Tačiau paskutiniame darbe 67-erių vyrą privertė išeiti „savo noru“. Tai praktika, kuri buvo ypač paplitusi tarp Lietuvos darbdavių krizės metais, bet jos nevengiama ir šiais laikais. O priežastis – Valentinui sušlubavo sveikata, todėl jis apie mėnesį laiko turėjo nedarbingumą.
„Tame darbe, jeigu tik išeini į biuletenį – ištisai atakuoja: kiek dar būsi, kada ateisi į darbą? Išeina kaip toks spaudimas. Paskui aš net nustojau jau atsakinėti, išjungiau telefoną, nes ką aš galiu pasakyti, kada man „uždarys“ biuletenį? Suprasčiau, jei pradžioje paskambintų, o čia kas kelias dienas. Paskui vėl paskambino, atsiliepiau ir pasakė: „Mes nelaikom tokių, kurie biuletenius turi. Jūs išeikit savo noru“, – pasakojo Valentinas.
Portalas tv3.lt su Valentinu susipažino per jam padedančią nevyriausybinę organizaciją. Klaipėdoje įsikūrusio Marijos Taikos Karalienės parapijos „Carito“ koordinatorė Aurelija Lipskė sako, kad Valentino situacija išties yra sudėtinga, vyrui labai reikia jo sveikatos būklę atitinkančio darbo, nes senatvės pensija per maža, kad galėtų išgyventi.
Kapituliavo be mūšio: pagalvojau, užvaikys mane
Vyras, kaip pats sako, dirbo „juodnugario darbą“ viename dideliame apdailos, statybinių medžiagų ir sodo prekių prekybos centre Klaipėdoje. Iš tiesų Valentinas turi sovietiniais metais įgytą medicinos felčerio išsilavinimą ir galėtų dirbti slaugytoju, bet slaugytojų veikla licencijuojama, vyrui reiktų iš naujo lankyti kursus ir už juos susimokėti. Tačiau tam lėšų jis neturi, be to, visai nemoka naudotis kompiuteriu. Tai ir lemia, kad pensijos amžiaus sulaukęs Valentinas dirba pagalbinius darbus, kuriems kvalifikacijos nereikia.
„Kai pasibaigė biuletenis ir aš grįžau į darbą, man pasakė tą patį: išeikite savo noru. Aplink buvo daugiau darbuotojų, tai aš nesiginčijau, bet paprašiau dar bent truputį padirbėti. Atsakymas – ne, nė vienos dienos. Aš prašiau gal kokį mėnesį ar kelias savaites, bet atsakymas buvo neigiamas. Tada sakau: man priklauso kasmetinės atostogos, tai duokit tas atostogas, o tada aš parašysiu, kad išeinu savo noru. Bet pirma man sakė rašyti, kad išeinu, o tada duos atostogas. Kadangi mane negražiai vijo, galvojau – gal apgaus, todėl užsispyriau, kad pirmiausia parašysiu prašymą atostogoms, o paskui jau kai patvirtins, tada pagal jų reikalavimą prašymą, kad išeinu iš darbo savo noru. Tai tada sutiko“, – pasakojo Valentinas.
„Supratau, kad nieko aš neišmaldausiu, neišprašysiu. Vienintelis dalykas, ką išpešiau, kad man dar vieną mėnesį stažas eis, nes pensija mažutė, tai norisi dirbti būnant pensininku – tada kiekvienais metais pakelia pensiją, kai esi dirbantis“, – pridūrė vyras, kurio senatvės pensija siekia 242 eurus.
Pašnekovas pasakoja, kad minimas prekybos centras taip atsikrato nekvalifikuotų darbuotojų, jeigu jie serga. Kvalifikuotais esą taip švaistytis nedrįsta.
„Aš tik antrą kartą čia dirbdamas buvau išėjęs biuletenio. Bet jau anksčiau buvau girdėjęs atsiliepimus, kad nemėgsta, jeigu išeini į biuletenį, kad gali bet kada pasakyti „viso gero“, – pamena Valentinas.
Paklaustas, kodėl negynė savęs ir nereikalavo įspėti prieš Darbo kodekse numatytą laiką bei atleidžiant išmokėti priklausančią išeitinę išmoką, Valentinas buvo atviras: galėjo, bet pabijojo.
„Jūs teisi, aš apie tai labai pagalvojau, galėjau nueiti pasiskųsti į Darbo inspekciją. Bet matote, kai tavo pareigybės aprašyme parašyta, kad tu atlieki tokius ir anokius darbus „ir kitus“. Tai tas „ir kitus“ leidžia tave taip užgainioti, primesti tokį darbą, kad nebus nei pagal sveikatą, nei pagal amžių. Pavyzdžiui, žinodami, kad man blogai su stuburu ir kad aš toks pagyvenęs žmogus, jie man sakys: „Eik krauti palečių“. Tai yra krovėju dirbti. Tai kokį nori darbą, tokį duoda. Pagalvojau, kad užvaikys mane su tomis paletėmis, kurios ten po keliasdešimt kilogramų sveria ir kilnok tu jas virš galvos lauke visą dieną. Pagalvojau, kad man gali taip atsikeršyti ir tada aš vis tiek būsiu priverstas išeiti“, – paaiškino vyras.
Darbo kodeksas reikalauja, kad darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės atleidžiamas darbuotojas būtų įspėjamas prieš mėnesį, jei dirba ilgiau nei metus, arba prieš dvi savaites, jei dirba trumpiau nei vienus metus. Atleidžiamam darbuotojui turi būti sumokėta dviejų atlyginimų dydžio išeitinė išmoka, o jei dirbo trumpiau nei metus – pusės atlyginimo.
Įspėjimo laikotarpiai gali būti ilgesni, jei darbuotojas yra priešpensinio amžiaus, turi negalią, augina vaiką iki 14 metų arba negalią turintį vaiką iki 18 metų arba jei moteris laukiasi vaikelio.
Didelis tempas: lėtai vaikščioti nevalia
Šiuo metu Valentinas niekur nedirba, yra tik pensininkas. Naujo darbo nesusirado, nes gegužę patyrė infarktą ir gydytojai prisakė pusei metų atsitraukti nuo darbų. Pusė metų kaip tik šiuo metu baigiasi, todėl pašnekovas vėl dairosi darbo skelbimų.
Senatvės pensijos sulaukę asmenys Užimtumo tarnyboje negali būti registruoti bedarbio statuso, bet gali būti registruoti pensinio amžiaus asmens statusu.
„Pensinio amžiaus asmenims, kurie registruojasi Užimtumo tarnyboje, yra suteikiamas pensinio amžiaus asmens statusas. Jiems teikiamos informavimo, konsultavimo, įsidarbinimo galimybių vertinimo, individualios užimtumo veiklos planavimo (jei asmuo pageidauja ) ir tarpininkavimo įdarbinant paslaugos“, – informuoja Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė.
Bet ir pats pašnekovas nelabai tiki, kad Užimtumo tarnyba kuo nors jam pasitarnautų, mat nueiti į bet kokį prekybos centrą ir pasisiūlyti dirbti Valentinas sakosi galįs ir pats. Bet antrą kartą į tą pačią vergovę, kaip pats sako, nenori.
Pasiteiravus, ar sunku vyresnio amžiaus žmogui susirasti darbą Lietuvoje, Valentinas svarstė, kad tai nėra sudėtinga, tik tiek, kad dirbti nekvalifikuotą fizinį darbą vyresnio amžiaus žmogui yra sunkiau fiziškai, jau nekalbant, kad ir jaunimas iš tokių darbų kai kuriais atvejais bėga neatsisukdamas.
„Žinote, kaip yra: manyčiau, kad nėra sunku susirasti, sunku yra kitas dalykas – kai dirba kompanijoje žymiai jaunesnis žmogus ir matai, kaip jis lengvai visą ta darbą atlieka, o tu pagal savo amžių ir fiziologines savybes nebeturi tiek jėgų, tai prasčiau jautiesi tą darbą dirbdamas. Ir į ką atkreipiau dėmesį, kad darbdaviai nori, kad darbus darytum greitai greitai. Jie taip ir sako: greitai greitai padaryk. Darai greitai greitai, ateina: tai negi nebaigei? Jau kitas darbas laukia. Tai yra beveik užgainiojimas žmogaus. Nes ir tie žymiai jaunesni darbuotojai būdavo tokiais pervargusiais veidais, jiems neleidžia net atsikvėpti“, – pastebėjo Valentinas.
Vyras sako, kad taip gali būti dėl to, jog darbdaviams trūksta darbuotojų, tad esami atidirba ir už save, ir už tuščias darbo vietas. Bet užburtas ratas tęsiasi: neatlaikę krūvių iš darbų, pasak Valentino, bėga net jauni žmonės, todėl darbdaviams jau nebesvarbu – priima ir vyresnius, svarbu, tik kad nesirgtų ir dirbtų greitai greitai. Tačiau, pasak Valentino, tas nuolatinis „ūdijimas“ kartais išeina už sveiko proto ribų.
„Kaip pavyzdys: vienu momentu aš apsidirbau darbus, lyg ir tuo momentu nėra nieko. Ir lėtai vežimą stumiu per salę. Nes kam čia be reikalo bėgioti? Ir jau girdžiu direktorės balsą: „Valentinai, ar neužmigsi?!” Aš galvoju, bet juk nėra reikalo šią akimirką bėgti. O jie įpratę: tempas, tempas, tempas. Kaip tu čia lėtai eini? Bet aš lėtai vežiau ne todėl, kad būčiau prastai jautęsis, bet tiesiog nebuvo reikalo, tai ir neskubėjau. Bet pagal juos: aha, neturi darbo, reiškia, reikia sugalvoti naujo darbo. Ir todėl ir iš jaunimo, kurie būdavo pardavėjais konsultantais, girdėdavau, kad išeis, neištemps. O į darbininkus eina tik priešpensinio amžiaus žmonės, laukiantys savo pensijos. Į darbininkus jaunimas išvis nekelia kojos. Per daug sunkus darbas, per daug didelis tempas, o atlyginimas tik truputį didesnis už minimumą“, – pasakojo Valentinas.
Pašnekovo teigimu, šiame prekybos centre jis uždirbdavo apie 500 eurų „į rankas“, bet jeigu tekdavo dirbti daugiau, tuomet gaudavo 550 arba 600 eurų. Tai šiek tiek daugiau nei minimali alga, kuri „į rankas“ sudaro 468,4 eurų. „Tik tiek, kad jie sąžiningai moka, valandų nenusuka“, – pažymi vyras.
Dirbo vidutiniškai po 60 valandų, o mokėjo už 40
Prieš darbą apdailos, statybinių medžiagų ir sodo prekių prekybos centre Valentinas dirbo įmonėje, teikiančioje landšafto paslaugas. Atėjo darbintis sargu, bet atidirbdavo ir kaip darbininkas, ir kaip pečkurys žiemomis, ir kaip sargas. Tikra barbė devyndarbė, kaip pats sako.
Prieš darbinantis šioje įmonėje jis jau buvo išėjęs į pensiją, bet išmoka buvo tokia kraupiai maža, kad susimokėjęs už komunalinius mokesčius Valentinas neturėjo, ką valgyti. Pasak Valentino, jo pensija sudarė 109 eurus. Tai apytiksliai galėtų atitiktų tų metų šalpos senatvės pensijos dydį. Šalpos senatvės pensijas paprastai gauna asmenys, kurie neturi sukaupę minimalaus 15 metų stažo. Pašnekovas teigia, kad iš tiesų turi apie dvidešimt kelerių metų darbo stažą, bet yra praradęs sovietinių metų darbo knygelę ir nesugebėjo įrodyti stažo, įgyto dviejose darbovietėse.
„Aš supratau, kad susimokėjęs mokesčius neturiu, ką valgyti. Tai buvo taip, kad net gėda sakyti, jog eidavau per šiukšlių konteinerius ir šiukšlių konteineriuose susiradęs geresnio maisto parsinešdavau namo, įsidėdavau į šaldytuvą ir naudodavau. Paskui vieno žmogaus, kuris prie mano namų su mašina vis atvažiuodavo, paklausiau, gal pas juos koks darbelis yra? Pasakė, kad kaip tik įmonėje reikia sargo. Aš nuėjau ir mane priėmė“, – pamena pašnekovas.
Valentinas pamena, kad jam buvo keista, jog įmonė ieškojo sargo, o dokumentuose įdarbino jį kaip darbininką, bet situacija paaiškėjo vėliau. Sargo pamaina trukdavo 24 valandas ir dirbti reikdavo kas trečią parą – dvi laisvos ir viena 24 valandų pamaina. Tai reiškia, kad per savaitę vidutiniškai susidarydavo apie 60 valandų, bet buvo mokama kaip už vieną etatą – 40 valandų per savaitę. Negana to, nuo 8 iki 17 valandos sargas atidirbdavo kaip darbininkas, nes, vadovų manymu, „dieną nėra, ką čia saugoti“, o vakare jau išties tapdavo sargu. Tiesa, vasaromis dar kapodavo malkas, o žiemomis kūrendavo pečių.
„Dirbi kaip barbė devyndarbė. Bet to negana. Pagal etatus visais laikais būdavo, kad dirba keturi sargai po etatą. O ten kažkodėl yra trys sargai ir dirba už vieną nesantį sargą. Bet tai nereiškia, kad man užrašydavo daugiau valandų. Kai užeidavo gerumas parašydavo šiek tiek daugiau virš minimumo keliasdešimt eurų, o būna, rašo tik minimumą. Aš paklausiau, kodėl, man ir sako: anas sargas turi traktoristo teises, o tu neturi jokių teisių. Iš ar nedrįstu pasakyti: kad palaukit, visi trys sargai dirbam už tą ketvirtąjį, tai jūs bent jau už tuos viršvalandžius sumokėkit. Jeigu būčiau taip padaręs, būtų perdavę direktoriui, būtų pasakę viso gero“, – sako Valentinas.
„Nežinau, jeigu valandų neprirašydavo, tai gal kas nors buvo fiktyviai įdarbintas? – svarstė vyras.
Valentinas pasakoja pamatęs, kad jokių prošvaisčių šioje darbo vietoje nebus. Jis bandė užsiminti vadovui apie viršvalandžių apmokėjimą, bet pastebėjo, kad pastarasis neliko labai patenkintas, todėl išėjo pats niekam nepriekaištaudamas.
„Paskui vyr. vadovą jau vėliau sutikęs prekybos centre, jis irgi išėjo iš darbo, tai aš jam užsiminiau apie tą atlyginimą, kad tik minimumą mokėdavo, kai dirbti teko daugiau, tai jis man ir sako: aš direktoriui ne kartą esu sakęs, kad pas mus pelnai geri, pakelkim nors truputį atlyginimus, o jis atšaudavo, kad nėra reikalo“, – pamena Valentinas.
Pažvelgęs atgal vyras sako, kad dabar ieškosis lengvesnio darbo, tinkamo jam pagal amžių ir sveikatą. Valentinas svarstė, kad labiausiai jam tiktų sargo vieta, bet tokia, kur nereiktų papildomai dirbti sunkių fizinių darbų. Jis gailisi, kad per gyvenimą neįgijo jokios darbininkiškos specialybės, kad galėtų pretenduoti į kvalifikuotą darbą ir vis dar pasvajoja apie slaugytojo darbą, jeigu tik jam pavyktų gauti licenciją.
„1990 metais buvo virsmas iš socializmo į laukinį kapitalizmą, nedarbas, chaosas ir aš į tas reples patekau kaip ir dauguma tautiečių. Darbo negausi. Nei pagal specialybę, nei ne pagal specialybę. Buvo tikrai baisus laikas, kurį reikėjo ištverti, iškentėti. Kiti turėjo pažintis, blatus, jie puikiai jautėsi, o tie, kas nieko neturėjo už savęs ir nesugebėjo niekur įlįsti, tai buvo kaip nendrės vėjyje“, – apgailestauja vyras.
Paklaustas, kiek laiko truko juodas periodas, Valentinas atsidūsta: „Tarsi kažkoks antspaudas uždėtas. Ilgai truko. Deja, deja, bet man vis būdavo, kur einu, ten durys uždarytos. Matot, aš tada dar į prekybos centrus netaikiau. Bet kai išeini iš tarnautojo pozicijos į darbininkus, tai tu nieko nesiorientuoji, esi be jokios darbininko kvalifikacijos, galva sukasi, kur patekai, ar ištversi, ar padirbsi“, – pamena Valentinas.
Savivaldybė pavertė skolininku
Marijos Taikos Karalienės parapijos „Carito“ koordinatorė A. Lipskė sako, kad nors „Caritas“ stengiasi padėti Valentinui, bet padėtis vis tiek išlieka labai sudėtinga. Tai liudija, kad reiktų didesnio ir valstybės institucijų įsitraukimo. Vyras yra labai inteligentiškas, su aukštuoju išsilavinimu, bet dėl amžiaus ir sveikatos būklės negali dirbti sunkių fizinių darbų, o pensija per maža, kad išgyventų.
Anot pašnekovės, Valentinas gyvena namuke, buvusioje transformatorinėje, kuri nėra prijungta prie miesto šilumos ūkio, todėl šildytis galima arba malkomis, arba elektra. „Jam už elektrą praėjusią žiemą prisuko daugiau nei jis gauna pensijos“, – teigia A. Lipskė.
Negana to, vyras paprašė savivaldybės kompensacijos už šilumą, bet buvo paverstas skolininku. Kordinatorė pasakoja, kad iš pradžių Klaipėdos miesto savivaldybė skyrė labai mažą, apytiksliai 28 eurų dydžio, kompensaciją, bet Valentinui iš banko reikėjo atnešti išrašą apie pajamas. Vyras elektronine bankininkyste nesinaudoja, todėl nuėjo į banką fiziškai ir turėjo susimokėti apie 5 eurus. „Jam tai kosminiai pinigai“, – pažymi A. Lipskė.
Tačiau išrašas buvo tik už 2020 metų pabaigą. Dar 5 eurų sumokėti už išrašą, kurie liudytų apie pajamas 2021 metais, jis neturėjo. „Nedrįso paprašyti ir viskas baigėsi tuo, kad labai susivėlino tą informaciją pristatyti savivaldybei, todėl savivaldybė jam tą kompensaciją atėmė ir padarė įsiskolinimą. Po tokios patirties jis bijo kreiptis į savivaldybę. Sako: kokia nauda, tik orumą žemina dėl tokių mažų pinigų. Kai aš skambinau specialistei, ji atostogavo. Kitos specialistės sakė, kad jau yra parašytas įsakymas ir mes daryti įtakos negalime“, – pasakojo koordinatorė.
Vyras dėl savo ligos taip pat nuolat geria priešuždegiminius vaistus, kurie nėra kompensuojami. „Įsivaizduokite: pensija maža ir, nors jis sutiktų dirbti, bet jo niekas nepriima, o išgyventi žmogus negali. Tai yra baisumas pats didžiausias“, – pažymi Klaipėdos „Carito“ koordinatorė.
A. Lipskė sako, kad Valentinas galėtų prašyti savivaldybės pagalbos vaistams, bet po patirties su šildymo kompensacija nebenori žemintis ir mano, jog ši pagalba irgi gali būti atimta. „Žmogus yra spąstuose“, – sako koordinatorė.
