Kokie buvo karo metai Ukrainai, ko privalome pasimokyti, kodėl pavojinga užmigti ant NATO laurų ir koks kitas Ukrainos žingsnis karo fronte. Susitikime apie tai kalbėjo gynybos bei tarptautinės politikos ekspertai, saugumo specialistai, buvę ir esami sprendimų priėmėjai. Jų pavardžių negalime įvardinti, nes tokios buvo diskusijos sąlygos.
Karo pradžia kėlė siaubą ekspertams
Pasak vieno iš gynybos ekspertų, yra trys labai aiškios pamokos iš Ukrainos karo pradžios, kurias turėtų žinoti Lietuvos visuomenė ir kariuomenė. Norint jas įvardyti, svarbu prisiminti, kaip prasidėjo karas ir kaip mes jautėmės, ką galvojome lygiai prieš metus.
„Pirmasis įspūdis, kuris susidarė stebint karą, su visa pagalba Ukrainos kariuomenei ir tam, kaip ji dabar kovoja, pernai metų vasario 24 dieną ji buvo nepasiruošusi. Tai matėsi daugelyje vietų: nebuvo paskelbta mobilizacija, nebuvo sukomplektuoti padaliniai, jie neišėjo į susitelkimo rajonus, visi sėdėjo kareivinėse. Prasidėjus apšaudymui buvo daug aukų.
Amunicijos sandėliai taip pat nebuvo išvežti, trumpai tariant, nebuvo aktyvuotas Ukrainos gynybos planas, jei toks buvo. Tai ypatingai matėsi pietuose. Tarkime daug vandens kanalų Ukrainą jungia su Krymu, o ten stovėjo daug Rusijos kariuomenės, kuri be jokių problemų praėjo pro tuos kanalus ir tiltus, o juk juos buvo galima susprogdinti ir laimėti laiko.
Bet rusai sugebėjo per kelias valandas eidami iš Krymo atsidurti prie Dniepro upės ir prie dviejų didžiųjų tiltų per upę. Ir jie paėmė abu didžiuosius tiltus: Novokachonovką ir Antonovka. Bėda ta, kad didžiulė dalis Ukrainos kariuomenės dar buvo likę kairiajame Dniepro krante.
Dėl Antonovkos tilto vyko mūšiai, ukrainiečiams pavyko atsiimti tiltą ir ukrainiečių kariai, kurie buvo apsupti ir pasmerkti pražūčiai – persikėlė per tiltą. Chersonas buvo paliktas likimo valiai, niekas ten nesigynė, jokių pajėgų nebuvo“, – pasakojo gynybos ekspertas.
Jis pridūrė, kad pirmosiomis karo dienomis rusų kariai per Ukrainą žygiavo sulaukdami mažai pasipriešinimo, o tas, kurio sulaukė, daugiausiai buvo iš savanorių, teritorinės gynybos ir paprastų Ukrainos piliečių.
„Kalbant apie Ukrainos šiaurę, tai rusai kirto sieną ir kolonomis tiesiog važiavo į šalies gilumą. Sumuose, Černygove kolonos suvažiavo į miesto centrą. Tiesa, jie buvo apšaudyti artilerijos ir savanorių, taip pavyko juos išstumti iš miestų. Visa laimė, kad Rusijos kariuomenė veikė primityviai. O Ukrainos kariuomenėje iniciatyvos ėmėsi jaunesnieji karininkai.
Būtent dėl jų priimtų sprendimų, buvo pradėtos „skaldyti“ rusų technikos kolonos, atkirstas užnugaris nuo pagrindinių pajėgų. Rusų kariuomenės kolonos judėjo administracine tvarka, be žvalgybos, be šoninių ir priešinių saugų. Prasidėjus apšaudymui kareiviai tiesiog išsilakstydavo į visas puses. Tai ir lėmė ukrainiečių sėkmę. Tas pirmąsias dienas tai ir padėjo atstumti rusus, nes šie į Ukrainą žygiavo, kaip į paradą“, – savo pastebėjimais dalijosi ekspertas.
Anot jo, situacija buvo tokia nestabili, kad beveik niekas netikėjo ukrainiečių galimybėmis atsilaikyti. Matėsi baimė ir pakrikimas ne tik ukrainiečių, bet ir sąjungininkų užsienyje, tarpe.
„Rusai jau buvo Kijyve, važiavo sostinės gatvėmis, Aukščiausioje Radoje buvo pilstomi Molotovo kokteiliai, gatvėje žmonėms dalijami automatai. Aš nesitikėjau gerų rezultatų ir maniau, kad viskas yra prarasta. Reikia pripažinti, kad daug dalykų pavyko dėl piliečių iniciatyvos, žmonių susitelkimo. Kai rusai buvo išvyti iš didžiųjų miestų, prasidėjo artilerijos apšaudymai, jie suprato, kad juos pasitinka šūviai, o ne gėlėmis.
Būtent tada kilo susierzinimas Kremliuje, o Valerijus Gerasimovas su Sergejum Šoigu buvo iškviesti pas Putiną. Tada įsakyta branduolinėse pajėgose paskelbti aukščiausią parengtį ir prasidėjo masiniai miestų apšaudymai. Norėta, kad piliečiai imtų protestuoti prieš valdžią, reikalautų pasiduoti. Bet taip neįvyko“, – svarstė gynybos ekspertas.
Pirmasis pasipriešinimas, pasak jo, vyko žmonių, bet ne aukščiausios Ukrainos karinės vadovybės dėka. Nors dabar ta vadovybė tikrai įrodė mokanti ir galinti priešintis, kariauti.
„Tai yra geros pamokos, kurias turėtų išmokti Lietuvos kariuomenė: reikia pasiruošti. Jei yra indikacijos, kad bus puolimas, telkiama kariuomenė, kodėl buvo sėdima kareivinėse? Buvo pavėluota kariuomenės reakcija, bet kartu ir pavėluota politinė reakcija.
JAV buvo įspėjusi, diplomatai išvyko iš Kijyvo, o prezidentas Volodymyras Zelenskis tuo metu nedarė nieko, dabar tai aiškinama nenoru kelti panikos. Bet iš kariškių pasiaiškinimo kol kas nėra jokio, sakoma, kad situacija bus tiriama, ypatingai tai, kas nutiko Ukrainos pietuose. Bet aš manau, kad kariuomenė nebuvo iki galo pasiruošusi. Tiesa, karo veiksmai tvarkingai prasidėjo Donbaso rajone, kur Ukrainos brigados jau nuo 2014 metų laikė frontą. Ten rusai buvo išsyk sulaikyti“, – svarstė gynybos ekspertas.
Dar viena svarbi pamoka, pasak jo, civilinė gynyba, sauga. Lietuvoje dar nieko padaryta šiuo klausimu, net per šiuos metus mes nieko nepadarėme.
„Mes nežinome, kiek ir kur yra slėptuvių, kur, kam galima eiti, slėptis? Ar ten yra vanduo, elektra? Jei ataka vyks dienos metu, kur slėptis darželiai? Mokyklos? Ukrainoje yra metro ir daugiau ar mažiau žmonės žino, ką daryti, o ką mes darysime?“, – klausė ekspertas.
Valstybę skina, kaip obuolį
Kitas gynybos ir saugumo ekspertas tikino, kad Rusija Ukrainą norėjo „pasiimti“ lengvai ir su minimaliomis pastangomis. Taip, kaip ji padarė Sakartvele, taip, kaip anksčiau mėgino pačioje Ukrainoje.
„Rusija rodė, kad ji nori valstybėje sukelti krizę, o po to ją nuskinti, kaip obuolį. Tą matėme Sakartvele 2008 metais, kai buvo suduotas smūgis pasitikėjimu valdžia, ji krito, o į jos vietą atėjo prorusiški politikai. Valstybė iškrito iš Vakarų orbitos ir pateko į rusiškąją.
Tą patį matėme ir Ukrainoje, buvo siekta „problemą“ išspręsti trumpa karine kampanija, į šalį įvažiuojant paradine rikiuote. Taip, Rusija dabar jau pasimokė, bet Lietuvoje, bent jau anksčiau, manau, būtų taikyta tokia pati schema: įtakos agentai, nepasitikėjimas valdžia, mėginimas „nuskinti“ valstybę. Tiesa, su mumis taip pasielgti nebūtų lengva“, – svarstė gynybos ekspertas.
Pasak jo, kiek buvo kalbėta apie potencialią grėsmę Lietuvai iš Rusijos, vis buvo sakoma, kad užpuolimas bus greitas, mes nespėsime nieko padaryti, atskirs raketos, sugriaus kareivines, sandėlius. Visgi dalykai nėra tokie paprasti. Ukrainos karas parodė didelį karinės žvalgybos potencialą. Buvo tiksliai žinoma, kiek karių dislokuota, kokie daliniai, kokios galimos puolimo kryptys. Net laikas buvo žinomas.
„Turiu pagrįstą spėjimą, kad politinis sprendimas pulti Ukrainą Kremliuje buvo priimtas vasario 18 arba 19 dieną. Tai buvo galutinis sprendimas, kurį, manoma, iškart sužinojo amerikiečiai. Tada buvo pranešta ir Ukrainos pusei, nes ten jau kitą dieną iš kai kurių kareivinių pajudėjo daliniai, oro uostose pastatyta oro gynybos sistemą, nors, tarkime, Chersone tai nesuveikė“, – svarstė gynybos ekspertas.
Jis pasakojo, kad agresorius, paprastai, maskuoja tikslų puolimo laiką. Dažniausiai prisidengiama pratybomis. Šį kartą Rusija nesistengė to maskuoti, viską darė gana atvirai.
„Desanto išsilaipinimas Hostomelio oro uoste buvo tikėtinas, man vis kyla klausiamas ar tokie patys dalykai teoriškai būtų galimi Vilniuje. Bet net ir užiminėdami Hostomelį rusai nesilaikė elementarios karybos abėcėlės, kartojo klaidas, kurios daromos nuo 1940 metų, todėl patyrė nuostolių.
Tiesa, išstumti juos iš oro uosto nebuvo lengva, o daugiausia lėmė artilerija, nes jos ugnis neleido nusileisti papildomiems sraigtasparniams, numušė lėktuvą su desantininkais. Šios pamokos ir mums labai svarbios, nes ir pas mus yra ne tik didesnių ar mažesnių oro uostų, bet ir sankryžų, kitų vietų, kur galimai gali mėginti laipintis desantas. Svarbus klausimas, kaip mes tai apgintume“, – dėstė ekspertas.
Jis pridūrė, kad karas dažniausiai vyksta urbanizuotose teritorijose, nes plikame lauke kariauti sunku. Ir čia, taip pat ateina daug Ukrainos pamokų, kur, kaip ir kada kovoti, kaip geriausia vilioti priešą į industrines vietas, o ne ten, kur gausu civilių gyventojų.
Visuomenės įsitraukimas Ukrainoje, kai gatvėse dalijo ginklus gintis, ir pasiteisino, ir ne. Labiausiai pasiteisino žmonių noras gintis, entuziazmas, o štai sąrašai ir popierinės teritorinės gynybos brigados ir liko tik popierinės. Iš anksto pasiruošta buvo ne itin gerai.
„Mūsų teritorinė gynyba yra savanorių pajėgos, šauliai. Jie – lengvieji pėstininkai ir tai – didelis potencialas. Taip pat svarbus pasirengimas, daug ukrainiečių sėkmingo veikimo priklausė nuo instruktorių, mokymų, kurių nemažai atliko lietuviai. Taigi, tai buvo ne tik ginklai ir ryžtas, bet ir pagalba iš mūsų“, – pripažino jis.
Nereikia aklai pasitikėti
Tarptautinės politikos specialistas diskusijos metu sakė, kad yra keli itin svarbūs dalykai į kuriuos reikia atkreipti dėmesį ir mums. Svarbūs Ukrainai procesai prasidėjo dar prieš karą, juos suvaldyti norint išvengti tam tikrų dalykų – vienas svarbiausių uždavinių.
„Lietuvai, nepaisant visų būtinų priemonių karinėje srityje, daugiausiai dėmesio reiktų skirti diplomatijai. Nes tikslas yra ne kariauti ir laimėti, o neleisti pulti. Atgrasymas yra pirmasis uždavinys, kuris visada buvo mūsų nacionalinėse saugumo ir karinėje strategijoje. <...> Kalbant apie atgrasymą, ką rodo karas Ukrainoje? Atgrasymas ten neįvyko. Ta nesėkmė verčia galvoti, kas buvo negerai, ką reikia padaryti, kad tokie dalykai nesikartotų. Taip, Ukraina nėra NATO narė, bet net turint tai galvoje, pamokas iš Ukrainos verta prisiminti“, – sakė tarptautinės politikos žinovas.
Pirmoji pamoka, pasak jo, būtų tokia, kad kolektyvinis atgrasymas yra labai silpnas. Turima galvoje bandant atgrasyti ne karinėmis priemonėmis, o alternatyviomis bausmėmis. Tiek JAV, tiek Europa į atgrasymą žiūrėjo iš dviejų pusių, viena pusė – bandymai kalbėti apie ekonominę žalą ir sankcijas Rusijai, kaip jie patirs žalą, jei peržengs karo ribą. Kita pusė buvo žvalgybinės informacijos viešinimas.
„Nė vienas šių metodų nesuveikė absoliučiai. Ekonominių sankcijų atgrasymas neveikia prieš autoritarinius režimus, kaip atgrasymo priemonė. Ta žala yra neveiksminga. Tai nereiškia, kad sankcijos nereikalingos. Jų reikia, bet jų funkcija kitokia, ne atgrasymas. O prieš karą Ukrainoje matėme, kad net šio atgrasymo forma kolektyviniu lygiu buvo labai silpna. Jei pamenate, kiek diskusijų vyko dėl elementaraus dalyko, ar pavyks Rusiją atjungti nuo SWIFT bankinės sistemos. Buvo netikima, kad tą galima padaryti. Ši kolektyvinio atsako pusė neveikė“, – pasakojo tarptautinės teisės specialistas.
Žvalgybinės informacijos atskleidimas, taip pat nesuveikė, nors tai buvo precedento neturintis dalykas. Vien pasakymas, kad mes žinome ir viską matome agresoriui kelio neužkirto.
„Manau JAV padarė didelę klaidą neinvestuodami į atgrasymą, na, kad Rusija nepultų Ukrainos. Tokie simboliniai žingsniai, kaip diplomatų pasitraukimas iš Kijyvo rodė, kad jie atiduoda Ukrainą. Tai buvo ne tik diplomatinis, bet ir karinis „atidavimas“, nes ilgą laiką buvo vengiama suteikti letalinės ginkluotės.
Karinė parama iki karo pradžios buvo menka, tuo metu iš Lietuvos mes vežėme reikšmingesnę ginkluotę, nei amerikiečiai. Tai didelė pamoka ir mums, nes nereikėtų priimti, kaip savaime suprantamo dalyko, jog narystė NATO mums suteikia šimto procentų atgrasymą. Tai- nuolatinis diplomatinis procesas, reikia visą laiką dirbti. Ne tik tam, kad patys tuo tikėtume, bet, kad visi politiniai ir kariniai ženklai būtų siunčiami ir nuolatos stiprinami. Ypač įtampos metu“, – kalbėjo tarptautinės politikos specialistas.
Pasak gynybos specialisto, JAV į Ukrainos gynybą įsitraukė taip lėtai, nes bijojo pakartoti Afganistano klaidos. Buvo manoma, kad Ukraina kris po 48 valandų, o ginklai, kurie būtų suteikti tada atitektų priešams.
„Vėliau, kai pamatė, kad blogiausios prognozės neišsipildė, pradėjo tiekti ginklus. Žinoma, tai galėjo būti daroma greičiau, bet buvo įvairių politinių priežasčių ir baimė. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pačioje pradžioje elgėsi apgailėtinai, kartojo, kad NATO jokiu būdu negali įsitraukti.
Tada ir Putino elgesys buvo įžūlus, jis pareiškė, kad pradės naudoti nekonvencines priemones, esą tik nebandykite padėti. Buvo įsivaizdavimas, kad ir gali geležinkelį pradėti bombarduoti, siekti Lenkiją, Čekiją, nors nieko tokio nebuvo“, – svarstė gynybos specialistas.
Situacija gerėja, bet pergalė bus sunki
Ekspertai sutinka, kad metai karo Ukrainoje daug ką pakeitė, kai ką – į gerą. Valdymas ir vadovavimas tikrai pasikeitė, nors vis dar yra problemų su rezervistų parengimu. Tai užtrunka. Dalis kareivių ruošiami Didžiojoje Britanijoje, visi specialistai – Lenkijoje, JAV.
„Dabar kalba eina apie aviaciją, lėktuvų tiekimą. Sako, kad rieks paruošti specialistus, bet inžinieriai ir lakūnai jau paruošti, reikia tik lėktuvų. Tas pat yra su tankais, paruošimas jau vyko. Daug kas yra nesakoma viešoje erdvėje, bet NATO yra jau daug padarę nelaukdami sprendimų priėmimų. Kariuomenės ėmė ruošti specialistus. Tarkime, dabar ruošiamos aštuonios brigados, kurios mokėtų naudotis sunkiaisiais ginklais.
Visos kalbos apie tai, kad Challenger ateis rudenį, o Leopard tik gegužės mėnesį, mano supratimu, yra skirta rusams ir viešajai nuomonei. Viskas vyksta sparčiau. Jau yra įgulos, kurios gali stoti į kovą, nes moka naudotis technika. Aštuonios brigados yra kumštis, kuris bus apginkluotas vakarietiška technika ir jis kažkur pasirodys. Visi spėja, kad tai bus pietuose, stepėse. Manoma, kad ukrainiečiai smogs link Azovo jūros ir mėgins atkirsti Krymą. Kitaip tariant bus mėginama perskelti rusų užimtas teritorijos pusiau“, – kalbėjo gynybos ekspertas.
Amerikiečiai, pasak eksperto, dabar visus aktyviai dalyvauja, perduoda žvalgybos duomenis, ruošia karius, teikia patarimus dėl taikinių. Matosi, kad veiksmai nėra chaotiški, vykdami tam tikri sumanymai. Dabar reikia laukti ir pažiūrėti, kaip bus panaudotos tos aštuonios paruoštos brigados, ilgai laukti neteks.
Kitas, diskusijoje dalyvavęs gynybos ekspertas, pritaria, kad ukrainiečiai gerai planuoja operacijas, o rusai ateina ir jau tada ima veikti. Jų tikslas – sekinti. Visgi ir ukrainiečiai neišvengia sunkių sprendimų.
„Tas aštuonias brigadas, kurias dabar ruošia kontrpuolimui, stengiasi į Bachmutą nesiųsti, todėl ten kurį laiką siuntė teritorinės gynybos brigadas. Jos kiek prasčiau parengti ir prasčiau apginkluotos. Tos brigados savo auka laiko Bachmutą. Tam, kad išlaikytum puolimo kumštį tenka paaukoti dalį kitų pajėgų. O nuostoliai Bachmute – dideli. Ukrainos pusėje tai, kas geriausia, dar nepanaudota“ – pasakojo jis.
Anot eksperto, Rusijos-Ukrainos karas primena Irano-Irako karą, o pastarasis truko aštuonerius metus. Jis pridūrė, kad ukrainiečiai turi šansą išstumti rusus iš savo teritorijos, bet karo eigą sunku nuspėti, jo pratybose neišmoksi.
Atsiranda įvairių faktorių, tokių, kaip klaidos, nuovargis. Bet ukrainiečiai turi finansinę, ginkluotą ir psichologinę paramą. Tai pirmas karas, kurio metu nėra apribojimų maisto produktams, nėra kortelių cukrui, duonai ar sviestui. Ir tai svarbus rodiklis, rodantis, kad valstybė – funkcionuoja.
Ekspertai sutinka, kad derybos, jei jos vyks, nebus lengvos. Rusai norėtų derėtis nuo tų pozicijų, kurias turi dabar, o ukrainiečiai nori atgauti teritorijas, turėtas po 1991 metų.
Tokį Ukrainos norą remia didžioji dauguma gyventojų, todėl spausti jos valdžią gali būti sunku. Visgi, pasak jų, reikia pripažinti, kad ir Rusija, bent jau Krymo, lengvai neatsisakys, o ir neaišku, kad bus karui pasibaigus. Tai dar nediskutuojamas klausimas, bet jau verta galvoti, kas bus po to.
