Šaltojo karo laikai tai puikiai įrodo. Ir net prieš jį bandymų būta ne vienas, vien jau Baltijos šalių istorija tai parodo. Tiesa, ten buvo veikta per karinį dominavimą, o vėliau pastatyti režimui ištikimi žmonės.
„Ir tai niekur nedingo. Šiandien Rusija kišasi į Libijos vidaus reikalaus, ten remdama generolo Khalifa Haftaro režimą, siųsdama Vagner karius. Sirijoje ji yra tam, kad apsaugotų Bašarą al-Assadą ir valdžia nebūtų pakeista. Taip pat rusus galima sutikti Venesueloje. Ji siekia išlaikyti valdžioje esančius palankius lyderius arba nuversti nepalankius. Štai Libijoje yra bandoma karinėmis priemonėmis padėti generolui K. Haftrui ateiti į valdžią“, – pasakojo politikos mokslų specialistas.
Rusai taip pat aktyvus ir Europoje, tarkime Moldovoje, kur rėmė ir padėjo prorusiškiems žmonėms laimėti rinkimus, yra sąsajų su situacija dabartiniame Sakartvele.
„Perversmas nebūtinai yra galutinis siekinys, bet siekiama dirbti per palankius lyderius, juos paremti. Akivaizdžiai matoma, kad norima įtvirtinti prorusiškas pozicijas“, – kalbėjo Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytojas.
Naivumas Ukrainoje nyksta
Buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, diplomatas Petras Vaitiekūnas sako, kad situacija Ukrainoje šiandien labai skiriasi nuo tos, kuri buvo 2014 metais, todėl perversmas mažai tikėtinas.
„Kai prezidentu buvo Petro Porošenko, didelė dalis ukrainiečių manė, kad gal pati Ukraina kažko nepadaro, gal P. Porošenko per aštriai kalba su rusais, gal galima susitarti. Jie visi normalūs žmonės, sveiko proto žmonės nenori karo.
Taip galvojo visuomenės viduriukas iš kurio kilo ir Volodymyras Zelenskis. Jis rinkimų kampanijos metu kaltino P. Porošenką negebėjimu susikalbėti, skatino išnaudoti Minsko formatą ir susitarti su Vladimiru Putinu. Ir jis žadėjo, kad štai mes atsisėsime su Putinu ir rasime taikos būdą“, – pasakojo buvęs diplomatas.
Anot jo, apie 17 proc. Ukrainos gyventojų yra prorusiški, Kremliaus šalininkai. Apie 35 proc. Vakarų Ukrainos gyventojų vienareikšmiškai save identifikuoja su Europa.
„O apie 50 proc. Ukrainos visuomenės turėjo vilčių, kad su Rusija galima sutarti, kad su Putinu kalbėjo per aštriai, gal įžeidė jį, gal visai nereikėjo apie karą kalbėti. Kai prezidentu tapo V. Zelenskis jis pradėjo su Putinu derybas, mėgino viena, du, tris ar dešimt kartų. Ir jis pamatė, kad bet koks konflikto sureguliavimas nėra Putino interesas, nebent jis būtų sureguliuotas pagal Kremliaus norus“, – aiškino P. Vaitiekūnas.
Būtent tada, kai visuomenė pamatė V. Zelenskio nesėkmes, suprato, kad Rusija yra agresorius, ta šalis yra problema. Todėl NATO ir ES rėmėju šiuo metu Ukrainoje, pasak buvusio ambasadoriaus, yra daug daugiau.
ES remia apie 70 proc. NATO – 60 proc. žmonių Ukrainoje. Tai didelis V. Zelenskio nuopelnas, nes jo naivūs bandymai surasti taikos formulę su Kremliumi – žlugo.
„Būtent todėl netikiu perversmo galimybe. Britų žvalgyba išvardijo penkis, berods, žmones, kurie galėtų būti prezidentais, bet aš manau, kad ne, to nebus. Tokių planų, žinoma, gali būti. Bet žvalgybos dirba su operatyvine informacija, ne su strategija ir filosofija.
Žvelgiant iš strateginės pusė aš manau, kad tai nerealu. Žvalgyba nenumatė Sovietų Sąjungos subyrėjimo, Krymo karo, todėl, kai kalbame apie tokius svarbius dalykus, žvalgybinę informaciją reikia žinoti, bet galvoti savo galva“, – kalbėjo buvęs ambasadorius Ukrainoje.
Jis įsitikinęs, kad būtent nesutarimai tarp buvusio ir esamo Ukrainos prezidentų yra tai, kas kelia itin didelį pavojų šiuo metu.
„Tai labai pavojinga. Dėkui Dievui, kad grįžus P. Porošenkai iš užsienio Ukrainoje buvo JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. Jis sustabdė beprotybę, kai norėta pasodinti P. Porošenko į kalėjimą. Taip nutikus visas reikalas Ukrainoje kryptų į naują Maidaną ar net pilietinį karą“, – svarstė P. Vaitiekūnas, pripažinęs, kad Ukrainoje yra žmonių esančių už Rusiją ir save tapatinančių tik su Rusija.
V. Medvečiuko elektoratas, tie 15-17 proc. save mato tik pro prorusiškus akinius. Taip pat dalis svyruojančio „vidurio“. Visgi didžioji dalis nusivylė Kremliumi, Putinu. Geriausias argumentas tam, pasak diplomato, buvo naivių V. Zelenskio pastangų žlugimas.
Perversmas – karo dalis
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Deividas Šlekys sako, kad šiuolaikinė karyba nėra tik sunkioji karinė technika, batalionai ar brigados. Kariaujama ir informacinėje, ir kibernetinėje erdvėje, vyksta ir politinė karyba.
„Tai karyba, kai kitos šalies viduje turima sava „kolona“, lojali ar prijaučianti politinė partija. Nėra nieko naujo. Ukrainoje yra prorusiškų partijų, tai, taip pat nėra paslaptis. Dalis ukrainietiškos opozicijos yra prorusiška. Tai, kad Rusija darydama karinį spaudimą paraleliai gali manipuliuoti politine sistema Ukrainos viduje – neturi stebinti“, – sakė politologas.
Jis abejojo ar Rusija yra pasiruošusi vykdyti atvirą perversmą, kai kažkas nušaunama, užimami rūmai ir panašiai.
„Reikia čia žiūrėti ir Ukrainos politinio klimato ir tradicijų klausimus. Ten nėra įprasta versti rūmus, nors Maidanas tai parodė, bet, nemanau, kad turime situaciją, kad būtų sukeltas rusiškasis Maidanas. Tai, kad Rusija sieks ir norės turėti lyderį, kuris būtų labiau draugiškas jai, tai žinoma. Ukrainoje tai galima padaryti ir rinkimų būdu. Ir nereikia daryti rūmų perversmo“, – kalbėjo D. Šlekys.
Rusija moka išnaudoti vadinamąsias „penktąsias kolonas“ savo buvusiose sovietinėse valstybėse. Tai niekam nėra paslaptis. Nuo caro laikų Rusijoje egzistuoja gebėjimas turėti savo partiją, stovyklą, kandidatą.
„Tai įprastas įrankis rusiškame asortimente, tik tai nėra daroma tiesmukai. Kruvini perversmai reti, bet politinis manipuliavimas, kandidatų pastatymas, kurie gali laimėti rinkimus, čia jau kas kita. <...> Šioje vietoje Rusija tai moka. Įdomu ne tai, kad Rusija kažką ketina daryti, įdomiau, kad britai seka amerikiečių pėdomis ir įgarsina gautą žvalgybinę informaciją.
Tai galimų ėjimų neutralizavimas, bet man asmeniškai kartais nesuprantamas toks žingsnis. Nes žvalgybos tarnybos kelia isterija. Tai svarbu, bet svarbiau kur yra Rusijos tankai. <...> Politikos priėmėjai žinučių gausoje ima pasiklysti“, – įsitikinęs politologas.
Nuversti valdžią gali, išlaikyti – ne
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius įsitikinęs, kad Rusijos galimybės vykdyti destrukciją Ukrainoje nuo 2014 metų – nesumažėjo.
„Galimybės Rusijai veikti Ukrainos viduje yra didelės. Tiesa, klausimas kyla dėl kitko. Jei jie sugebėtų įvykdyti perversmą ir norėtų pastatyti tam tikrus žmones, klausimas kiek realu, kad prorusiška valdžia išsilaikytų. Jei kalbėti apie perversmą.
Jis galėtų būti dėl bendros destabilizacijos, o ne dėl to, kad padarius perversmą pasikeistų Ukrainos politika. Išlaikyti valdžią ne ginklo jėga, mažai realu. Tad jiems reiktų tą perversmą maskuoti po gerokai mažiau prorusiškos valdžios kauke. Kad atrodytų gerokai mažiau prorusiška, arba kokia tada yra net trumpalaikės valdžios išsilaikymo galimybė“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
Dabar apie tuos planus prabilta viešai, bet Rusijos pastangos Ukrainoje turėti sau palankią valdžią, niekados nesibaigė. Čia nėra nieko naujo, bandymai užsitikrinti valdžią, palankią sau, yra besitęsiantis procesas.
„Dabar vyksta daug prevencinių veiksmų, bandoma atgrasyti Rusiją nuo veiksmų bet kokiais būdais. Yra ne tik derybos ir diplomatinis kelias, bet ir prevenciniai veiksmai, tokie, kaip ginklų tiekimas, kuris yra mažas, bet rodo valstybių pasiryžimą padėti, iki va tokių informacinių operacijų. Ta informacija nėra paskelbta atsitiktinai, Joe Bidenas taip pat ne atsitikrinai leptelėjo apie tai, kad karinė agresija yra reali“, – sakė politikos apžvalgininkas.
Dabartinis Rusijos režimas yra susikūręs KGB pagrindu, taigi, kai kurie veiksmai, anot politikos apžvalgininko, yra vadovėliniai.
Rusai dar caro laikais mokėjo įsupti laivelį
Istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad Rusija į svetimų šalių reikalus kišosi seniai ir gana efektyviai. Štai 1924 metais 50 raudonosios armijos karininkų buvo pasiųsti į Estiją ir turėjo ten padaryti perversmą. Mintis buvo paprasta, jie paremia estų komunistus, tie sukelia perversmą.
Ši perversmo versija vėliau atsispindėjo pasakojamuose, kad Antanas Smetona sužinojo apie tokius bandymus Estijoje ir sušaudė 4 komunarus Kaune. Tiesa, istorikas sako, kad patvirtinti tokio raudonarmiečių žygio gelbėjant Estijos komunistus negalima, nes visi istorijos galai slepiasi Maskvoje.
„1927 metais sovietai bandė sukelti revoliuciją Kinijoje. Rusijos imperijos laikais perversmų taip pat būta, bet subtilumo trūko – kaimynines valstybes tiesiog grubiai užgrobdavo. Šaltojo karo metais matome, tarkime, Afganistaną, kuris yra tipinis sovietinis perversmas, pasitelkiant sovietinį desantą. Kalbama, kad tik prezidentą buvo liepta nušauti vietiniui, kad nesakytų, jog rusai nužudė ir vadovą“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, Šaltojo karo laiku ir gerokai prieš jį sovietinė žvalgyba dirbo masiškai.
„Viena iš Šaltojo karo priežasčių buvo ta, kad amerikiečiai išsiaiškino, jog 500 agentų į JAV teritoriją buvo permesta dar karo eigoje. Galima suprasti amerikiečių pykti, nes juk sąjungininkai, bendradarbiavimas, parama ir kita, o šie štai žvalgo“, – kalbėjo A. Jakubčionis.
Anot jo, istorikai sutaria, kad daugybė diplomatinių, žvalgybinių ar politinių-manipuliacinių gebėjimų Rusijoje „eina iš kartos į kartą“. Tai, kas sukurta caro laikais, nedingo sovietmečiu, o vėliau buvo perduota dabartinėms diplomatų, politikų ar žvalgų kartoms.
