Vos išgirdus JAV žvalgybos pranešimus, esą yra informacijos, kad Rusija sudarinėja sąrašus žmonių, kuriuos reiktų žudyti arba tremti po to, kai šalis bus okupuota, ne vienas lietuvis prisiminė istoriją. Beveik kiekvienoje lietuvio šeimoje gyvas pasakojimas apie tai, kaip okupavę Lietuvą sovietai trėmė ar žudė senelius, tolimesnius giminaičius. Tokių istorijų galima išgirsti ir Ukrainoje, Kryme, Lenkijoje ar Vakarų Baltarusijoje.
Tiesa, karas Ukrainoje šiuo metu vyksta itin permainingai, pirminio plano, sunaikinti šalies politinį ir ekonominį elitą ir užimti sostinę rusai nepasiekė, bet okupuotų teritorijų gyventojai kenčia ne tik terorą, bet ir tremtis. Tam Rusija iš anksto buvo paruošusi stovyklas savo teritorijoje.
Metodai nesikeičia nuo Stalino laikų
„Valymas“ ir „priešiškų elementų“ žudymas yra tai, ką dabartinė Rusijos valdžia perėmė iš Stalino laikų režimo. Naikintinų ukrainiečių sąrašai, apie kuriuos pranešė žvalgybos, tikėtina pirmiausia apėmė Ukrainos politinį ir karinį elitą, turtingiausius verslininkus ar žemvaldžius, visus tuos, kurių buvimas primintų apie nepriklausomą Ukrainą.
Taip, pasak istorikų, buvo ir prieš daugiau nei 80 metų Lietuvoje, kai pirmuosiuose sąrašuose atsidūrė tie, kurie švietė ryškiausiai. Kodėl tai vis dar vyksta, pasak specialistų atsakyti sunku, o tuo pačiu ir lengva, nes bėgantis laikas nekeičia karo esmės – noro naikinti kitos šalies gyventojus ir jų tapatybę.
Pasak Vilniaus universiteto dėstytojos, politologės Linos Strupinskienės, vienas iš karo tikslų neretai būna bandymas sunaikinti kitos šalies gyventojų tapatybę. Tai gali būti daroma įvairiais būdais: etninio valymo ar genocido (pavyzdžiui, Antrojo Pasaulinio karo metais vykdytas žydų tautos holokaustas, devyniasdešimtaisiais vykęs tutsių tautos genocidas Ruandoje), masinių prievartavimo kampanijų (pavyzdžiui, devyniasdešimtaisiais serbų kariuomenės vykdytos Bosnijos musulmonių moterų, bošniakių, prievartavimo kampanijos, tikintis „užteršti“ bošniakų tautos genofondą), tikslingo inteligentijos naikinimo (pavyzdžiui, Sovietų vykdyti trėmimai, represijos, dabartiniai bandymai prievarta išvežti Ukrainos gyventojus į Rusijos Federaciją), draudimo kalbėti, rašyti savo kalba.
Istorinių pavyzdžių, pasak politologės, tikrai gausu, bet juos jungia vienas ir tas pats tikslas – sunaikinti „priešišką“ tautą, kad jos gyventojų neliktų ne tik fiziškai, tačiau nuo žemės paviršiaus išnyktų ir jų kalba, kultūra, tapatybė.
„Kartais panašios taktikos yra taikomos ir valstybių viduje, kuomet diktatoriai nori susidoroti su bet kokia jiems pasipriešinti galinčia grupe. Dažniausiai jų taikinyje atsiduria akademikai, intelektualai, politinė opozicija, žurnalistai, menininkai, verslininkai.
Tai tokios grupės, kurios turi sukaupę daug socialinio, politinio, ekonominio kapitalo, neretai pasižyminčios laisvu mąstymu ir galinčios aktyviai priešintis. Ukrainos karo kontekste matome, jog Rusija naudoja abi taktikas, viena vertus, prievarta ištremdama Ukrainos gyventojus, įskaitant ir vaikus.
Kita vertus, aktyviai dorodamasi su bet kokia kritine mintimi ir galima opozicija Putino režimui pačioje Rusijoje. Ten taikomos piniginės baudos, įkalinimas, grasinimai, organizuojamos politinės žmogžudystės ir panašiai“, – sakė politologė.
Sąrašai buvo sudaromi iš anksto, padėjo išdavikai
Na, o istorikai, prisimindami Lietuvos okupaciją ir trėmimus sako, kad bet kokiems žudymams ir sąrašams ir tada, ir, akivaizdu, dabar Ukrainoje, buvo ruošiamasi iš anksto. Sudarinėjami sąrašai, įdarbinami žvalgai ir vietiniai skundikai.
Vilniaus Universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad nurodymas daryti suimtinų žmonių sąrašus pirmasis įsakė Antanas Sniečkus 1940 metų liepos 6 dieną, tai yra praėjus vos porai savaičių po Lietuvos okupacijos 1940 metų birželio 15 dieną. Sąrašai, pasak istoriko, daryti prieš susirenkant „liaudies seimui“.
„Buvo įsakyta suimti destruktyvius priešvalstybinius elementus. O liepos 7 dieną imti sudarinėti konkretūs sąrašai, kas turi būti suimta. Tai yra, tautininkų sąjungos vadovybė, „voldemarininkai“, juos laikė fašistiniais elementais, taip pat valstiečių liaudininkų partijos vadovybė ir nariai, krikščionių demokratų partijos nariai, jaunalietuviai ir socialdemokratai.
Suimti liepta, žinoma, ir Šaulių sąjungos vadovybę ir aktyvesnius narius. Tai buvo pasiruošimas pirmai suėmimų bangai, sudaryta speciali komisija, kuri turėjo surinkti duomenis apie aktyviausius minėtų partijų veikėjus. Šiai komisijai vadovavo Danielius Todesas, kuris 1991 metais pasitraukė į Izraelį ir jo atsiprašymas už tai, ką jis darė 1940 metais, buvo paskelbtas „Tiesos“ laikraštyje“, – sakė A. Jakubčionis.
Pasak jo, informacija apie aktyvius politinius veikėjus, partijų ir pilietinių organizacijų aktyvistus buvo renkama dar gerokai prieš okupaciją. Tai darė Lietuvoje gyvenę žmonės, kurie vėliau ir sudarė „sąrašų komisijas“.
„Tarkime Lietuvos kariuomenėje buvo sudarytas specialus skyrius, kuriam vadovavo lietuvis NKVD karininkas, gyvenęs Rusijoje, bet atsiųstas čia, nes buvo lietuvis. Taigi, jis ir organizavo visų Lietuvos kariuomenės karininkų ir karių sekimą, registravimą. 1941 metais Lietuvos karius ir karininkus jau sekė 387 informatoriai“, – kalbėjo istorikas.
Pamažu informacija buvo surinkta ir 1941 metų sausio mėnesį buvo sudarytas nepatikimų karininkų ir kareivių sąrašas, 2600 žmonių.
„1940 metų pabaigoje buvo priimtas įstatymas, reikalaujantis „suregistruoti socialiai svetimą elementą“. Tai šis „elementas“ buvo 63 įvairiausių kategorijų žmonės. Tai partijų dar nesuimti veikėjai ir nariai, tautininkus, tarkime, registravo ir suiminėjo visus.
Taip pat aktyvius politinėje ar visuomenėje veikloje žmones, bet į sąrašus pakliuvo žurnalistai, mokytojai, studentai, jaunimo ir moksleivių organizacijų veikėjai. Taip pat į sąrašus trėmimui pakliuvo esperantininkai ir filatelistai. Esperantininkai už tai, kad mokėjo dirbtinai sukurtą kalbą, o tai reiškė, kad galėjo būti šnipais. O filatelistai, neva perdavinėjo slaptus duomenis, o ne pašto ženklus rinko. Iš viso, pagal šiuos sąrašus ir kategorijų reikalavimus Lietuvoje ištremta turėjo būti apie 320 tūkstančių žmonių“, – pasakojo istorikas.
Žvalgybų informacija netikėjo, sąrašų nenaikino
Anot jo, siekta ištremti visus tautininkus, visus šaulius, jaunalietuvininkus ir katalikiškų organizacijų narius. Visi jie buvo įtraukti į sąrašus, o paskutiniais duomenimis, kurie buvo atnaujinti 1941 metais gegužę, buvo pareikšta, kad suregistruota beveik 29 tūkst. antisovietinių elementų. Čia neminimi tie, kurie buvo laikomi kalėjimuose.
„Sąrašų niekas nenaikino, nes niekas nė pagalvoti negalėjo, kad nutiks toks dalykas, kaip trėmimai. Vietiniai koloborantai padėjo sudaryti sąrašus, juos perskaityti, surinkti duomenis. Taip pat daug informacijos buvo perimta iš Valstybės saugumo departamento (VSD). Kiekviena organizacija prieš pradėdama veiklą ten turėjo užsiregistruoti, pateikti sąrašus, kurie vėliau atsidūrė komunistų rankose. Užėjus sovietams 1940 metais VSD vadovu buvo paskirtas Antanas Sniečkus, taigi gauti informaciją iš ten buvo paprasta, sąrašai nebuvo sunaikinti“ – pasakojo istorikas.
Jis tikino, kad žvalgybinės informacijos apie okupaciją buvo, bet niekas Lietuvoje tuo netikėjo, todėl nebuvo imtasi jokių priemonių.
A. Jakubčionis pridūrė, kad tai, jog Ukrainoje sudarinėjami tremtinų arba žudytinų žmonių sąrašai jo visai nestebina, nes, jei sovietiniais laikais tautininkus vadino naciais, tai koks skirtumas, kaip dabar vadina tuos ukrainiečius, kurie gina savo šalį. Praėjo daug metų, bet metodai liko tokie pat.
Mokytojai, politikai ir stambūs žemvaldžiai į kalėjimą keliavo pirmieji
Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Benas Navakauskas sako, kad areštuoti numatytų asmenų bylos buvo pradėtos dar iki okupacijos. O vėliau – 1940-41 metais buvo ruošiamos esminės „gairės“. Jos rengtos Maskvoje.
„Tas gaires ruošė politikai ir NKVD pareigūnai, jos nusakė, kokie žmonės, jų grupės turi būti naikinamos ar tremiamos“, – sakė istorikas.
Jis pabrėžė, kad į pirmuosius sąrašus pakliuvo Vyriausybių nariai, politikai, stambūs verslininkai, kriminalinės ir pasienio policijos darbuotojai, kai kurių nevyriausybinių draugijų nariai, tarkime ateitininkai ar šauliai, stambūs žemvaldžiai. Šie asmenys buvo suimami, o tremiamos – jų šeimos.
„Į pirmąją bangą pateko ir mokytojai. Juos ir kalino, ir trėmė, pakliuvo jie į egzekucijomis numatytų žmonių sąrašus. Lietuva buvo agrarinė kaimo visuomenė, todėl daugiau dėmesio skirta net ne universitetų dėstytojams, o kaimo ir miestelių mokytojams. Kaimo šviesuoliai, mokytojai pirmojo trėmimo metu ypatingai nukentėjo“, – pasakojo B. Navakauskas.
Visas juodas sąrašų sudarymo, gavimo darbas buvo daromas Lietuvoje, nors nurodymai, ką ir kaip daryti, atėjo iš Maskvos.
„Buvo sudaromi NKVD apskričių skyriai, kurie veikė rajonuose ir jie pagal numatytus kriterijus sudarinėjo vardinius sąrašus. Kaip žmonės ten pakliuvo? Kelių „į sąrašą“, buvo ne vienas. Buvo perimti visuomeninių organizacijų archyvai, vidinė kariuomenės dokumentacija. Tarkime ūkininkai visi buvo surašyti per žemės ūkio perskirstymo reformą, kuri vyko prieš tai, buvo puikiausi nauji jų sąrašai. Žinoma, dar buvo ir „vietinis politinis aktyvas“, kurie ar pagal kriterijus ar pagal žmonių pažintis, tautybę, nes buvo laikas, kai medžiojo Lietuvos vokiečius, visus mokančius šią kalbą ar liuteronus. O kartais buvo suvedinėjamos ir asmeninės sąskaitos“, – sakė istorikas.
Jis pripažino, kad nėra aišku, ar tarpukario Lietuvos žvalgyba gerai žinojo Sovietų Sąjungos ketinimus.
„Buvo nuojautos. Bet aiškiai ir konkrečiai, matyt, nebuvo suprasta grėsmė. Taip, pavieniai žmonės traukėsi, gal jie turėjo supratimą, kas laukia, bet platesnio supratimo nebuvo“, – svarstė specialistas.
Trėmė ir kaimyninių šalių žmones
Tai, kas vyko Lietuvoje, vyko ir Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Ukrainos, Baltarusijos teritorijose. Visur kartojosi tie patys scenarijai. Tarkime Lenkijoje labai nukentėjo karinis elitas, Katynės žudynės padarė didelę žalą.
Jis tikino, kad pirmieji trėmimai Lietuvoje vykdyti 1941 metais buvo labiausiai destrukciniai. Ardyti visuomeniniai ryšiai, naikinta kultūrinė erdvė, visuomenės ir valstybės sandara buvo suardyta. Tai iliustruoja mokytojų, politinio elito areštai. O ar pavyko įvykdyti savo juodą darbą? Tai tuo momentu atrodė, kad taip, nes visuomenės sankloda tuomet buvo suardyta, žmonės gyveno baimėje, slapstėsi. Trėmimai, sukilimas ir karo pradžia net mobilizavo išsislapsčiusius žmones.
„Ilgalaikėje perspektyvoje matome, kad sovietai savo tikslų iki galo nepasiekė, sukurti homosovieticus jiems nepavyko, o pokario pasipriešinimas parodė, kad visuomenė nepasidavė“, – kalbėjo istorikas B. Navakauskas.
