Geras reitingas yra viena priežasčių, kodėl parlamento vadovė vis dažniau viešai yra įvardijama potencialia kandidate prezidento rinkimuose, kurie turėtų vykti 2024 metais. Šį įspūdį dar labiau sustiprina V. Čmilytė-Nielsen pasirinkta į šeimas nukreipta darbotvarkė, kuri paprastai nepalieka abejingų.
Šiuo metu Seimo pirmininkė sakosi esanti susitelkusi į savo tiesioginius darbus ir klausimo apie prezidento rinkimus vengia. Bet net ir ši korektiškumu garsėjanti politikė nesusilaikė paklausta apie prezidento Gitano Nausėdos požiūrio kaitą dėl vakcinacijos.
Jūs pati pateikėte lyčiai neutralų Partnerystės įstatymo projektą, buvote už Stambulo konvenciją, tačiau tai sulaukė aršaus Šeimų gynimo maršo organizatorių ir dalies visuomenės pasipriešinimo. Tuomet staiga atsirado vadinamasi šeimų paketas, kuriame įvairūs šeimoms palankūs projektai. Ar taip jūs demonstruojate, kad suprantate klaidą į priekį iškėlę ganėtinai liberalią darbotvarkę ir užmiršę vadinamuosius tradicinės šeimos gynėjus?
Ne visai taip. Aš siečiau šeimų paketą su partneryste tiktai tokia plačiąja prasme. Niekada neslėpiau, jog manau, kad šeima yra, visų pirma, susijusi su jausmu ir su įsipareigojimu. Mano manymu, politikams nederėtų sprausti į vienus jiems ideologiškai priimtinus rėmus visos šeimų įvairovės, kuri faktiškai egzistuoja Lietuvoje.
Šeimų paketas yra tokia iniciatyva, kuri, aš viliuosi, bus tęstinė. Šiandieną jį sudaro keli projektai, tačiau jų tikrai bus ir daugiau. Ji nukreipta tiek į jaunas šeimas, kurie augina vaikus iki trejų metų, tiek į tuos partnerius ar sutuoktinius, kurie dar tik nori susilaukti vaikų (čia kalbu apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo korekcijas), tiek į geresnę moterų apsaugą (čia kalbu apie persekiojimo įstatymą, kuriam pritarė Seimas ir prezidentas pasirašė).
Taigi aš tai suvokiu labai plačiai ir manau, kad labai svarbu, jog jokie politikai nemonopolizuotų šios srities ir nežaistų žodžiu „šeima“, primesdami siauresnį suvokimą, turint galvoje, kad ta įvairovė, kuri šiandieną egzistuoja, ji tiesiog yra ir mes turime tą pripažinti.
O gal tai pasiruošimas dalyvauti prezidento rinkimuose, nes šeimoms palanki darbotvarkė, rūpinimasis visomis visuomenės grupėmis visuomet pelno daug populiarumo taškų, o jūs esate minima kaip potenciali kandidatė?
Aš šeimų paketą teikiu kaip Seimo narė, kaip Seimo pirmininkė. Man rodos, šiandieną yra stipriai per anksti kalbėti apie prezidento rinkimus. Mano vadovaujama partija, Liberalų sąjūdis, dėl kandidato apsispręs 2023 metais ir tos kalbos, pasvarstymai, ypač šiandieninėje situacijoje, kai tiek daug neapibrėžtumo, taip greitai keičiasi situacija (kalbu apie krizes, pandemiją, iššūkius) yra nepaprastai ankstyvi. Tai aš jų net rimtai nevertinu ir į juos nesigilinu.
Politinėms partijoms paprastai yra naudinga nusimatyti savo veiklos strategiją iš anksto, nes nėra labai lengva per pusę metų užsiauginti raumenis ar sukonstruoti gerą rinkimų kampaniją. Man atrodo, kad tai kaip tik labai laiku kylantis klausimas bet kuriai politinei partijai, o jūs esate vienos iš jų vadovė.
Kiekvienos politinės partijos vadovai ar lyderiai šiandieną atsakytų, kad pagrindinis, artimiausias uždavinys yra savivaldos rinkimai. Ir šiam uždaviniui visi rengiasi. Liberalų sąjūdis čia nėra išimtis. Mums tai labai svarbūs rinkimai. Šiandien mes turime 7 merus, du iš jų yra jauniausi Lietuvos merai. Gerai pasirodyti savivaldos rinkimuose yra svarbus politinis tikslas. Tai yra pagrindinis politinis tikslas žvelgiant į artimiausią ateitį.
Nepaisant visko, jeigu jus iškeltų kandidate, ar dalyvautumėte? Klausiu, nes pasitaiko politikų, kurie iš anksto būna apsisprendę siekti kitų tikslų ir prezidentais būti neplanuoja.
Pakartosiu, kad Liberalų sąjūdis dėl kandidato į prezidentus apsispręs 2023 metais. Šiandieną, būdama Seimo pirmininke, aš esu pilnai susikoncentravusi į šias pareigas, tai didžiulė atsakomybė ir daug laiko, darbo bei pasišventimo reikalaujanti pozicija, kuriai ir skiriu visą savo energiją.
Vadinamajame šeimų pakete yra keletas teisės aktų, bet norėčiau paklausti dėl 4 darbo dienų savaitės vaikus iki trejų metų auginantiems tėvams, dirbantiems viešajame sektoriuje. Viešai įvardijamas siūlymo tikslas – paskatinti dalį mamų ar tėčių anksčiau grįžti į darbo rinką. Šiuo metu mamos ar tėčiai vaikus dažniausiai prižiūri iki dvejų metų, nes dveji metai yra apmokami iš „Sodros“, o tretieji – neapmokami. Taigi labai dažnai vaiko trečiaisiais gyvenimo metais tėvai jau būna grįžę į darbo rinką. Kaip tai paskatins grįžti juos į darbo rinką anksčiau?
Kiek teko domėtis, pakankamai didelis skaičius mamų priima sprendimą pratęsti vaiko priežiūros atostogas tretiesiems metams dėl įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių yra sunkumai ieškant, kas padėtų prižiūrėti vaiką, arba vietų darželyje trūkumas. Kita priežastis, kad trečiaisiais vaiko priežiūros metais suteikiamos socialinės garantijos.
Nemažam moterų skaičiui tai tampa pirmuoju pasirinkimu. Todėl projektas yra aktualus kaip alternatyvos sudarymas. Kas yra labai svarbu, kad nėra kuriama nauja socialinė garantija, tai tiesiog pasirinkimas, kuris niekaip neblogina situacijos tėvams, dirbantiems privačiame sektoriuje, o viešajame sektoriuje leidžia rinktis. Galima sakyti, kad tai tarsi meduolis tėvams, kurie grįžta šiek tiek anksčiau mainais į tai, kad gauna šiek tiek patrauklesnes darbo sąlygas.
Šiandieną Lietuvoje atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio yra 12,1 proc. Ekspertų teigimu, viena iš atotrūkio priežasčių yra pakankamai ilgos vaiko priežiūros atostogos, kurių dažniausiai išeina mamos. Suteikiant tokią galimybę, mūsų manymu, atsirastų paskata grįžti šiek tiek anksčiau, bet taip pat būtų sudaryta galimybė derinti darbą su vaiko priežiūra. Tai galėtų šiek tiek subalansuoti tą sistemą, kuri vis tik nėra moterų naudai.
Viešasis sektorius ir šiaip yra labai feminizuotas, čia dirba daugiau moterys nei vyrai. Ar jūsų siūlymas nepaskatins segregacijos: privatus sektorius – vyrams, viešasis – moterims?
Manau, kad ne. Taip, šis sektorius pakankamai feminizuotas, apie 70 proc. viešojo sektoriaus darbuotojų yra moterys, tačiau pažvelgus iš kitos pusės, toks pasiūlymas ir yra labai aktualus viešajam sektoriui. Kaip ir vaiko kambariai viešojo sektoriaus įstaigose ar institucijose, kur pareigybių skaičius yra virš 100. Jei mes vertiname skaičius, kad apie 70 proc. darbuotojų sudaro moterys, tai natūralu, jog poreikis tokiam dalykui, kaip vaiko kambarys, yra tokiose didelėse įstaigose.
Grįžtant prie 4 darbo dienų arba 32 valandų savaitinės darbo normos, logika yra ta pati: sukurti alternatyvą, kur moterų ir taip yra daug ir kur šiandieną dažniausiai tos moterys išvis nėra darbo vietose, lieka namie, o čia mes dalį jų pritrauktume.
Ir dar kaip vieną argumentą aš pasakyčiau, kad pilotiniai 4 darbo dienų per savaitę projektai buvo vykdomi jau keliose šalyse: Ispanijoje, pavyzdžiui, dabar vyksta Islandijoje, Naujojoje Zelandijoje. Pirminiai rezultatai yra pakankamai geri ir įkvepiantys. Tačiau mūsų atveju siūlymas yra pakankamai limituotam darbuotojų skaičiui, tai aš tai vadinčiau pilotiniu projektu, kuris paliestų ne tokį didelį darbuotojų skaičių, bet jis duotų suvokimą, kaip tai veikia ir kokie rezultatai. Pasiteisinus tokiai iniciatyvai, galėtume svarstyti apie jos plėtros galimybes. Bet tai – ateities klausimas.
Kodėl mes Lietuvoje nekalbame apie paskatas apskritai skatinti 4 darbo dienų savaitę ten, kur tai įmanoma, nesvarbu, ar darbuotojai turi vaikų, ar ne? Nes darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros klausimai yra svarbūs visiems.
Taip, jie labai aktualūs, ir, man atrodo, kad politinėje diskusijoje šis klausimas pakankamai aptarinėjamas, o ateityje to bus tik daugiau. Manau, kad ir kolegos Seimo nariai teiks pasiūlymus į mano teiktą projektą. Tikrai ši tendencija neišvengiamai ateina ir iki mūsų, ypač vertinant robotizacijos procesus, nuotolinio darbo realybę.
Kaip vertinate dabartinio prezidento pareiškimus dėl pandemijos valdymo. Šalies vadovas iš pradžių pasiūlė iki liepos paskiepyti 70 proc. šalies žmonių, vėliau rugpjūčio mėnesį sakė, kad lazda buvo perlenkta skatinant skiepytis sukūrus galimybių paso baubą. Paskui į Prezidentūros renginį kvietimą gavo įvairūs antiskiepininkai, prezidentas apsilankė restorane, kuris išsireklamavo kaip galimybių paso priešininkas, galiausiai, šalies vadovas apkaltino neįvardytus asmenis dirbtinai sulėtinus skiepijimą. Ar tai padeda valdyti pandemiją?
Prezidento pozicijoje aš pasigedau nuoseklumo kalbant būtent apie pandemijos valdymą. Kalbant apie jo paskutinį pareiškimą, kad skiepijimo procesas buvo kažkaip specialiai sabotuojamas, tikrai manau, kad to nebuvo. Ką mes iš tiesų stebėjome, tai rugpjūčio mėnesį, turėjome pavydėtinus skiepijimo tempus, apie 20 tūkst. per dieną, vėliau tas tempas sulėtėjo. Priežasčių gali būti įvairių, bet, akivaizdu, kad vieningas politikos lyderių kalbėjimas šia tema, raginimas skiepytis yra svarbus. Tos vieningos pozicijos kartais pritrūkdavo.
Šiandieną mes turime situaciją, kai, viena vertus, Lietuva tarp mūsų regiono valstybių yra geriausiai pasiskiepijusi šalis. Tai yra geras rezultatas. Kita vertus, nepakankamai geras, kad galėtume kalbėti, jog rizikos žmonės ar vyresni gyventojai yra apsaugoti. Turime problemų, noras skiepytis nepakankamai didelis, užtat, buvo imtasi tokių paskatų kaip 100 eurų, dėl kurių irgi buvo kilusi nemenka diskusija. Tai vienas iš paskutinių argumentų, kuriuos tu gali pateikti dar paskatindamas bent kelis tūkstančius senolių ateiti ir pasiskiepyti.
Kokios yra kliūtys susivienyti visiems lyderiams ir visoms politinėms partijoms vieningai paskatinti gyventojus skiepytis? Būtų išties labai nuostabu matyti, jeigu skiepytis visuomenę bendrai skatintų ne tik Ingrida Šimonytė, jūs, Aušrinė Armonaitė, bet ir prezidentas Gitanas Nausėda, Ramūnas Karbauskis, Vilija Blinkevičiūtė, Saulius Skvernelis ir kiti lyderiai. Ar buvo dėtos pakankamos pastangos tai pasiekti? Žvelgiant iš rinkėjų pozicijų, krizės akivaizdoje lyderių susivienijimas labai įkvepia.
Ir taip, ir ne. Žinote, idealiame gyvenime galbūt. Bet pačioje vakcinavimo kampanijos pradžioje mes matėme daugelio kitų šalių pavyzdžius, kur politiniai lyderiai – prezidentai, premjerai – buvo pirmieji besiskiepijantys. Mes nuėjome šiek tiek kitu keliu, bet priminsiu, kad ankstyvą pavasarį, kai buvo susvyravęs pasitikėjimas viena iš vakcinų, premjerė I. Šimonytė, prezidentas, ministras Arūnas Dulkys ir aš ėjome skiepytis. Ir tai buvo vienas iš tokių susivienijimo pavyzdžių, apie kuriuos jūs ir kalbate.
Kiek politikų kalbėjimas yra paveikus visiems? Na, matyt, vis tiek bus tas visuomenės segmentas, kurio nepavyks aprėpti ar įtikinti. Bet taip, vieningas autoritetą turinčių žmonių (nebūtinai politikų) kalbėjimas, yra labai svarbus, jo vis kartais pritrūkdavo. Iš opozicijos dažnai irgi pasigirsta kritikos vienam ar kitam sprendimui. Tą kritiką diktuoja politinės aplinkybės. Tačiau ji taip pat daro žalą bendram tikslui.
Bet gyvenime turime klausimų, kuriais susitaria pozicija ir opozicija: pavyzdžiui, dėl 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto gynybai, arba buvo pasirašytas partijų susitarimas dėl švietimo. Aš gal kalbu apie tokio tipo susitarimą.
Tai būtų tikrai gražu ir brandu. Galbūt labiau senesnėse, brandesnėse demokratijose. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse buvo tokių pavyzdžių, kur buvo sudarytas tam tikras paktas tarp pozicijos ir opozicijos, kad šiuo klausimu mes sutariame ir nekritikuojame vieni kitų. Pas mus kažko tam pritrūko.
Bet ar kas nors tai inicijavo?
Na, matote. Nežinau, ar čia reikia formalaus inicijavimo, ar vis tik pakanka kalbų, pašnekesių, diskusijų ir pasitarimų prieš svarbius balsavimu, susijusius su pandemijos valdymu. Jų tikrai yra daug, tai tikrai nemanyčiau, kad trūksta dialogo su opozicija, to tikrai nėra. Galbūt kartais pritrūksta noro susitarti.
Kaip manote, ar buvo naudinga pradėti kovą prieš prezidentą dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje? Suprantu, kad ne jūs ją pradėjote, bet galbūt dabar būtų daugiau sutarimo įvairiais gyvenimo klausimais, tarp jų dėl vakcinavimo?
Neišvengiamai požiūriai į vieną ar kitą klausimą išsiskirs. Ir tai, manau, neturėtų stebinti. Taip, Europos Vadovų Taryba tapo vienu iš tokių klausimų, dėl kurių didžiausios valdančiosios partijos ir Prezidentūros nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Manau, kad toks nuomonių išsiskyrimas vienu ar kitu klausimu neturėtų tapti kliūtimi susitarti dėl kitų esminių klausimų – pavyzdžiui, pandemijos valdymo. Politikoje neįmanoma dėl visko sutarti.
Migrantų krizės kontekste žmogaus teisės, regis, buvo išmestos į šiukšlių dėžę. Suprantama, kad valstybė turi ginti savo sienas, didžioji dalis visuomenės pritaria apgręžimo politikai ir fizinio barjero statyboms pasienyje, bet Lietuvoje esančių migrantų traktavimas išties atrodo pasibaisėtinai. Jūs esate viena iš valstybės lyderių, esate liberalios partijos, kuriais turėtų rūpėti žmogaus teisės, atstovė, bet jūsų balso nebuvo girdėti tarp tų, kurie ragintų nepamesti mums labai svarbių vertybių, žmogiškumo.
Aš nesakyčiau, kad nesigirdėjo, nes mes į tai atkreipiame dėmesį visą laiką. Bet šiaip ši Baltarusijos režimo hibridinė ataka yra ypatingai pavojinga ir skaudi tuo, kad žmonės yra naudojami kaip įrankiai, kaip ginklas, bandoma kvestionuoti Europos Sąjungos politiką žmogaus teisių srityje. Tai yra, bandoma pastatyti valstybes prieš neįmanomas dilemas, kai ant vienos svarstyklių pusės yra šalies saugumas, sienos apsauga, ant kitos – žmogiškas, civilizuotas požiūris į tuos žmones, kurie tampa apgaulės aukomis.
Kas man atrodo svarbu, kad mūsų Vyriausybės priimti sprendimai rugpjūčio pradžioje užtikrino, jog migrantų srautas buvo sustabdytas, pristabdytas, buvo užtikrinta tam tikra pauzė. Lygiai tokių pačių sprendimų ėmėsi Lenkija ir Latvija. Būdami vienoje erdvėje ir susidūrę su tuo pačiu iššūkiu privalome laikytis tos pačios politikos, tų pačių priemonių – antraip, tas srautas būtų nukreiptas į silpnąją vietą.
Kitas dalykas, žmonės, kurie jau pateko į Lietuvą. Požiūris į juos dažnai prasilenkia su žmogiškumu, bent jau vertinant komentarus ar pasisakymus, kurie pakankamai garsiai skambėjo, ypač pradžioje. Tai atskleidžia ir tam tikras mūsų visuomenės problemas.
Bet labai svarbu, jog dedamos visos pastangos, kad sąlygos, kuriomis gyvena šie žmonės, tarp kurių yra daug moterų, vaikų ir kitų pažeidžiamų asmenų, bent minimaliai atitiktų priimtiną standartą. Tikrai žinau, kad ir Vyriausybė, ir savivaldybės deda pastangas, kad tai būtų išspręsta. Bet taip, tai iššūkis mums, kuris kažkuria prasme tampa repeticija. Lietuva nėra sala ir gyvendami prie desperatiško režimo mes turime būti pasirengę įvairiems tokio pobūdžio iššūkiams.
Minite, kad požiūris į neteisėtai sieną kirtusius migrantus atspindi visuomenės problemas. Bet ar nemanote, kad tokias nuostatas iš dalies skatina ir valstybės politikų pasisakymai: pavyzdžiui, kai būdavo klausiama apie kai kada kraupias dalies migrantų apgyvendinimo sąlygas, politikai atsakydavo, jog Lietuva neužtikrins penkių žvaigždučių viešbučio sąlygų ir mūsų tikslas, kad žmonės išvyktų į savo kilmės šalis.
Matote, politikų retorika yra skirtinga, būta įvairių pasisakymų nuo migracijos krizės pradžios: buvo ir labai korektiškų, buvo ir išeinančių už korektiškumo ribų. Bet aš vis tiek grįžčiau prie to paties, kad tie žmonės, kurie jau yra patekę į Lietuvą, kuriais buvo pasinaudota ir jie tapo įrankiais, turi sulaukti žmogiško požiūrio, tai toks moralinis mūsų įsipareigojimas.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime teigėte, kad ši Vyriausybė yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai šiuo metu. Nemanote, kad šiek tiek nekuklu taip sakyti, nes nors Vyriausybei teko spręsti labai sudėtingas krizes, bet prie geriausios Vyriausybės neskiepyti žmonės miršta dešimtimis kasdien, o skiepyti neturi galimybių gauti kitų sveikatos priežiūros paslaugų ligoninėse, didelio proveržio nesimato.
Aš nežinau, ar galima tikėtis proveržio tokiomis sąlygomis. Ką turėjau galvoje, kad turint tokias dvi krizes – pandemiją ir hibridinę ataką – ši Vyriausybė tikrai tvarkosi gerai netgi lyginant su tomis Vyriausybėmis, kurios gyveno taikos, pakilimo metais. Dabar niekaip negali šio meto vadinti ramybės ir harmonijos laiku, akivaizdu, tai didelių išbandymų metas, tai taip, aš manau, kad premjerė, jos komanda ir Vyriausybė yra stipri bei deda titaniškas pastangas.
Kokiais kriterijais remiatės, kai kalbate apie gerą Vyriausybės darbą?
Aš taip ir apibrėžiu žvelgdama į rezultatus, žvelgdama į tai, kokios pastangos dedamos, kokie standartai šioje Vyriausybėje, kad dalinamasi informacija. Labai svarbus aspektas – skaidrumas: sprendimai yra anonsuojami, diskusijos yra atviros. Yra daug aspektų, kurie yra svarbūs. Aš matau šią Vyriausybę kaip jauną, pažangią ir susiduriančią su beprecedentėmis krizėmis.
Smurto lygis artimoje aplinkoje Lietuvoje yra labai didelis. Susidariau įspūdį, kad jums rūpi ši tema. Bet Stambulo konvencija kol kas neratifikuota. Gal kaip buvusi Vyriausybė irgi ketintumėte ne ratifikuoti konvenciją, kuri sulaukia daug pasipriešinimo, bet priimti teisės aktų pataisas, kurių reiktų pagal šią konvenciją? Neseniai buvo priimta Baudžiamojo kodekso pataisa dėl persekiojimo. Galima ir toliau žengti tokius žingsnius?
Matote, su Stambulo konvencija situacija yra tokia: kai ji ateis į Seimo darbotvarkę, labai norėtųsi, kad jis būtų ratifikuota, antraip iš naujo užsisuktų visas procesas, tai yra prezidentas turėtų teikti Seimui iš naujo. Tai galėtų išsitęsti keleriems metams. Šitos situacijos labai norėtųsi išvengti.
Persekiojimo įstatymas atspindi vieną iš Stambulo konvencijos dalių, tai svarbus sprendimas ir labai džiaugiuosi, kad pavyko surinkti jam didelį palaikymą, mes pagaliau turėsime persekiojimo aukas apsaugantį įstatymą.
Tačiau Stambulo konvencija turėtų būti teikiama tada, kai mes užsitikrinsime, jog yra visos galimybės ją ratifikuoti. Šioje vietoje aš manau, kad paskubėti ir pralaimėti šią kovą būtų pavojingiau nei ramiai telkti palaikymą jai ir paraleliai kalbėti, aiškinti, atsakyti į klausimus, išsklaidyti mitus, kurių vis dar labai daug.
