Penki darbo šiuo metu ieškantys žmonės – Rimvydas, Aušra, Jolanta, Jūratė ir Birutė – sutiko su portalu tv3.lt pasidalinti savo istorijomis. Visi jie lanko socialinės įdarbinimo agentūros SOPA mokymus ir nori toliau dirbti, bet ne už minimalią algą. Jie papasakojo, ko labiausiai trūksta Užimtumo tarnyboje, kas trukdo įsidarbinti, ką patyrė darbo pokalbiuose ir kaip sekasi derėtis su savimi, artėjant valandai x, kai jau nebeliks kitos išeities, tik darbas už minimumą.
Pagal šiuo metu planuojamą pertvarką, bedarbiai negalėtų daugiau kaip du kartus per pusę metų atsisakyti jiems siūlomo tinkamo darbo. Tinkamas darbas – tai toks, kuris atitinka kvalifikaciją, darbo patirtį, sveikatos būklę, taip pat kai išlaidos kelionei pirmyn ir atgal neviršija 15 proc. nuo algos, o laiko požiūriu nuvykimas ir parvykimas nereikalauja daugiau kaip dviejų valandų.
Nuo septinto nedarbo mėnesio bedarbiai būtų verčiami imtis bet kokio darbo, net jeigu jis netinka pagal kvalifikaciją, darbo patirtį, o alga siekia tik minimalią mėnesio algą. Kitu atveju žmonės bus braukiami iš bedarbių sąrašų.
„Tai reiškia, kad siekiama išmesti žmones iš Užimtumo tarnybos, jog nereiktų mokėti už juos sveikatos draudimo valstybės lėšomis. Pateiks patį atsainiausią pasiūlymą ir išmes“, – apie pertvarkos tikslus svarstė Rimvydas.
Rimvydas: norėčiau prasimušti bent jau iki darbo pokalbio
Inžinieriumi konstruktoriumi apie dvidešimt metų vienoje įmonėje dirbęs Rimvydas pasakoja nebedirbantis jau apie dvejus metus. Nors aktyviai siunčia darbo skelbimus, bet kol kas nesulaukė nė vieno pakvietimo į darbo pokalbį. „Jeigu aš ateičiau iki darbo pokalbio, aš ten už save pastovėčiau. Bet to ledo pralaužti kol kas nepavyksta“, – teigia vyras.
„Aš ieškau kvalifikuoto darbo, kadangi galiu dirbti, esu dirbęs konstruktoriumi dvidešimt metų, dirbu kompiuteriu. Pagalbinių fizinių darbų nelabai noriu dirbti, o ir sveikatos tiek nėra. Tikiuosi kontorinio darbo“, – aiškino Rimvydas.
Iš paskutinio darbo jis išėjo „savo noru“, kitaip tariant, išeiti nenorėjo, bet pradėjo jausti, kad darbdavys nori kitokio tipo darbuotojų.
„Iš principo atleido, nes pasikeitė firmos savininkai. Firma smarkiai išsiplėtė, ją nupirko kažkoks fondas, savininkai pasikeitė ir tiesiog įvyko refreshas. Visus senius lauk. Firmai buvo apie dvidešimt penkeri metai, tai visi tie, kurie buvo ten nuo pat pradžių, buvo paprašyti išeiti. Niekas nesakė, kad rašyk pareiškimą ir išeik. Bet tu pradedi jausti, kad nebegauni premijų, kokias gauna kiti, pradedi gauti nuobaudas, papeikimas, o jei dar nesupranti, tau tarp eilučių pasako, kad, na, jau gal užtenka“, – teigė pašnekovas.
Rimvydas sako manantis, kad darbdaviams jaunesni darbuotojai yra parankesni, nes juos galima formuoti pagal savo poreikius. O vyresnieji jau turi nusistovėjusį darbo stilių, todėl su jais sunkiau.
„Kai dirbau, pas mus buvo didelė firma, apie 500 darbuotojų, tai ten neoficialus požiūris buvo toks: kuo jaunesnis, neturintis jokio įdirbio, jokios praktikos, tai jį gali lenkti, kaip nori, auklėti, kaip nori, jis nepasakys, kad ne, šitaip, negerai. Kadangi toks darbuotojas yra „žalias“, jis daro ir viskas, nes neturi, su kuo palyginti“, – aiškino vyras.
Jis sako iš dalies suprantantis darbdavius, kai jie renkasi jaunus darbuotojus, nes vyresnis šiaip ar taip karjeros nesieks, o labiau norės dirbti iki pensinio amžiaus.
Šiuo metu vyras sakosi gyvenantis iš nelegalių pajamų, nes nedarbo išmokos jam nebepriklauso, o gyventi vis tiek reikia.
Paklaustas, kaip vertina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymą braukti iš bedarbių sąrašų asmenis, kurie per šešis mėnesius atsisakys daugiau kaip dviejų tinkamo darbo pasiūlymų, o nuo septinto mėnesio bus reikalaujama paimti bet kokį darbą, net už minimumą ir ne pagal kvalifikaciją, Rimvydas negali nuslėpti nusivylimo.
„Aš dažniausiai gaunu vieną pasiūlymą – norite dirbti plytelių klijuotoju? Nenoriu. Užimtumo tarnyba su bedarbiais nedirba nieko. Jie ten tarpusavyje gal kažką skaičiuoja, bet su bedarbiu darbo nėra. Tu ateini, maloniai nusišypso, paklausia, kaip sekasi. Ir pateikia pirmą atsitiktinį pasiūlymą. O kiek jie patrauklūs? Ir padėtis tokia, kad žmonės Užimtumo tarnyboje laikosi, kad nereiktų mokėti sveikatos draudimo, o Užimtumo tarnyba dirba atmestinai“, – sako Rimvydas.
Aušrai viskas sugrįžo bumerangu
Aušra du dešimtmečius dirbo vadovaujamą darbą prekybos srityje, bet ir šiuo metu norėtų kvalifikuoto darbo. Fizinis darbas ir už minimumą jai nelabai patiktų, nes vyresniame amžiuje sveikata nėra auksinė.
„Mano problema, kad aš daug metų dirbau vadovaujamą darbą. Bet kai pagalvoji, tai kas čia per darbas? Tai nėra nei specialybė, nei amatas, ką tu gali dabar dirbti?“ – pati kritiškai apie save atsiliepia moteris.
Ji pasakoja kasmet su seserimi prieš Kalėdas vis apsiimanti trumpai dirbti ir kokį nors fizinį darbą: „Kažką fasuoti ar panašiai“, – taip ji apibūdina.
„Ir viskas, po to man skaudą ranką. Aš einu gydytis į polikliniką, man duoda penkias procedūras nemokamas, bet reikia minimum dešimties, tada tas likusias penkias perku ir juokiuosi: čia tai „geras“ biznis tai tikrai po šitų fizinių darbų. Ir esu dabar tokioje stadijoje: nei tu sugebi kaip kažkoks ten vadovas būti, nei tu sugebi dirbti fizinį darbą“, – pasakojo Aušra.
Moteris prisipažįsta, kad yra ir vidinių barjerų: pavyzdžiui, jai vis atrodo, kad už ją jaunesnis vadovas bus nusiteikęs „stumdyti“ ar elgsis nepagarbiai.
„Pasąmonėje man atrodo, kad mane visą laiką stumdys kažkoks jaunuolis. Gal reikia išmokti ir per save perlipti. Man vis atrodo, kad kažkoks dvidešimtmetis sakys: „Ei, tu, greičiau ten nueik“, – pasakoja Aušra.
Jai taip pat kliūva, kad darbo skelbimuose dažnai akcentuojama jaunystė. Tarkime, sakoma, jog veržlus ir jaunas kolektyvas kviečia prisijungti motyvuotą kolegą. Tokiu būdu tarsi atrodo, kad vyresnio amžiaus darbuotojai net neturėtų pretenduoti, nes nepritaps prie jauno ir veržlaus kolektyvo.
Ieškodama darbo ir vaikščiodama į darbo pokalbius Aušra teigia nuolat sulaukianti atsakymo, esą jos kompetencija per aukšta, bet moteris įtaria, kad tai tiesiog mandagus neigiamas atsakymas. Ji prisipažįsta viename darbo pokalbyje pademonstravusi žinias duomenų analizės srityje ir paskui pasigailėjo, nes per darbo pokalbius „negalima aiškinti“.
„Aš jau žinau, kad negalima aiškinti, kaip aš galvoju, kaip reiktų daryti. Žinau, kad tai klaida. Bet gal aš ten ne taip ir norėjau dirbti?“ – save analizavo Aušra.
„Bet aš supratau: bumerangas yra. Aš pati kažkada priimdavau darbuotojus, vesdavau darbo pokalbius. Ir jeigu ten ateidavo į parduotuvių vadovus, tų kandidačių daug, aš irgi žiūrėdavau, galvodavau, gal šitai moteriai bus per sunku, gal geriau jaunesnę imti. Nu va. Tai aš suprantu ir dabartinį darbdavį, kuris dabar taip žiūri į mane. Kur žmogus 40-ies metų, o kur 60-ies“, – sako pašnekovė.
Negavusi kvalifikuoto darbo, eis dirbti už minimumą
Jolanta taip pat ilgus metus dirbo vadovaujamą darbą pardavimų srityje, bet jos įmonė buvo reorganizuota, pačios Jolantos pozicija panaikinta, tad moteriai išmokėtos išeitinės išmokos ir su ja buvo atsisveikinta. Tai įvyko apytiksliai prieš aštuonis-devynis mėnesius, jau tuoj baigsis Jolantai mokamų nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimo laikotarpis.
Moteris pasakoja norinti susirasti kvalifikuotą darbą, nes turi kompetencijų: „Kai darbdaviai sako, kad labai daug darbo vietų, tai galbūt, bet nebent mokant po 4 eurus už darbo valandą ar panašiai. Tai čia išeina tikrai labai mažai. Suprantu, kiekvienas darbas yra geras, bet vis tiek norisi save kažkaip... Dar turime kažkokių kompetencijų, nesame visiškai nukvakę, norėtume į darbo rinką įsilieti. Bet tikrai sunkiai sekasi. Nes į mus, kaip į kvalifikuotus, jau nebežiūri niekas. Jeigu yra du tokio paties lygmens darbuotojai, bet vienas 30-40 metų, o kitas 50+, tai pasirinks jaunesnį. Tai kaip taisyklė“.
Jolanta pasakoja aktyviai vaikščiojanti į darbo pokalbius, bet sulaukianti tik mandagių padėkų už dalyvavimą ir informacijos, jog pasirinktas kitas kandidatas.
„Aš turėjau pokalbį su viena įmone. Prieš mane sėdi mano vaiko amžiaus mergaitės. Mes labai gerai pašnekėjome, bet aš įsivaizduoju, kodėl jos pasirinko ne mane. Tikriausiai jos galvoja, kad aš, vyresnė ir aiškinsiu ar panašiai. Viskas, taip ir baigiasi. Nors žinau save, tikrai neaiškinčiau. Bet, kaip Rimvydas sako, kad jis nori prasimušti į pokalbį, tai aš jau prasimušiau į pokalbį, bet, deja“, – apgailestauja moteris.
„Dar norėtųsi aukštesnės kvalifikacijos darbo paragauti, nes tu žinai, kad tu sugebi ir gali, o prasibrauti tampa labai sunku“, – pridūrė Jolanta.
Pašnekovė garsiai išsakė mintį, kad šiek tiek kaltina save tiek ilgai pradirbusi vienoje įmonėje ir nesukūrusi platesnio pažinčių rato, kuris galbūt dabar garantuotų naują darbą. Paklausta, ar negalvotų apie savarankišką veiklą, Jolanta purtė galvą ir teigė esanti visiškai neversli, labiau save įsivaizduojanti dirbant samdomą darbą.
„Aš tai taip nusprendžiau: pas mane sausį baigiasi nedarbo išmokos, tai jau tada eisiu už tą minimalią algą dirbti, o ką daryti? Nors su savimi labai sunkiai eina susiderėti, žinote, savivertė visiškai krenta, tu supranti, kad nejaugi tiek esi vertas, bet matyt esu to verta, tai jau eisiu, nes pasirinkimo nėra“, – sakė moteris.
Iš mylimo darbo išėjo dėl sveikatos
Lankomosios priežiūros srityje Jūratė dirbo septynerius pastaruosius metus. Labai mylėjo savo darbą, bet sveikata pakišo koją: teko patirti keletą operacijų, ilgai buvo nedarbinga ir, galiausiai, nutarė išeiti, nes nebegalėjo taip dirbti, kaip anksčiau.
„Asmeniškai pačią pirmą dieną kai nuėjau į Užimtumo tarnybą, pasiūlė man tą patį darbą, ką dirbau prieš dvidešimt metų – pardavėja vadybininke. Bet aš atsisakiau. Nes negaliu rankų kelti, negaliu ilgai sėdėti. Yra tokių niuansų su sveikata“, – pasakoja Jūratė.
Pašnekovė sako šią akimirką negalinti tiksliai įvardinti, kokioje srityje darbas ją tenkintų, tačiau bet kuriuo atveju kalbama apie fiziškai lengvesnį darbą, nes moteris dėl ligos turi negalią. Jūratė nedirba nuo šių metų rugpjūčio, šiuo metu gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką ir apie 130 eurų išmoką dėl negalios.
„Nelaukiau, kol paprašys išeiti. Išėjau pati. Nes paskutiniu metu tai viena operacija, tai kita, paskui biuleteniai. Oficialiai niekas nepaprašo, kad išeitum, bet pajauti, kad laikas. Per sunku. Svoriai dideli. Norisi žmonėms padėti, norisi daryti taip, kaip darei anksčiau, bet tu jauti, kad nebespėji“, – apgailestavo Jūratė.
Negalia užkerta kelią: visi tik nutyla
Birutė buvo darželio pedagogė, bet prieš dvejus metus ją pakirto insultas, o tuomet žingsnis po žingsnio bandė sugrįžti į įprastas gyvenimo vėžes. Iš darbo ji išėjo, nes po ligos nebepakėlė vaikiško triukšmo, negalėjo kilstelti vaikų. Šiuo metu jai nustatytas 40 proc. darbingumas. Birutė sako, kad norėtų grįžti į darželį, bet pusei etato. Tačiau išgirdę apie negalią vadovai nuščiūva.
„Susidūriau su tokia situacija, kai bandžiau grįžti į darželį pusei etato: gyvenimo aprašymas tinka, pakviečia į pokalbį, bet kai tik pakrypsta kalba apie negalią, iš karto stodavo rami tyla. Šnekėjo, šnekėjo ir mhm. Po tos tylos pasigirsdavo toks atsakymas: ačiū, mes supratome, jei atrinksime, mes jums paskambinsime. Po tokių dviejų susitikimų man tiesiog rankos nusviro. Nenorėjau daugiau nei gyvenimo aprašymų siųsti, nei tų skelbimų žiūrėti. Nieko. Tiesiog visas noras atkrito. Aš pradėjau pati nervintis, pasijaučiau kaip nepilnavertė, kad viskas gerai, o čia tik šitą pasakiau ir visos durys užsidaro“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ko negalėtų daryti, jeigu pradėtų dirbti naujame darbe, Birutė vardijo negalinti kilnoti sunkumų, ilgai stovėti ar lankstytis. Tačiau ji sako galinti vesti būrelius, užsiimti neformaliuoju švietimu. Anot moters, karantino metu buvo tokių pasiūlymų, bet labai nekonkretūs: pavyzdžiui, jai buvo siūloma vesti būrelį nuotoliniu būdu, bet nebuvo aišku, ar susirinks grupė, o verslo liudijimą vis tiek reiktų nusipirkti. Todėl ji nerizikavo, nes gauna tik 269 eurų išmoką dėl negalios.
Birutė teigia Užimtumo tarnyboje labai pasigedusi informacijos vienoje vietoje, kuri būtų skirta negalią turintiems žmonėms. Pasak pašnekovės, daugumą informacijos ji gaudo kruopa po kruopos.
Pavyzdžiui, Užimtumo tarnyba gali mokėti subsidijas darbdaviui, kai jis įdarbina bedarbių sąrašuose esantį bedarbį su negalia. Jeigu žmogui nustatytas sunkus negalios lygis, tuomet Užimtumo tarnyba galėtų kompensuoti 75 proc. algos, jei negalia vidutinė – tuomet 60 proc., jei lengva – 50 proc, bet ne daugiau nei nuo 1,5 minimalios algos. Esant lengvai negaliai, subsidija gali būti mokama pusę metų, vidutinei – metus, sunkiai – neterminuotai.
Birutės atveju, jeigu jai nustatytas 40 proc. darbingumas, tai būtų vidutinė negalia ir subsidija galėtų siekti 60 proc. nuo darbo užmokesčio iki metų trukmės.
Turėdama šią informaciją nuo pat pradžių moteris būtų galėtų pateikti darbdaviui kaip pliusą, kad kurį laiką jam nereiks mokėti viso darbo užmokesčio, mat nebūtinai visi darbdaviai žino apie tokias galimybes. Ši informacija internete yra, bet moteriai, atsigaunančiai po insulto, norėtųsi, kad tai būtų akcentuojama per pokalbius Užimtumo tarnyboje.
Pašnekovė taip pat sako, kad būtų gerai, jog Užimtumo taryba aktyviau tarpininkautų tarp darbdavių ir bedarbių: „Kad būtų sąrašas darbdavių, kad tu nueitum ir jie žinotų, jog atėjo su negalia žmogus, kad nebūtų puch ir visos durys uždarytos. Va, šitos informacijos nėra“.
Piktinosi Užimtumo tarnybos paslaugomis
Visi savo istorijomis pasidalinti sutikę pašnekovai nebuvo patenkinti Užimtumo tarnybos paslaugomis, sakydami, kad nesupranta šios įstaigos funkcijų. Pasak darbo ieškančių žmonių, Užimtumo tarnyba jiems atrodo kaip vien tik bedarbių registracijos įstaiga, į kurią ateinama tik tam, kad gautum nedarbo socialinio draudimo išmokas, jeigu jos priklauso, ir sveikatos draudimą. Negalią turinčių žmonių atveju net sveikatos draudimas netenka prasmės, nes neįgalieji ir taip draudžiami valstybės lėšomis.
Pašnekovai sakė nesulaukę kokybiškų darbo pasiūlymų, negavę jokių patarimų, kaip rašyti gyvenimo aprašymus, kaip pabrėžti savo privalumus darbo pokalbyje. Visi jie jautėsi palikti vieni, nors atleisti arba išėję iš darbo patyrė nemenką šoką.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Vytautas Šilinskas yra sakęs, kad apie 80 proc. darbdavių nesinaudoja Užimtumo tarnybos paslaugomis skelbdami laisvas darbo vietas. Tai reiškia, kad Užimtumo tarnyba neturi labai daug pasiūlymų užimti laisvas darbo vietas, nes apie jas tiesiog nesužino.
Buvo ir kitų nusiskundimų. Pavyzdžiui, Aušra paminėjo, kad Užimtumo tarnyba gali mokėti subsidijas darbdaviams, kurie įdarbina 45 metų ar vyresnius bedarbius. Šiuo atveju subsidija galėtų siekti iki 50 proc. nuo atlyginimo, bet ne daugiau nei nuo 1,5 nuo minimalios algos.
„Tai aš vieną kartą norėjau įsidarbinti administratore. Pradėjau procesą, pasirodo negaliu, nes esu ten dirbusi, nes ten sezoninis darbas. Užpernai aš ten dirbau, tai jau šiemet negaliu. Toliau vėl kitąkart susitariame, kad mane įdarbins, bet būtinai reikia pusę metų dirbti, bet toje vietoje pusei metų žmogaus nereikia. Tai kam jie mane įdarbins pusei metų? Ten yra sodyba, reikalingas žmogus keturiems mėnesiams. Tai tuos projektus daro, o kur jie ten ir kaip veikia, kas ten prisitaiko, aš nežinau“, – pasakojo Aušra, pridūrusi, kad tokiai pagalbai trūksta lankstumo.
Moteriai taip pat nepatinka, kad po metų nuo registracijos Užimtumo tarnyboje bedarbiui klijuojama ilgalaikio bedarbio etiketė. Jai pačiai buvo pasiūlyta arba eiti dirbti viešuosius darbus, arba išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos ir tuomet sugrįžti vėliau.
„Aš tada taip buvau šokiruota. Klausiu, o ką daryti? Na, sako, negaliu sakyti, bet jūs išsiregistruokite iš Užimtumo tarnybos. Ir aš tada išsiregistravau ir po kiek laiko vėl prisiregistravau“, – paaiškino Aušra.
Panašiai kalbėjo ir Jolanta, kurios teigimu, bedarbiai labai skatinami palikti bedarbių sąrašus: „Labai skatinama išeiti. Pavyzdžiui, man siūlė: jūs paskambinkit į „Sodrą“ ir paklauskit, gal jau jums užtenka darbo stažo išankstinei pensijai. Tai gal man šiandien užtenka, bet po kelerių metų jau nebeužteks. Aš tai vis dar noriu dirbti, bet mane taip pushina. Gal tai reiškia, kad jie nesuinteresuoti, jie nori mane greičiau iš savo registro išmesti?“.
Ji taip pat pasakojo nesuprantanti, kodėl norint paskambinti trumpuoju „Sodros“ ar Užimtumo tarnybos numeriu reikia mokėti po 9 euro centrus už minutę (iš „Telia“ ir „Bitės“ tinklo), nes paprastai bedarbiai yra asmenys, negaunantys darbo pajamų, vadinasi, jiems gali būti svarbus kiekvienas centas.
Jolanta kalbėjo ir apie nepalankias sąlygas persikvalifikavimui. Pavyzdžiui, jeigu asmuo neturi pakankamos kompetencijos ar kvalifikacijos, jis gali pretenduoti į paramą profesiniam mokymuisi. Tačiau norėdamas mokytis žmogus turi arba susirasti darbdavį, pas kurį po mokymų įsidarbins ir išdirbs pusę metų, arba turi pradėti savarankišką veiklą pagal įgyta kvalifikaciją ar kompetenciją.
„Gerai, aš esu atvira pasiūlymams. Klausiu, kur aš galėčiau pamatyti, kokius mokymus galiu imti. Sako, yra puslapyje, galite pasižiūrėti. Bet tada, kai jau išsirinksit, jums reikės susirasti darbdavį, susitarti su juo, kad jis mane priims, tada pusę metų atidirbti. Tai jeigu aš ir taip nesusirandu darbo, tai gal pasakytų, kokie konkursai, pasitartume, kas man tiktų, suvestų su darbdaviais. Ne, nėra šito. Tu pats viską padaryk. O po to, jeigu neišdirbsite pusės metų, tai jums išskaičiuos šituos pinigus. Ir po to pagalvojau, Dieve, bet 2000 eurų. Tai kaip ir yra galimybė, bet tuo pačiu ir gąsdina, kad tau pačiai reikės susirasti arba grąžinsi pinigus“, – sako moteris.
Viceministras Šilinskas: problemų yra, bet Užimtumo tarnyba socialinių paslaugų neteikia
Nors didžiumos pašnekovų kritika buvo skirta Užimtumo tarnybai, bet darbo rinkos politiką formuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras V. Šilinskas pripažįsta, kad pandemijos metu Užimtumo tarnybos teikiamos paslaugos buvo apribotos, o tarnybai labiau buvo deleguotos paramos dalijimo verslui funkcijos. Be to, Užimtumo tarnybos konsultantai kiekvienas vidutiniškai turi apie 700 klientų, todėl kokybiškas paslaugos teikimas, ilgas bendravimas, kad pažintų klientą detaliai, tampa neįmanomas.
Negana to, dauguma darbdavių nenori naudotis Užimtumo tarnybos paslaugomis iš savo pusės ir retai registruoja laisvas darbo vietas, nors, pasak viceministro, Užimtumo tarnybos specialistai darbą žmonėms siūlo nebūtinai iš tų, kurios registruotos tik Užimtumo tarnyboje.
Tačiau esama ir įsisenėjusių problemų, kurios apima platesnį problemų ratą. Pavyzdžiui, V. Šilinskas stebisi, kaip galėjo nutikti, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius nebuvo surinkta informacija apie klientus, kurie turi įsiskolinimų, mat neretai tai tampa didžiausia kliūtimi žmonėms įsidarbinti legaliai. Šiems žmonėms reikia konsultacijų, kaip susitvarkyti su skolomis.
Pasak V. Šilinsko, ateityje reikia labai tiksliai išfiltruoti, kokias paslaugas darbo ieškantiems žmonėms turi teikti Užimtumo tarnyba, kurias – savivaldybės, o kurias – nevyriausybinės organizacijos. Viceministras sako, kad ateityje vis tiek tikriausiai teks ir Užimtumo tarnybai pirkti paslaugas iš nevyriausybinių organizacijų, kai reikia bedarbius motyvuoti dirbti, įkvėpti drąsos ar padėti pasiruošti darbo pokalbiui.
„Ką aš dažnai girdžiu, kad reikia papildomų socialinių paslaugų, kurias dažniau nestandartiškai suteikia nevyriausybinės organizacijos“, – teigia V. Šilinskas.
„Problemos yra labai individualios ir individualiai reikia prieiti prie kiekvieno žmogaus. Jeigu Užimtumo tarnyboje konsultantas turi apie 700 klientų, tai nevyriausybininkai maksimaliai dirba su 30, o paprastai su dar mažiau, todėl gali geriau atliepti žmogaus poreikius. Geri pavyzdžiai, kai pasakojo, kad žmogus tiesiog bijojo nueiti į darbo pokalbį. Tai pašnekėjo nevyriausybininkai su darbdaviu, pašnekėjo su žmogumi ir kartu netgi nuėjo į pokalbį“, – pridūrė viceministras.
Anot V. Šilinsko, šiuo metu Užimtumo tarnyba socialinių paslaugų neteikia, o tik suveda ieškančius darbo ir darbdavius, kuriems reikia darbuotojų.
Atsakydamas į tai, kodėl vyresniam nei 45 metų žmogui negalima įsidarbinti su subsidija pas tą patį darbdavį, pas kurį jau dirbo, viceministras sakė, kad taip norima išvengti piktnaudžiavimo, kai asmuo specialiai atleidžiamas tam, kad paskui galėtų būti vėl įdarbinamas su subsidija.
Bet Užimtumo tarnyba tikrai turėtų padėti parengti gyvenimo aprašymą bei suteikti visą informaciją vienoje vietoje apie jų galimybes tiek žmonėms su negalia, tiek neturintiems negalios.
Viceministras atkreipia dėmesį, kad Lietuva taip pat turi mokymosi visą gyvenimą problemą, kai didžiuma žmonių kažkodėl nemano, jog mokytis reikia ne tik universitete, bet net ir dirbant. Tik taip galima išlikti patraukliam darbo rinkoje, kelti savo kvalifikaciją, tobulinti kompetencijas. Bedarbiams Užimtumo tarnyba gali pasiūlyti kai kurias priemones persikvalifikavimui, kvalifikacijos tobulinimui ar kompetencijų įgijimui, bet, kaip savo leidinyje apie skurdo ir nelygybės mažinimą pažymi Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, priemonės yra nepakankamai individualios ir netinka konkretiems žmonėms.
Nemenką žala lietuvių patrauklumui darbo rinkoje lemia ir sveikata. Sveiko gyvenimo trukmė nuo gimimo Lietuvoje moterims siekia 59,1 metus, o vyrams – 56 metus. Sveikatą lemia daugelis veiksnių, bet tarp jų ir gyvenimo būdas: alkoholio vartojimas, rūkymas, mityba, judėjimas, stresas ir panašūs dalykai. Jeigu žmogus gyvenimo pabaigoje patiria daug sveikatos iššūkių, jo patrauklumas darbo rinkoje mažėja, nes mažėja darbo vietų, kuriose jie galėtų save realizuoti.
