Sergėjau, kur Jus užklupo karas? Ką tuomet veikėte?
Aš esu elektros inžinierius ir dirbau Bučoje, čia mes su savo verslo partneriu buvome įkūrę alternatyvių technologijų tyrimų laboratoriją.
Pirmas tris karo savaites čia buvo gana ramu. Taip, buvo girdėti sprogimų, bet viskas vyko tolumoje. Štai todėl daugelis žmonių ir nepabėgo iš miestelio, nes manė, kad Bučoje saugu. Aš likau dėl tos pačios priežasties, be to, turėjau darbų, norėjau pabaigti projektą.
Kaip okupantai pasiekė Bučą, ką jie darė?
Okupantai į miestelį atvyko grupėmis, tokiomis bangomis. Pradžioje vieni, vėliau kiti, tada dar kiti. Įdomu tai, kad tarpusavyje jie nebendravo, nebuvo jokios koordinacijos.
Viskas vyko labai chaotiškai, vyko nuolatinė rotacija. Susidarė toks įspūdis, kad jie nežinojo, ką daro ir kodėl yra ten, kur yra. Kokios tai buvo karinės grupės, būriai?
Kokius skiriamuosius ženklus turėjo?
Žinote, nepasakysiu, kokie buvo jų rangai, ženklai. Kariai, matyt, išsyk pažintų, o civiliui tai nėra patys svarbiausi dalykai. Galiu pasakyti tik tiek, kad pirmiausia į Bučą įžengė rusai, o po to – buriatai. Jie elgėsi skirtingai, tarpusavyje nebendravo ir susidarė toks įspūdis, kad rusai bijojo buriatų.
Kuo jie skyrėsi? Koks buvo jų elgesys?
Trumpai kalbant, tai rusai gėrė ir vogė, o buriatai – gėrė ir žudė.
O jei plačiau kalbat, ką jie darė? Kaip atrodė? Kaip elgėsi Bučos gatvėse?
Visi kariai buvo jauni. Rusai ir buriatai visi buvo tarp 20 ir 25 metų amžiaus. Žinoma, buvo ir vyresnių, bet daugiausia buvo jaunų vyrų.
Rusai isteriškai vogė. Siekė pavogti visko ir kuo daugiau. Landžiojo po butus, namus, parduotuves. Nešdavo viską, ką galėjo, nuo telefonų, pinigų iki televizorių ir skalbimo mašinų. Taip pat vogė alkoholinius gėrimus ir gėrė, daug gėrė. Taip pat jie labai bijojo, kad juos kas nors nufilmuos tai darant, todėl iškart atimdavo telefonus.
Dar man pasirodė įdomu tai, kad tam tikrų dalykų jie nežinojo, tarkime, labai bijojo elektros skirstomųjų dėžių, kurios buvo lauke, manė, kad tai – siųstuvai.
Taip pat nesuprato, kas yra vandens boileriai, kodėl jų reikia. Man susidarė įspūdis, kad tai buvo jauni, neišsilavinę ir skurdūs žmonės.
Tam tikra prasme – laukiniai. Jie netikėjo, kad Bandera – seniai miręs žmogus. Bučoje nesutikau nei vieno kario iš Maskvos ar Peterburgo. Viskas, ką jie mokėjo, tai gerti alkoholį, bet net tai darė nemokšiškai.
Kodėl?
Nes jie gėrė viską, maišė, o vėliau nusigėrę imdavo verkti ir aiškinti, kaip jie mus čia išvaduoti atėjo. Jie tikėjo viskuo, ką jiems sakė Putinas.
O kokie buvo buriatai?
Jie yra visiškai kitokie nei rusai. Jie geria, bet neverkia, kai prisigeria jie eina žudyti. Jie žudė visiškai be jokios priežasties, šaudė į atsitiktinius žmones. Jie šaudė žmonės gatvėje, ėmė belaisvius, prievartavo vyrus.
Su jais neįmanoma kalbėti, jie tarsi teroristai. Visi Bučos gyventojai vaikščiojo su baltais raiščiais, bet jų tai nestabdė, šaudydavo visus iš eilės.
Ar matėte kūnus gatvėse?
Taip, mačiau. Kai kurie kūnai ten gulėjo kelias savaites. Mačiau, kaip žmonės žuvo vien todėl, kad buvo blogu laiku blogoje vietoje, tarkime stovėjo eilėje prie duonos arba ėjo ieškoti vandens.
Ką žmonės valgė Bučoje? Kokia ten buvo situacija?
Situacija buvo bloga. Miestelis ir jo žmonės buvo visiškai nepasiruošę. Užėjus priešo kariuomenei, staiga neliko elektros, vandens, dujų ir jokių galimybių komunikuoti. Žmonės turėjo išgyventi, kaip išmano.
Jaunesnieji vakarais arba tada, kai būdavo ramiau eidavo ieškoti maisto, kuisdavosi išvogtose parduotuvėse, ieškojo to, kas dar nepavogta. O štai senoliai neturėjo jokių šansų, jie buvo pasmerkti.
Tu buvai suimtas. Kiek kartų tai nutiko ir kaip? Kodėl?
Aš savanoriavau. Turėjau dviratį ir važiuodavau, kai tik galėjau pas žmones, tai vieniems tai kitiems padėdavau su maistu, medicininėmis priemonėmis.
O rusų kariai mane tiesiog sugavo gatvėje, atėmė dokumentus ir nusivedė į savo „būstinę“.
Ar ten buvo ir daugiau belaisvių?
Taip, tą kartą mūsų buvo 9.
Ar Jūs žinojote, kur Jus veda?
Taip, nes man neužrišo akių ir tiesiog nuvedė į daugiabutį, kurio viename iš butų jie buvo įsikūrę. Jie mane išrengė, ieškojo tatuiruočių.
Turiu viena – zodiako ženklą. Teko ilgai aiškinti kas tai ir kodėl. Jie manęs nemušė. Taip pat davė valgyti ir po 24 valandų paleido. Tiesa, dokumentų atgal man neatidavė. Po kelių dienų tie patys kariai mane suėmė vėl.
Atvežė į tą patį daugiabutį, bet jau kitą butą. Kažkas jiems pasakė, kad aš – elektros inžinierius. Jie norėjo žinoti ar aš nepriklausau Ukrainos kariuomenei.
Manęs nemušė, bet uždėjo maišą ant galvos ir išsivedė į kitą butą, kuriame gėrė. Ten ir man liepė gerti, matyt, tikėjosi mane prakalbinti. Gal tikrai manė, kad aš dirbu kartu su kariuomene, o gal manė, kad turiu siųstuvą, nes esu elektros inžinierius.
Kas buvo toliau?
Rusų kariai gėrė ir nusigėrė, tada pradėjo verkti ir pasakoti, kaip jie atėjo mūsų išvaduoti. Taip pat pasakojo, kaip juos sumušė prie Gostomelio, neleido pulti Kyjivo.
Jie norėjo grįžti į Borodyanką, bet ten jau buvo įsitvirtinę čečėnai, o rusai jų bijojo. Jie norėjo namo, bet grįžti taip pat negalėjo.
Aš sėdėjau tyliai ir klausiau, nenorėjau jų provokuoti. Kitą dieną jie mane paleido, atidavė telefoną, tiesa, be SIM kortelės. Jie bijojo būti nufilmuoti, kažkodėl.
Kodėl Jūs tuomet neišvykote iš Bučos?
Pabėgti jau buvo neįmanoma. Mes buvome apsupti, civiliai gyventojai pabėgti neturėjo jokių šansų. Dar po poros dienų gatvėje mane sustabdė buriatai. Jie apsuko mano galvą lipnia juosta, mušė ir vežėsi į kažkokį rūsį.
Uždarė į patalpą su kitu vyru, davė man peilį ir liepė jį nužudyti, jei noriu gyventi. Atsisakiau. Tą patį pakartojo ir kitam vyrui, jis taip pat atsisakė. Buriatai ėmė rėkti, kad mes vistiek mirsime. Jie paėmė peilį, paėjo kelis žingsnius, atsisuko ir nušovė tą vyrą. Į galvą.
Todėl, kad jis atsisakė mane nužudyti. Mane aptaškė jo kraujas ir smegenys, nes žmogus stovėjo greta.
Po to jie mane pervedė į kitą patalpą, aš buvau rūsyje su daug patalpų, kur tiksliai tai buvo – nežinau. Ten buvo apie dvi dešimtis žmonių, aš jų nemačiau, bet girdėjau... Vyko kankinimai, žmonės nežmoniškai rėkdavo.
Buriatai prievartavo vyrus. Po to pasigirsdavo šūviai, rėkimas nutildavo.
Ar ten buvo vaikų?
Ne, vaikų balsų aš negirdėjau.
Ką buriatai darė su jumis?
Jie norėjo žinoti, kodėl aš nekariauju. Tai, kad aš blogai matau jiems neatrodė tinkama priežastis. Jie mane mušė ir sulaužė kelio girnelę, tiesa tada aš to nežinojau.
Rūsyje buriatai mane laikė kelias dienas, nebuvo nei maisto, nei vandens.
Kaip Jūs išgyvenote?
Visiškai atsitiktinai. Vieną dieną visi, išskyrus vieną, buriatai išvyko į kažkokią misiją. Aš supratau, kad likau vienas kalinys ir, matyt, mano likimas spręsis šiandien.
Nelaukiau. Nuobodžiaujantis kareivis atėjo iki manęs, kalbėjo, kad neturi ką veikti, nes visi išvyko. Aš gudravau. Pabeldęs į duris paprašiau cigaretės, jei jau maisto nedavė. Mano didžiam nustebimui, cigaretę gavau.
Surūkiau ir paprašiau vandens arba arbatos, kažko geriamo. Žinojau, kad tam grobikai turės atidaryti duris. Taip ir buvo. Jis atidarė duris paduoti arbatos, o aš tvojau su armatūra, kurią buvau radęs ir pasmailinęs į plytas.
Tas rūsys buvo pilnas visokių tokių šiukšlių. Kareiviui parkritus, atlėkė kitas, aš iš patamsio jam irgi tvojau. Ir ėmiau bėgti. Nesisekė greitai, nes viena koja neklausė, bet skausmo nejutau, tik adrenaliną, baimę, norą gyventi.
Nežinau kur bėgau, kažkokiais daržais, kiemais, vėl daržais, kol neįpuoliau į žemėje iškastą rūsį, tokią žeminę, kurioje žmonės laikė konservuotas daržoves. Radau stiklainį kompoto, taip norėjau gerti, kad dangtelį nuplėšiau dantimis.
Toje žeminėje prasėdėjau tris dienas, bijojau pajudėti, nes žinojau, kad manęs, matyt, ieškos. Ten mane ir rado ukrainiečių kariai.
Praėjau jau šiek tiek laiko, bet aš kasnakt sapnuoju tą rūsį, tuos riksmus.
Kokia Jums pasirodė Rusijos armija?
Alkana ir laukinė. Jie neturi normalaus maisto, tas, kurį turi – senokai pasibaigusio galiojimo. Tie žmonės daug geria, neturi motyvacijos ir yra keistai žiaurūs. Nežinau kodėl, gal todėl, kad gyvena skurde, o gal todėl, kad tiesiog tokie yra.
Trumpai tariant, jie neturi šansų.
