Scenarijus Lietuvai kūrė Valstybės pažangos taryba, Vyriausybė, Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA), Vilniaus universitetas, Seimo Ateities komitetas bei keli šimtai įvairių organizacijų. Ingridos Šimonytės vadovaujamas ministrų kabinetas ir Seimas jau patvirtino Lietuvos ateities viziją 2050 metams.
Kaip matyti, vizijos kūrėjai puikiai supranta, jog Lietuvos sėkmė, deja, nepriklauso vien tik nuo Lietuvos piliečių pastangų. Pavyzdžiui, ateityje labai ryškės demografinis disbalansas: pasaulyje žmonių daugės, bet ne Vidurio ir Rytų Europoje ar juolab Lietuvoje. Manoma, kad tęsiantis dabartinėms tendencijoms Lietuvoje 2050 m. bus 2,2 mln. gyventojų. Kadangi mes jau ir taip esame šalis, kurioje yra daug vyresnio amžiaus gyventojų, tai ateityje bus panašiai, vadinasi, gali būti, kad pusė mūsų visuomenės bus vyresni nei 65 metų. Tai reiškia, kad pensijos Lietuvoje palyginti su buvusiomis pajamomis ateityje mažės, nebent ekonomika būtų ypač efektyvi bei inovatyvi.
Klimato kaita Lietuvai gali reikšti poveikį vandens telkiniams ir dirvožemiui, taip pat didesnę migraciją iš Afrikos, nes šiame žemyne gyventojų skaičius linkęs augti, o klimatas darosi nepakenčiamas gyventi. Tokie pokyčiai tikrai vers Vakarų valstybes keisti ekonomiką taip, kad poveikis klimatui būtų neutralus, bet tai brangu, todėl ateityje turėtų brangti produktai ir paslaugos. Savo įtaką padarys ir technologijų vystymasis, tik jų įtaką sunku tiksliai numatyti. Gali būti, kad darbo automatizavimas reikš, jog išliks labai gerai apmokamos darbo vietos, kur reikia daug kūrybingumo, ir prastai apmokamos darbo vietos, kurių automatizuoti neapsimoka. Skaičiuojama, kad Lietuvoje gali būti automatizuota apie 63 proc. darbo vietų. Tai labai daug palyginus su kitomis išsivysčiusiomis šalimis.
Prognozuoti, kaip pasisuks tarptautinė politika, dar sunkiau, bet akivaizdu, jog tarptautinės politikos gravitacijos centras kryps į Rytus ir Pietus, mat ten daugiau gyventojų, o Kinija dominuoja kritinėse žaliosios energijos grandinėse. Rytų ir Pietų šalys laikosi kitokio požiūrio dėl tarptautinės tvarkos nei Vakarai ir Lietuvai tai nežada nieko gero. Mūsų šaliai labai svarbi JAV ir Europos Sąjungos vienybė, bet JAV vis tiek turės skirti daug dėmesio Indijos ir Ramiojo vandenyno šalims.
Rusijos atveju Lietuvai blogai ir jei Rusija būtų stipri, ir jeigu taptų silpna. Valstybės pažangos strategijoje pažymima, kad neatmestinas ir Rusijos byrėjimo scenarijus. Šią hipotezę patvirtina ir neseniai praūžęs „Wagner“ vado Jevgenijaus Prigožino žygis į Maskvą, kuris mįslingais susitarimais buvo nutrauktas likus 200 kilometrų iki sostinės, bet paliko įspūdį, jog Vladimiro Putino valdžia išgyvena ne geriausius laikus.
„Perspektyvoje iki 2050 m. negalima atmesti ir Rusijos byrėjimo ar separatizmo dalyje regionų scenarijaus. Nors tai pakirstų galimybę Rusijai mesti iššūkį Vakarams, Lietuva dėl to netaptų saugesnė“, – teigiama dokumente, kurį patvirtino Vyriausybė ir Seimas.
„Nuolatinė grėsmė ir toliau yra Baltarusija, kaip autoritarinė, politinė ir karinė Rusijos sąjungininkė ir nesaugios Astravo atominės elektrinės eksploatuotoja. Iki 2050 m. į Rytus nuo Lietuvos gali atsirasti didelė nestabili zona, kurioje gali vykti pilietiniai karai, dėl kurių tektų spręsti cheminio ir branduolinio ginklo neplatinimo, pabėgėlių ir kitus klausimus“, – priduriama Valstybės pažangos strategijoje.
Dar vienas pasaulis reiškinys – demokratinių valstybių mažėjimas, šiuo metu daugiau nei pusė planetos žmonių gyvena autoritarinėse valstybėse. Kai kurie demokratiškų šalių gyventojai patiria nusivylimą dėl to, kaip jų valdžia dorojasi su sunkumais, o plačiai plintantys nusivylimo jausmai galėtų tapti pavojingi, jeigu atvestų į valdžią populistiškas jėgas. Todėl iš esmės vienas esminių uždavinių yra mažinti nelygybę, kuri Lietuvoje jaučiama gana ryškiai. Ir ne tik pajamų nelygybė, bet ir regioninė.
1 scenarijus. Valdžioje – gerai besitvarkantys autoritarai
Kadangi Lietuvoje daug kas priklauso nuo tarptautinės aplinkos, tai scenarijų kūrėjai mano, jog net ir dalinė Rusijos sėkmė kare prieš Ukrainą gali sukurti per didelių įtampų aplink Lietuvą, kurios turėtų įtakos ir šalies vidaus situacijai. Pavyzdžiui, jeigu Ukraina būtų padalinta, rytinė jos teritorijos dalis būtų inkorporuota į Rusiją, o Maskva konsoliduotų savo įtaką Rytų Europoje, tai rytinis NATO flangas natūraliai turėtų tapti labai militarizuotu regionu.
Tai reikštų, kad Lietuva būtų nuolatinėje nesaugumo zonoje ir galėtų bandyti tai kompensuoti didžiuliu bendradarbiavimu su JAV bei Lenkija. Kritiškai svarbus Suvalkų koridorius galėtų būti administruojamas Vašigntono, Vilniaus ir Varšuvos. Pagal šį scenarijų Lietuvai didžiulę įtaką saugumo srityje darytų Jungtinės Valstijos, o bendradarbiavimas su Europos Sąjungos šalimis egzistuotų, bet būtų ne tokios svarbos, nes pirminis Vilniaus siekis būtų užsitikrinti saugumą.
Gali būti, kad tokia tarptautinė aplinka turėtų neigiamos įtakos ir Lietuvos vidaus situacijai, mat šiaip ar anaip egzistuojant nuolatinėms saugumo grėsmėms labai sunku išspręsti įsisenėjusios socialines ir ekonomines problemas. Šio scenarijaus kūrėjai mano, kad esant šioms aplinkybėms į valdžią Lietuvoje galėtų ateiti charizmatiškas, ryžtingas lyderis, kuris šalį transformuotų iš demokratijos į autokratiją. Režimo pagrindą galėtų sudaryti užsienio aukštąsias mokyklas baigę jauni, iš pažiūros sėkmingi žmonės, kurie ateitų su pažadu pagaliau išjudinti švietimo, socialinę, ekonominę politiką.
Galia galėtų būti koncentruojama vykdomojoje valdžioje, tai reiškia ne parlamente, savivaldybių veikimo laukas būtų susiaurintas. Sprendimus priimtų kompetentingi savo srities profesionalai, kuriems visuomenės nuomonė nebūtų labai įdomi, bet piliečiai galėtų būti įtraukiami per tam tikras pareigas, pavyzdžiui, rūpintis artimaisiais, kas galėtų sumažinti valstybės išlaidas socialinėms paslaugoms.
Jeigu tokios autoritarinės valstybės biurokratija veiktų efektyviai, visuomenės funkcijos būtų padalintos aiškiai, tai sukurtų mažėjančio neapibrėžtumo jausmą, kas yra be galo aktualu, kai visa aplinka neaiški ir grėsminga. Režimas stabilumą galėtų palaikyti formuodamas visuomenės nuomonę, užtikrindamas teismų paklusnumą. Tokioje visuomenėje minties laisvė veiktų kaip iliuzija, žmonės tiesiog nenorėtų prieštarauti, pažeisti niekam nematomas ribas, elito nusižengimai būtų tyliai užglaistomi.
Manytina, kad toks režimas susitelktų į švietimo, mokslo, technologijų ir inovacijų sritis, suklestėtų technologijos, inžinerija, gamtos mokslai, o humanitariniai mokslai būtų ribojami ir tarnautų daugiausia režimo reikmėms. Šalies ekonomika augtų, būtų vykdoma tikslinė migracija iš trečiųjų šalių, tinkama sveikatos politika padėtų stabilizuoti neigiamas demografines tendencijas, o naujausios technologijos padėtų spręsti problemas.
Šeimos politika būtų orientuota į tradicinės šeimos modelį, o vieniši asmenys, nesusituokusios poros galėtų būti papildomai apmokestinamos. Bet tokios priemonės bei papildoma parama šeimoms tikriausiai neduotų didelės naudos ilguoju laikotarpiu ir tikriausiai gyventojų skaičius vis tiek mažėtų. Esant tokiam režimui galėtų vyrauti nuostata, jog žmogus turi būti naudingas valstybei ir visuomenei, o dėl nestabilios tarptautinės aplinkos šalies viduje būtų stiprinamos saugumą užtikrinančios institucijos, kaip policija, pasienio tarnybos, krizių veikimo sistema. Galėtų būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, todėl gyvenimo trukmė augtų, būtų populiari sveika gyvensena, būtų vykdomi masiniai sveikatos patikrinimai. Ankstyvajai ligų diagnostikai būtų galima naudoti implanuotus lustus.
Vis tik, scenarijų kūrėjai laikosi nuomonės, kad tokia autokratija visuomenę paverstų vaikiška, kur piliečiai atleidžiami nuo asmeninės atsakomybės ir taip būtų sukurta „valstybės globėjos“ iliuzija.
2 scenarijus. Jis parinktas Lietuvai
Kitas scenarijus yra tas, kuris ir parinktas Lietuvai: mūsų valstybė turėtų juo sekti. Iš pradžių jis buvo pavadintas „Šiaurinės žvaigždės“ pavadinimu, bet kokybinis visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad piliečiai jo nepriėmė. Tiksliau, gyventojų grupės buvo klausiama, kaip jie vertiną šūkį „Šiaurinė žvaigždė Lietuva: kūrybingų žmonių šalis, kurioje norisi gyventi“. Žmonių nuomonė buvo neigiama, todėl dabar šis šūkis virto į „Kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti“.
Remiantis šiuo scenarijumi, tarptautinė aplinka būtų palankesnė Lietuvai, nes Maskva būtų išstumta iš Ukrainos, pastarajai netgi galėtų pavykti atkirsti Krymą nuo Rusijos, o tada Rusija norėtų derybų ir galbūt Rusijoje netgi būtų nuverstas Vladimiras Putinas. Vidinė suirutė Rusijoje sudarytų sąlygas Ukrainai ir Moldovai integruotis į Europos Sąjungą bei NATO, sumenktų Rusijos įtaka Baltarusijai.
Kaip matyti iš šio scenarijaus, Lietuva norėtų, kad pasaulinės varžybos dėl įtakos pasisuktų Vakarų naudai, kad JAV ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas liktų itin tvirtas, o Kinijos ekonominį augimą slopintų neigiamos demografinės tendencijos, talentų emigracija, smunkantis Honkongo patrauklumas investuotojams ir vandens stokos krizė. Tikimasi, kad apie 2040 m. Vakarai galėtų konsoliduoti savo globalią įtaką, Rusijos ir Kinijos regioninė galia smuktų, tada Rytų Europos regionas mėgautųsi pakankama ramybe bei stabilumu. Lietuva šiuo stabilumu norėtų pasinaudoti ne tik vykdydama aktyvią paramą demokratijai užsienyje, bet ir subrandindama savąją demokratiją.
Brandi demokratija apibūdinama kaip tokia, kurioje veikia stiprios atstovaujamosios institucijos, atsakinga savivalda, į sprendimus įtraukiami piliečiai, o keičiantis valdžioms užtikrinamas sprendimų tęstinumas. Scenarijaus kūrėjai regi, kad tokioje valstybėje turėtų idealiai veikti teisės viršenybės principas, vyrauti pagarba žmogaus teisėms, valstybės tarnautojai ir politikai būtų gerbiamos ir prestižinės profesijos atstovai, būtų įtvirtinta daugybinė pilietybė, klestėtų ryšiai su diaspora, galėtų būti įteisinta eutanazija, taip pat LGBT+ šeimos ir užtikrinamos jų galimybės įsivaikinti, o valstybė intervencijų imtųsi tik tuomet, kai tai tikrai būtina ir vengtų mikrovaldymo. Tokioje demokratijoje aktyviai dalyvautų nevyriausybinės organizacijos, pilietinės asociacijos ir profesinės sąjungos, visuomenėje sugyventų žmonės ir robotai.
„Žmogaus orumas suvokiamas kaip neatsiejama žmogaus esybės dalis, todėl iš esmės kinta paradigma – žmogus prieky, o valstybė – paskiau. Saugomos visų žmonių teisės pasisakyti, puoselėjant pagarbą ir pasitikėjimą, įvairovė dera su tolerancija. Išspręsta dvigubos pilietybės problema leidžia plėtoti glaudžius ryšius su diaspora – tampa nesvarbu, kur gyveni. Įteisinta eutanazija, LGBT+ šeimos ir jų galimybės įsivaikinti. Be to, šioje visuomenėje darniai sugyvena žmonės ir robotai (pastarieji turi ir tam tikras žmogaus teises)“, – teigiama šiame scenarijuje.
Kadangi išorės grėsmių nedaug, tai pagal šį scenarijų politinės partijos galėtų susitarti ir įgyvendinti ambicingą švietimo ir mokslo reformą. Tokią ambicinga, kad visuomenėje būtų diskutuojama, ar švietimui nėra skiriama per daug lėšų ir ar nevertėtų investicijų į inovacijas palikti privačiam verslui. Pagal šią viziją kiekvienam vaikui būtų prieinamas kokybiškas švietimas nepriklausomai nuo socialinių, ekonominių ar teritorinių veiksnių, mokykla ugdytų visapuses asmenybes, būtų ugdomas tiek pilietinis, tiek kritinis mąstymas, mokymo procese vyrautų tardiscipliniškumas.
Kadangi investicijos į švietimą ir inovacijas sumažintų nelygybę, Lietuva taptų patraukli daugeliui žmonių atvykti ir čia gyventi: tiek išvykusiems lietuviams, tiek atvykėliams iš trečiųjų šalių, bet imigracija būtų tikslinė bei pamatuota. Šeimos politika apimtų visų tipų šeimas, būtų skatinama lyčių lygybė, senstančiai visuomenės daliai būtų pritaikyta viešoji infrastruktūra, o sveikatos politika susitelktų į tikėtinos gyvenimo trukmės ilginimą. Beje, sveikatos priežiūrai norima skirti apie 10 proc. nuo BVP. Pagal scenarijų, didžioji dalis visuomenės gyventų miestuose ar priemiestinėse zonose, dalis miestiečių įsikurtų toliau nuo pagrindinių miestų įsigydami antrą ar trečią būstą, didelę vertę įgytų laisvalaikis, gamta, bendruomenė.
„Vyraujantis gyvenimo stilius: saikas ir lėtumas, žmonės pasižymi aukštu socialiniu ir emociniu raštingumu. Pagrindinė žmones kamuojanti problema – gyvenimo prasmės klausimas“, – teigiama dokumente.
3 scenarijus. Panašiai kaip dabar
Remiantis trečiuoju scenarijumi, Rusijos karas prieš Ukrainą niekaip nebūtų baigiamas ir taptų dar vienu „užšalusiu konfliktu“, o Ukrainą įsipareigoję remti Vakarai nebeturėtų pakankamai galimybių veltis į konkurenciją su Kinija. Pagal šią viziją Vakarai ir Kinija išlaikytų bendradarbiavimą ten, kur interesai abipusiai, bet konkuruotų dėl globalios įtakos, tik konkurencija įgytų stabilią formą, būtų galima tartis pačiais svarbiausiais klausimais, tarkime, dėl strateginių ginklų kontrolės. Europos Sąjunga šioje dėlionėje nėra tokia tvirta kaip JAV ar Kinija, bet ekonomiškai auga.
Mirus V. Putinui galėtų rastis galimybė formaliai pabaigti Rusijos karą prieš Ukrainą, o Vakarai bei Kinija bandytų patraukti naująjį Rusijos režimą į savo pusę (kaip ir Baltarusijos). Kadangi galios poliai nelabai gebėtų susitarti dėl bendros tvarkos, tarptautiniuose santykiuose vyrautų neapibrėžtumas.
Šiame scenarijuje akivaizdu, jog Rytų Europos regionas vėl būtų tarsi varžytinių zona. Kadangi Vakarai norėtų patraukti Rusiją ir Baltarusiją savo pusėn prieš Kiniją, Lietuvai būtų keblu: reiktų apsisaugoti nuo Rusijos, bet išlikti konstruktyvia partnere Vakarams. Lietuva, tikėtina, tam tikrose srityse bendradarbiautų su Baltarusija, bet saugumo poreikius patenkintų bendrystė su Lenkija ir Ukraina, nors Lietuva išliktų priklausoma nuo Vakarų ir, konkrečiai, JAV paramos.
Lietuvoje frustraciją galėtų kelti tai, jog nors pagrindinės tarptautinės taisyklės veiktų, bet jos vargiai galėtų padėti dorotis su klimato kaitos pasekmėmis arba didėjančia migracija, o tai keltų klausimus dėl užsienio politikos ir dėl jos nebūtų sutariama tarp politinių partijų. Pagal tokį scenarijų Lietuvoje valdžių kaita pasižymėtų švytuoklės principu, partijos tarpusavyje nenorėtų bendradarbiauti, būtų stokojama strateginio mąstymo. Formaliai demokratija kaip ir veiktų, bet turinio joje būtų nedaug, nes politikos veikėjams nepavyktų susitarti dėl šalies vystymosi tikslų bei priemonių. Reikalingas reformas stabdytų ties riba esančios politinės daugumos, viešajame sektoriuje dominuotų vidutinybės, rutininė veikla, regionai tvarkytųsi kaip išmano, klestėtų regioninės partinės kunigaikštystės.
Remiantis šiuo scenarijumu, teismai gal ir būtų nepriklausomi, bet nebūtų pakankamai finansuojami, todėl jų gebėjimai nuolat silptų. Žmogaus teisės formaliai egzistuotų, bet nelabai kas rūpintųsi jų įgyvendinimu, Lietuvoje galėtų įsivyrauti nerimas dėl demokratijos ateities.
Švietimo sistemą kamuotų nesibaigiančios reformos, nes kiekviena naujai atėjusi valdžia bandytų įtvirtinti savo matymą, bet reformos nesugebėtų pasiekti brandos stadijos, kad būtų galima įvertinti veikimą ir rezultatus. Tarp mokyklų egzistuotų dideli mokymo kokybės skirtumai, prieiga prie gero išsilavinimo priklausytų nuo šeimos pajamų, gyvenamosios vietos, tėvų požiūrio į vaikų išsilavinimą. Pagal šį scenarijų, kaip ir dabar, ugdymo įstaigose masiškai trūktų mokytojų, o jaunimas nebūtų skatinamas rinktis šį profesinį kelią. Tokioje situacijoje švietimas nepadėtų pakilti socialiniais laiptais.
Inovacijų stoką Lietuva kompensuotų pirkdama patentus ir importuodama technologijas, bet tai nebūtų tvaru. Aukštosios mokyklos priimtų daug studentų iš trečiųjų šalių ir nekreiptų dėmesio į jų pasirengimą studijoms, todėl iš esmės diplomas būtų tik formalumas, todėl išgalintys stengtųsi studijuoti užsienyje. Ilgus metus tvyrant jausmui, kad švietime pasiektas dugnas, tos pačios nuotaikos persikelia į kitas sritis. Šeimos ir socialinė politika, pagal scenarijų, nuolat kaitaliojamos, gimstamumas žemas, emigracija neslūgsta, imigrantai nelaukiami, todėl visuomenė senėja vis sparčiau. Šalyje galėtų netgi įsivyrauti demografinė žiema, kai vaikų darželiai būtų masiškai verčiami ir rekonstruojami į senelių globos namus, sveikatos sistema būtų orientuota į gydymą vaistai, o ne ligų prevenciją, bet dėl didelių apkrovų neužtektų finansų, todėl gyventojams už paslaugas reiktų labai prisimokėti.
Remiantis tokiu scenarijumi, visuomenė kreivai žiūrėtų į mokslu grįstus sprendimus, vakcinas, užsiimtų savigyda, ignoruotų sveikatos gyvensenos patarimus, leistų laiką prie ekranų, prastėtų emocinė, psichologinė sveikata. Išsiskirtų elitas ir visuomenė, jų kultūros vartojimas, kai elitas pataiko į vakarietiškas madas, eilinių žmonių gyvenime dominuoja pop, masinė kultūra, siejama su hedonizmu ir vartojimu.
4 scenarijus. Pats blogiausias – pavaldūs Kinijai
Tarptautiniu mastu pagal šį scenarijų Rusija, nors ir būtų nustekenta, bet pasiektų pergalę prieš Ukrainą priversdama Kyjivą pripažinti Ukrainos padalijimą ir užtikrindama Vakarų Ukrainos „neutralitetą“. Tokia baigtis smogtų Vakarų prestižui, Rytų Europa kaltintų Vakarų valstybes nepakankamai rėmus Ukrainą, o Vakarai galvotų, jog Rytų Europos valstybės neleido laiku stabilizuoti situacijos. Rusijos priklausomybė nuo Kinijos išaugtų, nes po karo ji nebeturėtų pajėgumų, todėl tai leistų išaugti Kinijos įtakai Europoje. Remiantis šiuo scenarijumi, Vakarai pralaimėtų konkurenciją su Kinija, o Pekinas išbandytų JAV ir pultų Taivaną. Vašingtonui niekaip neapgynus Taivano, Lietuva po tokio fiasko nebegalėtų pasitikėti NATO saugumo garantijomis.
Lietuvoje įsivyrautų autoritariškas režimas, kuris žadėtų stabilumą ir gerovę per gerus santykius su Kinija, o tiksliau pasikliautų Kinijos saugumo garantijomis, nes Pekinui būtų naudinga palaikyti stabilumą Rytų Europoje ir per šią dalį plėsti įtaką likusiam žemynui. Lietuva, Baltarusija ir kitos autoritariškos valstybės remtų Kinijos siekį perrašyti tarptautines normas, reformuoti tarptautines institucijas taip, kaip to reikia Pekinui. Lietuva jaustųsi nesuprasta Vakarų, todėl nuo jų atsiribotų, vėl atgytų Kinijos puoselėtas 17+1 formatas Vidurio ir Rytų Europai.
Lietuvoje viską kontroliuotų griežtas ir teisingas vadas, valdžia būtų centralizuota, parlamentas silpnas, savivalda nominali. Vado paliepimus įgyvendinantis biurokratinis aparatas plėstųsi, bet svarbiausi sprendimai būtų derinami su oligarchinėmis struktūromis, aukštus postus asmenys užimtų ne pagal nuopelnus, o pagal ryšius. Elitas tokioje sistemoje galėtų gyventi gerai, bet valstybė silpnėtų, visuomenėje būtų diegiama valstybinė, tautinė ideologija, vienpartinė sistema, teismai priklausytų nuo valdžios.
Žmogaus teisės ir laisvės, nors formaliai deklaruojamos, bet realiai būtų suvaržytos. Itin aršiai galėtų būti varžomos LGBTQ+, kai kurių etninių ir religinių mažumų teisės, tačiau žmonės galėtų nuo realybės pabėgti kompiuteriniuose žaidimuose, ši industrija potencialiai galėtų klestėti.
Švietimo sistema irgi būtų pajungta autoritarinei valdžiai, būtų siekiama ne kokybės, o indoktrinavimo. Kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas tik siauram elitui. Valstybinio švietimo sistemoje daugiausia finansavimo sulauktų tikslieji mokslai ir inžinerija, realybėje asmens mokymas būtų susiaurintas iki mokymosi mintinai. Humanitariniai ir socialiniai mokslai būtų orientuojami į režimo veiksmus pagrindžiančius tyrimus ir tirtų Rytai pranašesni prieš Vakarus arba kaip pasaulyje išsiskiria lietuviška etnokultūra.
Toks režimas, tikėtina, labai skatintų gimstamumą per išmokas, skatintų daugiavaikes šeimas, orientuotųsi į tradicinės šeimos modelį, ignoruotų kitas šeimos formas bei nepilnas šeimas. Nepaisant to, gimstamumas labai nepaūgės, mirtingumas gali išlikti aukštas, situaciją bloginti galėtų emigracijos bangos. Šalyje galėtų vyrauti aukštas skurtas, nelygybė, nors badaujančių šalyje tikriausiai nebūtų.
Bendradarbiaudamas su Kinija lietuviškasis režimas galėtų bandyti konstruoti policinę valstybę, kai šalyje vykdomas masinis piliečių sekimas, veikia valstybinis propagandos aparatas, policija užtikrina žemą nusikalstamumą, todėl gyventojai jaučiasi ganėtinai saugiai, nors bijo prieštarauti valdžiai.
Laisvą tokios valstybės prekybą pakeistų strateginis ekonominis bendradarbiavimas su regioniniais hegemonais, tai yra Rusija ir Kinija, Lietuvos strateginiai objektai galėtų būti parduoti Kinijos valstybinėms įmonėms. Daug infrastruktūrinių projektų būtų finansuojama Pekino lėšomis, kinų naujakuriai galėtų valdyti gražiausias Lietuvos vietas, įskaitant pajūrį, dominuotų išblizgintų miestų kultūra, o Lietuva netgi galėtų laimėti „Eurasianvision“ konkursą.
„Tai kolektyvistinė visuomenė, eliminuojanti asmeninę atsakomybę ir laisvę. Joje dominuoja materialistinės, išgyvenimo vertybės: turtas, nuosavybė, įvaizdis ir statusas, fizinis ir ekonominis saugumas. Tačiau oficialiai propaguojamos ir diegiamos kuklumo, nesavanaudiškumo vertybes, priešinant jas su dekadentiškais Vakarais. Tai padeda užmaskuoti didelę socialinę nelygybę“, – svarstoma scenarijuje.
