Rimties neprideda ir trečiadienį Vyriausybės posėdyje patvirtinta Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija. Ji skirta didinti visuomenės atsparumą išorinėms grėsmėms bei užtikrinti tinkamą žmonių pasirengimą galimo karinio konflikto metu.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tikina, kad jos patvirtinimas būtent dabar yra atsitiktinis, bet nerimo tai nesumažina.
Kaip nurodoma patvirtintame dokumente, jo tikslas – numatyti „pilietinio pasipriešinimo vietą valstybės gynyboje“, identifikuojant jo vaidmenį, valdymo ir organizavimo ypatumus taikos, karo padėties ir mobilizacijos bei okupacijos atvejais.
Dokumente keliami keturi uždaviniai: stiprinti visuomenės atsparumą, stiprinti visuomenės pilietinę valią, ugdyti žinias ir įgūdžius tiek neginkluotam, tiek ginkluotam pasipriešinimui.
Ši strategija yra dalis Vyriausybės plano stiprinti žmonių gebėjimą priešintis, manoma, kad kiek vėliau bus kuriamas ir Krizių valdymo centras, kuris į vienas rankas suims po daug institucijų išsimėčiusias pilietinio pasipriešinimo ar civilinės saugos klausimus.
Tai, kad visuomenė nėra gerai pasiruošusi nemaloniems netikėtumams pritaria ir kalbinti ekspertai. Anot jų, planuose ir teorijoje dalykai gali atrodyti vienaip, bet realybė kol kas yra kitokia.
Ar mes tikrai turime planą?
Saugumo ekspertas Tomas Jarmalavičius sako, kad visuomenės parengtis yra ypatingai svarbi gynybos grandis, nes net kariuomenė kartais praranda budrumą. Svarbu ir privataus verslo įtrauktis, nes pandemija parodė, kad būtent privatus verslas, privačios iniciatyvos veikia itin greitai ir efektyviai.
„Mūsų planams trūksta koordinavimo iš vieno centro, aukščiausi vadovai skirtingai supranta bendrą geopolitinį vaizdą. <...> Visuomenė vis labiau konfrontuoja tarpusavyje, matome kritinio mąstymo žlugimą, ypatingai nacionalinio saugumo klausimais. Visuomenės susiskaidymas trukdo užsienio politikai, sklinda daug dezinformacijos, priešiškos jėgos tuo naudojasi“, – aiškino gynybos ekspertas.
Tiesa yra ir gerų dalykų, pasak T. Jarmalavičiaus, matome, kaip privatus sektorius mobilizuojasi, padeda.
„Parengties kultūra turi būti visuose valdymo grandyse. Kartais ir karinės pajėgos praranda budrumą. Civilinės struktūros gali prisidėti prie gynybos. Kaip mes numatome ir planuojame kai kuriuos scenarijus ir pratybas? Blogiausiu atveju, Rusija tikrai užpuls Ukrainą, reikia galvoti kaip mums bus? Rusija ketins mus bausti, bus incidentų nukreiptų prieš paramą, kuri yra skiriama Ukrainai, bus situacijų, pajusime spaudimą šalies viduje, gali būti kibernetinių išpuolių“, – įsitikinęs specialistas.
Anot jo, jau dabar virš Švedijos branduolinių jėgainių skraido dronai, Suomijos saugumo politikai sulaukia žodinių išpuolių. Mums reikia susėsti ir apsitarti, kaip reaguosime, kaip pasiruošime tam.
Tai, kad trūksta pratybų, o sustabdytas gatvėje žmogus nežinotų kur bėgti ir ką daryti kritiniu atveju pritaria ir kitas saugumo ekspertas, norėjęs likti neįvardytas.
„Pas mus net normalūs priešgaisriniai mokymai nėra daromi. Tarkime kokioje Prancūzijoje net viešbučiuose kartas nuo karto vyksta mokymai apie tai nieko neįspėjus. Mes to neturime“, – sakė saugumo ekspertas.
Jis tikino, kad kaimyninės valstybės, tokios, kaip Suomija ar Švedija itin gerai pasiruošusios įvairaus plauko netikėtumams.
Visuomenės mokomos ir šviečiamos plačiai, tam pasitelkiamos populiarios priemonės, tokios, kaip televizijos realybės šou, kuriame dalyviai mėgina išgyventi be elektros, interneto, ekstremaliomis sąlygomis.
Suomiai civilinės saugos ir kitų pagrindų mokosi nuo pradinių klasių, ten žmonių mobilizacijos planus vyriausybė populiariai dėsto leidiniuose ar televizijoje, todėl nėra didelių paslapčių kas kur būtų, ką darytų, jei imtų siausti gamtos stichija ar kiltų karinio konflikto grėsmė.
Saugumo ekspertas sako, kad Lietuvoje informacijos netrūksta, bet stinga jos įdomaus ir patrauklaus pateikimo, ji nepasiekia žmonių, nėra plačios jos sklaidos.
Taip, žmonės, kuriems įdomu, informacija, ką daryti ginkluoto konflikto metu, susiranda patys, bet tokių yra mažuma.
Nėra informacijos marketingo, apie tai nepasakojama per televiziją, apie tai mokyklose daug nekalbama, temos tarsi nukišamos į antrą planą. Štai latviai jau pradėjo mokyklinį kursą apie civilinę saugą, suomiai ir švedai visada tokį turėjo.
Pavyzdį reikia imti iš kitų
„Geriausia pavyzdžius imti iš valstybių, kurios tikrai žino, kaip suaktyvinti pilietinę visuomenę. Tai ir Suomija, Izraelis, Singapūras ar ta pati Švedija. Svarbiausia, matyt, kad bet koks namų ūkis, bet kur pasaulyje turi būti pasiruošęs netikėtumams, kurie truks bent 72 valandas, tai yra – tris paras. Reikia turėti maisto, vandens, grynųjų pinigų“, – tv3.lt sakė saugumo ekspertas.
Taip pat žmogus turi būti pagalvojęs, ką jis darys, jei nebus elektros, vandens, interneto ar telefono ryšio. Tokios saugumo priemonės yra svarbios ne tik karinio konflikto, bet ir gamtinės stichijos ar didelės cheminės, branduolinės avarijos atveju.
„Mes gyvename Dievo užantyje, todėl tokiais dalykais nesirūpiname, bet žmonės gyvenantys, tarkime, uraganų zonoje, tikrai turi ir sauso maisto davinių, ir vandens atsargų. Evakuojantis iš vienos vietos į kitą būtina turėti galvoje, kad keliai greičiausiai bus užkimšti. Todėl svarbu žinoti, kaip išeiti iš miesto, gerai būti turėti žemėlapius, mokėti orientuotis arba žinoti žvyrkelius, kuriais galima išvažiuoti. Čia yra savų niuansų“, – vardijo specialistas.
Anot jo, svarbiausia tokių dalykų mokyti dar mokyklose, edukuoti per visuomenės informavimo priemones, nes tai, kas savaime suprantama vieniems žmonės, kitiems gali būti didelė naujiena.
Lietuvoje tokiais dalykais domisi ir juos žino nedidelė dalis visuomenės. Kitai daliai domėtis apsisaugojimo būdais ir veiklomis kritiniu atveju norą atmušė sovietinė civilinė sauga, kai žmonės kasdien buvo bauginami karais ir branduolinėmis atakomis, verčiami mokytis ir dalyvauti pratybose. Yra ir tokių žmonių, kurie susideda kuprines ir yra pasiruošę, bet didesnioji dalis visuomenės tiesiog gyvena šia diena.
Kuprinė ir grynieji – būtini
Atsargos karininkas Darius Antanaitis sako, kad nepaisant situacijos, atsarginių variantų visuomet reikia turėti. Būtent dėl to, jo šeima turi maisto, grynųjų pinigų atsargų bent savaitei ar kelioms.
„Pandemija parodė, kad žmonėms gali trūkti tam tikrų dalykų. Todėl, tarkime, grynųjų pinigų reikia turėti. Asmeniškai mes turime tiek, kad mėnesį galėtume pragyventi be banko kortelės. Nes paprastai, jei vyksta kibernetinė ataka atakuojama finansinė sistema, bankai, o per mėnesį visa tai atsistato.
Namuose nuolat turime produktų, kurių užtektų savaitei. Nes per savaitę sugriuvusi logistinė maisto tiekimo grandinė arba atsistato, arba randamos kitos galimybės. Jei labai norite apsisaugoti, verta turėti aliarmo kuprinę. Mes šeimoje visi turime“, – pasakojo buvęs kariškis. Anot jo, kuprinė skirta tris dienas išgyventi gamtoje, jei tektų iš namų sprukti pėsčiomis.
„Ten yra miegmaišiai, kilimėlis, vienvietė palapinė, įrankiai uždegti laužą, sausas maisto davinys ir panašūs dalykai. Viskas tam, kad tris dienas būtų galima praleisti visiškoje izoliacijoje be žmonių“, – aiškino D. Antanaitis.
Anot jo, vykstant evakuacijai iš miesto ir esant užgriozdintiems keliams gali tekti keliauti pėsčiomis. Žmogus per parą gali nueiti apie 25 kilometrus, todėl kuprinę krautis reiktų maždaug trims dienoms. Kuprinė neturėtų sverti daugiau nei 25 kilogramus. Gerai būtų nusimatyti vietą į kurią keliausite, į sodybą, pas giminaičius kaime ar į kitą ramią vietą.
„Kilus neramumams reikia sekti pranešimus, vengti žmonių susibūrimų, industrinių objektų ir karinių dalinių, poligonų. Judėti patartina ne pagrindiniais keliais. Svarbu žinoti, kad visam gyvenimui nepasiruoši, bet svarbu užsibrėžti tam tikrą laiką, atstumą, kur norite būti ir panašius dalykus“, – sakė D. Antanaitis.
Anot jo, svarbiausia yra nepanikuoti, nes tai – pats blogiausias dalykas. Jis prisipažino dabar nerimo jaučiantis kur kas mažiau nei 2014 metais ar tada, kai vyko „Zapad“ pratybos.
„Situacija dabar yra kita, NATO pajėgumai didesni, taikinys nėra Baltijos šalys, o ir kitos smulkios detalės verčia galvoti, kad situacija yra geresnė, nei atrodo. Tarkime faktas, kad daugybė rusų elito savo pinigus laiko ES bankuose, jų vaikai gyvena ES šalyje ir kitos detalės. Kol nestebime pinigų ir artimųjų atitraukimo, tol galime spėti, kad situacija yra gana stabili. Konflikras turi turėti logiką, ne emocijas“, – kalbėjo jis.
Pabėgtų 20 proc. žmonių
Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento vadovas Virginijus Vilkelis sako, kad jie yra atsakingi už tai, kaip veiks institucijos nelaimės ar konflikto metu, taip pat, už nevyriausybinių organizacijų mokymą ir įgalinimą veikti.
„Mes administruojame, rengiame ir kuriame tvarkas, kaip vyksta mobilizacija, kad visi veiktų pagal vieną modelį. O mobilizacija tai yra institucijų pasirengimas dirbti tam tikru momentu. Bet pasirengimas tam vyksta visą laiką, o mobilizacijos metu būtų tam tikras turto perskirstymas, pagal tai, kur, kam ko reikia. Žinoma, daugiau reiktų gynybai, viešajai tvarkai“, – kalbėjo KAM Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktorius V. Vilkelis.
Tokiu metu, pasak jo, yra numatyta ir turto rekvizicijų, privalomųjų darbų bei kitų priemonių. Pasak jo, karinio konflikto metu itin svarbus savanorių, žmonių, galinčių padėti kasdienėje veikloje, įsitraukimas. Nes už kiekvieno kario turi stovėti bent po 10 žmonių, kurie padėtų jam daryti tai, ką jis privalo daryti.
„Mes dirbame su nevyriausybininkais, kurie nelaimės atveju padėtų ne tik dalinti maistą, bet turėtų ir kitų užduočių. Taip pat su savivaldybėmis. Platiname ir atvirukus, kur aiškiname, kas yra mobilizacija, tik nemėtome jų į pašto dėžutes, nenorime gąsdinti žmonių. Taip pat bendradarbiaujame su kariuomene, kad ši padarytų savo lankstinukus, paaiškinančius, kas yra karinė padėtis“, – sakė jis, pridūręs, kad Lietuva, kaip valstybė, turi mobilizacijos patirties, kad ir tolimos.
Jis pripažino, kad yra modeliuojamos galimos situacijos, ruošiamasi tam tikriems scenarijams:
„Reikia pripažinti, kad nutikus krizei neišvengtume pabėgėlių bangos. Yra nustatyta, kad pabėgėlių būna apie 20 proc. ir tai neišvengiama“, – sakė jis.
Patirties jau turime
1939 rugsėjo 17 dieną Lietuvoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija. Tai padaryta, nes tą dieną sovietai peržengė Lenkijos sieną, prieš porą savaičių Vokietija jau buvo įsiveržusi į Lenkiją. Tuo pat metu iš Lenkijos į Lietuva plūdo pabėgėliai, o Lenkijos kariniai daliniai inernavosi Lietuvoje. Karių buvo 14 tūkst., juos reikėjo nuginkluoti, suvaldyti, apgyvendinti. Būtent dėl to buvo skelbta dalinė mobilizacija.
Kariuomenei reikėjo papildomų vežimų, arklių, tai buvo laikinai rekvizuojama iš ūkininkų. Paskelbus demobilizacija viskas buvo grąžinta arba atsiskaityta. Visa tai truko pusmetį.
O 1990 Lietuvoje vyko savimobilizavicija. Tai buvo žmonių sąmoningas pasirinkimas organizuotis, dirbti, padėti. Gyventojai tuo metu buvo kviečiami saugoti objektus, vieni tai darė savo miestuose, kiti vyko į Vilnių. Savivaldybės mobilizavo transporto priemones, autobusus.
„Po tiek metų mes viską institucionalizavome, reglamentavome, sudėliojome, apsibrėžėme, kas mums svarbu. Mobilizacijos metu turėtų būti resursų perskirstymas. Adaptavome suomišką gyvybiškai svarbių funkcijų sąrašą, jos yra šešios: valstybės valdymas, tarptautinė veikla, vidaus saugumas, krašto gynyba, kritinė infrastruktūra ir gyventojų poreikių tenkinimas. <...> Mobilizacinis planavimas yra kasdienis darbas. Tai, kaip mokymasis mokykloje. Mobilizacija yra kas būtų, jei būtų. Bet situacija bus tokia, kokia bus. Svarbiausia nepamesti galvos. Kaip kariuomenėje juokaujama, planai- planais, o elgsimės pagal situaciją“, – kalbėjo V. Vilkelis.
Visgi svarbu ir pasiruošimas, lavinimasis, pratybos, kurios vyksta pagal tam tikrą modeliavimą, visa tai moko nepasimesti ir oriai priimti situaciją.
