Ir tai, anot saugumo ekspertų, padeda labiau nei kasdien laidomos tuščios žinutės apie poreikį įsikišti. Nes NATO įsikišimo į konfliktą kainos skaičiuoti nenori niekas, o ir nesuvokia ar nedrįsta pasakyti, kad neskraidymo zona virš Ukrainos, reikštų nesaugų dangų virš tos pačios Lietuvos.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė sako, kad Putino tikslai, akivaizdu, keičiasi priklausomai nuo to, kaip sekasi karas.
Karas nustebino profesionalus, rusai – nepasiruošę
Tiesioginė konfrontacija su NATO jam, matyt, būtų savižudybė, nes Rusijos armijos lygis, kuris pasimatė, yra tragiškas.
„Tai nustebino net analitikus, kurie daug metų tyrė Rusijos kariuomenės gebėjimus. Toks negebėjimas kovoti NATO ir Rusijos pajėgų balansą pastato į tokią poziciją, kad neįmanomas toks karas. Gali būti, kad yra tikslas patikrinti NATO vienybę, tai ar ji išties gins visas savo nares, bet paskutiniu metu yra daugiau nei aišku, kad NATO čia yra. JAV stipri komunikacija šiuo klausimu.
Taigi, šioje situacijoje Rusija pralaimi, nors ir slenka po truputį į priekį, nors tas judėjimas, palyginti su tuo balansu, kuris buvo prieš tai, yra visiškai nulinis. Šioje situacijoje bandoma gauti taškų, ką dar galima padaryti“, – kalbėjo specialistė.
Pasak M. Šešelgytės, Putino galimybės kasdien mažėja, scenarijų išeiti su pakelta galva, bent jau neparklupdytam, yra vis mažiau.
„Reikia svarstyti, ką dar galima paspausti, sustiprinti Ukrainą, kad jie neišsektų. Nes ten irgi senka viskas, daug žmonių žūva. Bet koks ginkluotės, savanorių stiprinimas yra svarbus. O apie neskraidymo zoną yra sukurtas ažiotažas Lietuvoje, nors apie tai kalba ir pats Zelenskis.
Ji problematiška tiek įgyvendinimo prasme, tiek dėl NATO įsitraukimo, plius NATO yra valstybių narių Aljansas, vadovybė to nesprendžia. O jei nėra sutarimo, situacijos nepakeisi. Dar klausimas, kaip ją įgyvendinti, galima, žinoma, virš tų humanitarinių koridorių, bet viskam reikia sutarimo, įgyvendinimo, kas yra pasiruošęs numušinėti rusų lėktuvus. Yra daug detalių dėl neskraidymo zonos“, – kalbėjo TSPMI direktorė.
Anot jos, matomos Vakarų valstybių pastangos palikti galimybių langą, derėtis, kad atsitraukimas būtų įmanomas ir Putinui.
„Nėra lengvų sprendimų, kad ir vilkas būtų sotus ir avis gyva. Nes galimybių langas yra sužlugdyti režimą ir šiandien girdėjau JAV valstybės departamento atstovę sakant, kad JAV strategija yra Putino pralaimėjimas. Jei tokia strategija, tai nuolaidų daug tikėtis nereikia. O ir Zelenskiui sunku susitaikyti su tuo, kad kažką reiktų atiduoti, kai karas nėra pralaimimas.
Yra žvalgyba, situacija sekama, jei matysis, kad yra judėjimas link cheminio ginklo panaudojimo ar branduolinio ginklo naudojimo, tai žlugdytų režimą, bet pasekmės būtų ne tik rusams, ukrainiečiams, bet ir visam regionui. Čia irgi klausimas, kai NATO 5 straipsnis kalba apie šalių-narių gynybą, jei kyla pavojus. Tai jei būtų žvalgybos informacija dėl neleistinų ginklų panaudojimo, ar NATO negalėtų įsikišti“, – svarstė specialistė.
Rusai neturės iš ko keršyti?
Ji taip pat svarstė, kad plintantys pasvarstymai apie galimą Rusijos revanšizmą pralaimėjimo atveju nėra itin realistiniai. Nes tam rusai neturės pinigų.
„Revanšizmas turi iš kažko kilti, bet jam reikia pinigų. Sankcijos Rusijai yra didelės, pamažu Europos valstybės pereis prie kitokių energijos šaltinių, sankcijos dar padidės. Ženklas iš ES yra, kad reikia pereiti prie alternatyvių šaltinių, persitvarkyti tiekimą, išteklius. Revanšizmui, matyt, nebus pinigų“, – svarstė ji.
Tarptautinių santykių specialistė taip pat pabrėžė, kad, jei lietuviams rimtai reiktų apsispręsti padėti kare, paramos procentas sumažėtų, o vyksta kariavimas nuo sofos.
„Bet yra ir stiprus emocinis užtaisas, dėl istorinių traumų, dėl to, kad esame buvę tokioje situacijoje. O ir Ukraina yra arti, daug kas ten buvę. Kai yra ryšys, emocija stipresnė. Prieš kelias dienas buvau Estijoje ir ten reakcijos visai kitokios. Taip, parama yra, bet ji rami“, – sakė M. Šešelgytė.
Scenarijų gali būti visokių
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė tikina, kad nepaisant NATO kritikos, ji Ukrainoje nelieka nuošalyje, bet ir pažadų iš šios organizacijos ginti ginklu Ukrainą, niekada nebuvo.
NATO nesilaiko neutraliai. Tai svarbu pabrėžti, tiekiami ginklai ir kita parama. O kalbant apie tiesioginį įsikišimą, tai normalu, kad nenori kištis, nes tai būtų tiesioginė konfrontacija. Tie, kurie aistringai ragina NATO įsikišti, pamiršta, kad ta pati JAV ir NATO visą sausį ir visą vasarį labai aiškiai sakė, kad užpuolus Rusijai JAV kariai nesikiš.
„Pažadų nebuvo duota. Vertinti reiktų faktus, todėl nematau jokio pagrindo teigti, kad dalykai turėtų būti kitokie. Keistis nuomonės gali nebent dėl dalykų, kurių negalime numatyti“, – sakė TSPMI profesorė.
Anot jos, jei būtų panaudotas neleistinas ginklas, tarkime cheminis ar biologinis, tai turėtų susilaukti kitokios reakcijos.
„Tarkime, kai 2013 metais Sirijoje buvo panaudotas cheminis ginklas, tuometis JAV prezidentas Barakas Obama neperžengė raudonos linijos, neįsikišo, nors visi tikėjosi. Nors tarptautinės teisės prasme pagrindas įsikišti buvo. Manyčiau tokiu atveju Ukrainoje taip pat prasidėtų svarstymai apie galimą humanitarinę intervenciją“, – sakė profesorė, patikinusi, kad tai sudėtingi klausimai.
Kritika Aljansui nepagrįsta. Ukrainiečiai, anot specialistės, gindamiesi naudoja visas įmanomas priemonės, retoriką taip pat. Todėl dabar ir kyla banga pasisakymų kaltinančių NATO nenoru kištis, reikalaujančių neskraidymo zonos. Nors tie patys ukrainiečiai jau iš anksto žinojo, kad NATO nesikiš, jiems tai buvo sakyta jau senai.
„Jie imasi visų įmanomų priemonių mobilizuoti palaikymą tarptautinėje erdvėje, pabrėžiant žmonių kančias. Ši informacinė reakcija yra normali, taip ieškoma viso įmanoma palaikymo. Jiems reikia paramos, jie negalėtų atsilaikyti be papildomos ginkluotės. Jie daro tai, ką turi daryti šioje situacijoje, gal kiek perspaudžia, bet tai vertinti galėsime tik karui pasibaigus“, – sakė profesorė. Informacinio karo dalis, kuri yra nukreipta į Vakarus, yra skirta ne politikams, bet Vakarų visuomenėms, kad šios žinotų, kas vyksta Ukrainoje ir spaustų savo politikus.
„Visgi klausimas, kiek visuomenės gali paspausti savo politikus saugumo, įsikišimo į karą klausimais, nes tai – ne referendumo klausimai. Tokiose situacijose ne balsavimais priimami sprendimai“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Lietuvoje emocijos dėl karo Ukrainoje yra itin užkaitusios, nuotaikos yra karingos.
„Visgi akivaizdžiai arba nenorima suprasti, arba galvojama, kad tie sprendimai, už kuriuos pasisakoma, tarkime oro erdvės uždarymas virš Ukrainos, būtų tiesiogiai susiję su mūsų saugumu arba oro erdvės nesaugumu, arba Lenkijos“, – sakė profesorė.
Anot jos, raginantys NATO imtis aštrių veiksmų nenori suprasti jų pasekmių mūsų saugumui.
NATO ne Ukrainoje, nes Ukraina ne NATO
Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytojas Giedrius Česnakas sako, NATO užpuolimas iš esmės reiškia valstybės narės užpuolimą ir NATO turi spręsti, kas tai yra, ar įsiveržimas į teritoriją, ar kibernetinis išpuolis. Priklausomai nuo užpuolimo, sprendžiama, kaip atsakyti.
„Dėl logistinių grandinių puolimo, ko dabar bijo NATO, tai jei jos bus užpultos NATO teritorijoje, tai bus jau teritorijos puolimas, bet Ukraina – ne NATO. Visgi, jei vyksta koks nors konfliktas, kur nukenčia NATO lėktuvai ar sunkvežimiai tai tada būtų NATO viršūnių svarstymas, kaip atsakyti į tokį išpuolį, nors tai nebūtinai reikš kažkokį karinį įsijungimą, nors atsakas, matyt, bus“, – sakė G. Česnakas.
Anot jo, Ukrainai niekas nėra uždraudęs pirkti ginkluotės ir ten, kur nori, o pristatymas yra Ukrainos rūpestis, bet, žinoma, vežama per NATO teritorijas. Konflikto galimybės, pasak jo, dėl NATO transporto buvimo Ukrainoje, yra menkos.
„Kodėl NATO nesikiša plačiau? Nes Ukraina nėra NATO valstybė, kad ir kokiais tampriais ryšiais būtų susijusi. Aljansas nėra įsipareigojęs ginti ne NATO valstybės. Skambantys pasisakymai, raginantys kištis, paprastai skamba iš tų, kurie yra buvę politikai, visuomenininkai. Jie turi teisę kalbėti viską, bet nepriima jokių sprendimų“, – kalbėjo specialistas.
Tie, kurie priima sprendimus, tuščiais pasiūlymais nesišvaisto. Šis karas, pasak jo, visuomenę itin suangažavo, esą mes turime eiti ir daryti, bet tai teisiškai neįmanoma. Visgi, jei būtų panaudotas vienas iš draudžiamų ginklų, matyt, sprendimai būtų priimami net ne NATO lygiu, o Jungtinėse Tautose.
„NATO gali veikti valstybių narių lygmenyje, JTO ir kitos organizacijos yra atsakingos už tokius globalius dalykus ir jei būtų panaudotas neleistinas ginklas – tai problema jau būtų daugelio valstybių, ne tik Ukrainos ir jos kaimynių.
NATO irgi potencialiai galėtų kištis, kaip, tarkime, buvo Libijoje, bet sprendimas turėtų būti priimtas vienbalsiai. Manau, kad ir Putinas nėra suinteresuotas konfliktu su NATO.
Rusai jau veža iš Tolimųjų Rytų karinę techniką, akivaizdu, kad bet koks konvencinio pobūdžio konfliktas būtų nepalankus. Kovoti su gausesnėmis pajėgomis, nei dabar, būtų neracionalu“, – svarstė karo akademijos dėstytojas.
Jis svarstė, kad branduolinio ginklo panaudojimo galimybė taip pat yra itin nedidelė, nes „visi suvokia į ką vestų tiesioginis Rusijos ir NATO konfliktas“.
Sofos generolų kohorta
Sofos generolų, pasak specialisto, staiga Lietuvoje itin daug atsirado. Visgi viešoji erdvė yra labai įsiaudrinusi, todėl kalbėti reiktų nuosaikiau.
„Politiniai lyderiai turi daug daugiau informacijos, jie sprendžia, su kitais NATO valstybių lyderiais, apie geriausius galimus sprendimus. Ukraina remiama, kiek tai galima padaryti“, – sako specialistas.
Pasak specialisto, raginti aktyviai įsijungti į karo veiksmus nereikėtų, nes tai, aukšto lygio sprendimai, kuriems reikia daug informacijos ir susitarimų. Raginti sėdint ant sofos ir stebint naujienas yra neracionalu.
Anot jo, daug visuomenės dėmesio ir rakinėjimo sulaukia ir niekaip neperduodami naikintuvai Ukrainai. Prieštaringa informacija glumina ne tik žmones, bet ir žiniasklaidą. Taip vyksta, nes politikai paskleidė žinias gerai tarpusavyje nesusitarę.
„Kol nesusitarė išmesti informaciją į viešąją erdvę buvo neatsakinga, o dabar turime ginčus ir, aišku, Ukraina tikisi gauti naikintuvus, kurie buvo pažadėti.
Ta istorija išsivystė iš neatsakingo pareiškimo, o dabar jau virto į komunikacinę problemą, kuri lyg signalizuoja nesutarimą tarp NATO sąjungininkių. Tai nėra gerai. O pamoka, kad reikia kalbėti tik apie tai, kas sutarta ir ką jau galima daryti. Ir tai nebūtina apie viską skelbti. Karo logika yra tokia, kad geriausia, kai priešas mažiausiai žino, ką tu darai“, – kalbėjo G. Česnakas.
