Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, nors ir pareiškė, kad Suomija ir Švedija neturėtų vargintis iš siųsti savo delegacijų į Ankarą, išties, pasak ekspertų, nori derėtis ir išpešti sau naudingų nuolaidų.
Tokia garsi ir karinga prezidento retorika yra nukreipta ir į Turkijos vidaus auditoriją, ir į užsienio partnerius, norint parodyti, kad Turkija įtakinga ir nepriklausoma valstybė, su kurios interesais reikia skaitytis.
Politikos ekspertai vieningai sutaria, kad už tokių Turkijos pasisakymų nekyšo Rusijos ausys, o veikiau siunčiama žinutė JAV ir kitoms partnerėms, o taip pat Kurdų darbininkų partijos atstovams ir Fethullah Guleno, kaltinamo 2016 metų perversmo organizavimu, šalininkams.
Turkija derasi ir peša nuolaidas
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas sako, kad griežta Turkijos pozicija Suomijos ir Švedijos atžvilgiu visų pirma yra siekis pademonstruotai tvirtą poziciją savo šalies gyventojams. Turkija yra nukentėjusi nuo kurdų teroristinių išpuolių, todėl siekia tai parodyti.
„Turkijos karinė operacija Sirijoje taip pat yra susijusi su buferio kūrimu ir mėginimu izoliuoti ten veikiančius kurdų kovotojus. Švedija suteikė prieglobstį ir kurdų politikams, švedų politinėse partijose yra narių, turinčių kurdiškų šaknų, todėl Erdoganas šią situaciją pirmiausia bando išnaudoti vidaus politikos tikslais, siekiama parodyti tvirtą nacionalistinę poziciją“, – kalbėjo profesorius.
Anot jo, tokia pozicija suteikia Turkijai galią derėtis su Švedija, reikalaujama išduoti tam tikrus asmenis, ar uždaryti susivienijimus, atsižvelgti į oficialiosios Ankaros poziciją. Taip pat tai suteikia tam tikras derybines pozicijas bendraujant su JAV.
„Matyt Turkija nori išsiderėti tam tikrų finansinių arba strateginių nuolaidų. Reikia nepamiršti, kad švedai ir suomiai Turkijai yra įvedę sankcijas po jos įsitraukimo į Sirijos konfliktą. Šiaurės šalys nebeparduoda ginklų Turkijai. Tai vat taip bandoma išspręsti tokius dalykus ir sustiprinti savo pozicijas aljanse“, – svarstė G. Česnakas.
Jis netiki, kad Turkija blefuoja. „Matyt jie tikisi realių nuolaidų iš Švedijos ir kitų NATO valstybių, mes apie tai, matyt, viešai nesužinosime. Visgi šiandien jų retorika yra reali“, – sakė profesorius, atmetęs Rusijos „ranką“ šioje diskusijoje.
Anot jo, Turkija yra pragmatiška valstybė bandanti plėsti savo įtakos zoną ir net NATO sudėtyje jie bando vaizduotis nepriklausomi. Erdoganas mėgina Turkiją padaryti galingą ir įtvirtinti savo galią kitų valstybių atžvilgiu.
„Turkija laikosi gal kiek nekonvencinės pozicijos, žiūrėdami kiek kitos valstybės tai toleruos. Tai visiškai pragmatiška valstybė, ji gali bendradarbiauti su Rusija, o paskui su JAV. Ji siekia savo interesų, nori plėsti įtaką regione ir NATO“, – sakė G. Česnakas.
Rusija niekas netiki
Rusija į Švedijos ir Suomijos pareiškimus apie prisijungimą prie NATO reaguoja skausmingai. Pasak tarptautinių santykių specialisto, čia galima išgirsti dvi žinutes: Rusijos užsienio reikalų viceministras grasino, o štai Putinas tarsi mėgino užglaistyti situaciją, sakė esą nieko čia baisiaus, kad NATO plečiasi.
„Bandyta suomiams atjungti elektrą, iškilo gamtinių dujų klausimas, todėl Rusijos veikimo pilkosiose zonose galima laukti. Tai būtų taip vadinamos hibridinės grėsmės. Galima tikėtis kibernetinių išpuolių, socialinių neramumų, nepaklusnumo skatinimo. Karinių veiksmų – ne, nes rusai pakankamai įklimpę Ukrainoje. Žinia iš Putini galimai buvo mėginimas deeskaluoti padėtį matant, kad Rusija sudėtingoje situacijoje atsidūrė“, – kalbėjo profesorius.
Jis mano, kad nei Rusija, nei Vakara nesitikėjo, jog Suomija ir Švedija taip skubiai pasiprašys į NATO. Visgi agresija iš Rusijos pusės parodė, kad alternatyvų kaip ir nėra, o Rusija tampa vis mažiau nuspėjama. Tai, kaip pasakė Suomijos prezidentas, pati Rusija įstūmė į NATO. Egzistuoja absoliutus nepasitikėjimas Rusija ir tai, ką matome dabar, yra to rezultatas.
Būtų netikėta, jei turkai vetuotų
Vilniaus Universiteto profesorė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad Suomija ir Švedija tikrai derėsis ir kalbėsis su Turkija, nes šie to ir siekia.
„Tai, kaip elgiasi turkai rodo, kad jie nori pasibranginti, pasirodyti svarbia NATO nare, gal kažko išsireikalauti. Bent pagal dabartines reakcijas Turkijos pozicija nėra labai dramatizuojama. Būtų labai netikėta, jei turkai realiai blokuotų šių dviejų šalių stojimą“, – svarsto D. Jakniūnaitė.
Turkija yra savarankiška žaidėja, kuri suvokia savo užsienio politikos galias, todėl už Turkijos pareiškimų tikrai „nestovi“ Rusija, pasak politologės, nereiktų pervertinti Rusijos galių. Rusai patys gana nuosaikiai, kol kas laikosi šiaurės šalių stojimo į NATO klausimu.
„Putinas jau du kartus kalbėjo apie tai ir, bent kol kas, pozicija yra labai nuosaiki. Pagal reakcijos panašu, kad Putinas kiek nuslopino savo pareigūnų entuziazmą. Rusai sako, kad nenori papildomos NATO ginkluotės prie savo sienų. To, matyt, ir nebus, o branduolinio ginklo tai tikrai ne“, – sakė D. Jakniūnaitė. Anot jos, jei Suomija ar Švedija būtų sugalvojusios jungtis prie NATO ne karo su Ukraina metu, dramos ir retorikos būtų buvę kur kas daugiau iš Rusijos pusės.
„Dabar idėja yra tokia, kad jei tai nėra buvusio Sovietų Sąjungos teritorijos, Vakarai gali daryti ką nori, esą Rusija nepretenduoja ten. Ukrainiečiai mūsų, o jau Suomija ne, todėl be to galime išgyventi“, – ironizavo profesorė.
