Nepanašu, kad karas būtų neišvengiamas, bet šešis dešimtmečius trunkanti taika šiuo metu, kaip niekad, trapi, rašo „The Economist“. Užtenka tik paklausti, kas yra kaltas dėl šios situacijos, ir harmonija iškart subyra.
Tai tapo aišku, kai šį mėnesį JAV Atstovų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas sukėlė tikrą Taivano krizę. Nors politikė nepažeidė jokių teisės aktų, jos kelionė buvo provokuojanti. Tai įsiutino Kinijos komunistų partiją. Vienas iš N. Pelosi pirmtakų šia salą aplankė 1997 m., tuomet vienas vyriausių Kinijos diplomatų tvirtino, kad amerikiečių „diversantai“ sugriovė status quo. Po N. Pelosi išvykimo, Kinija aplink Taivaną surengė gyvos ugnies pratybas, kurių metu virš salos leido raketas, lyg ruoštųsi salos blokadai.
Nuo paskutinės akistatos 1995–1996 m., JAV, Kinija ir Taivanas pradėjo nerimauti dėl neaiškumų ir prieštaravimų, arba kitaip tariant dėl status quo, kuriuo yra paremta taika. Labiausiai dantis galanda Kinija. Jeigu pasaulis nori išvengti karo, reikia kuo skubiau rasti naują pusiausvyrą.
Iš dalies, tai atskleidžia stulbinantį pasikeitimą, įvykusį per penkis dešimtmečius. Taivanas iš karinės diktatūros virto klestinčia, liberalia demokratija su 24 mln. gyventojų. Beveik pusė jų – haniai (kinai). Taivaniečiai yra daugiau nei du kartus turtingesni už žemyninės Kinijos piliečius, o jų sėkmė yra savotiškas priekaištas Kinijos autokratiniam režimui ir akivaizdi priežastis priešintis Kinijos valdymui.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen nesiima jokių žingsnių oficialios nepriklausomybės link, tačiau sala aiškiai tolsta nuo žemyninės Kinijos. Kinijos pasiūlytas „vienos valstybės, dviejų sistemų“ sprendimas prarado savo patrauklumą po to, kai sudaręs tokį susitarimą su Honkongu, Pekinas jėga apribojo miesto gyventojų pilietines laisves. Šiandien tik nedidelė dalis taivaniečių teigia norintys paskelbti nepriklausomybę, kadangi tai išprovokuotų kinų invaziją. Bet dar mažesnė jų dalis pirmenybę teikia prisijungimui prie Kinijos.
JAV taip pat pasikeitė. Po dviejų įsikišimų į 6-ajame dešimtmetyje kilusius konfliktus siekiant apsaugoti Taivaną, JAV pradėjo abejoti, ar yra verta ginti šią salą. Tačiau Taivano demokratiniai laimėjimai ir šios valstybės, kaip puslaidininkių tiekėjos svarba, pakeitė amerikiečių nuomonę. Sąjungininkai, tokie kaip Japonija, ryžtingą paramą Taivanui mato kaip Amerikos padėties išbandymą, kuris parodys, ar JAV vis dar išlieka dominuojančia ir patikima galia vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tiesa, Amerika nėra pasirašiusi jokių oficialių įsipareigojimų ginti Taivano ir vietoje to laikosi „strateginio dviprasmiškumo“ politikos. Augant konkurencijai tarp Kinijos ir JAV, o Vašingtono politikams siekiant laikytis kuo griežtesnės pozicijos Kinijos atžvilgiu, beveik nekyla abejonių, kad kilus konfliktui dėl Taivano, Amerika į jį įsitrauktų. Tai ne kartą sakė ir pats prezidentas Joe Bidenas – tiesa, Baltųjų rūmų administracija kaskart taisydavo jo pareiškimus.
Tačiau nei viena kita į šią situaciją įsitraukusi šalis negriauna status quo labiau nei Kinija. Ar pavyks išlaikyti taiką, daugiausia priklauso nuo prezidento ir diktatoriško vadovo Xi Jinpingo, o jo veiksmai suteikia pakankamai pagrindo pesimizmui. Kinijai turtėjant, jis pradėjo puoselėti bjaurų ir paranojišką nacionalizmą: jis pabrėžia kiekvieną atvejį, kai šalis buvo pažeminta klastingų užsienio jėgų. Susijungimas su Taivanu yra vienas iš „nacionalinio atsigavimo“, kurį jis planuoja pasiekti iki 2049 m., tikslų. Kinijos ginkluotosios pajėgos stiprina savo pajėgumus, kad galėtų užimti salą jėga, o jos karinis laivynas dabar turi daugiau laivų nei JAV kariuomenė. Kai kurie generolai Vašingtone mano, kad invazija gali prasidėti kitame dešimtmetyje.
Laimei, Kinijos veiksmai šioje krizėje iki šiol buvo įžūlūs, tačiau atsargiai apskaičiuoti: jie parodo šalies pyktį bei galią, tačiau kartu vengia situacijos eskalavimo. Kinijos pajėgos yra dislokuojamos į tokias pozicijas, kurios nesukeltų karo. JAV laikosi panašios strategijos. Ji atidėjo pratybas, kurių metu turėjo būti paleista tarpžemyninė balistinė raketa. Net ir N. Pelosi lėktuvas į Taivaną skrido neįprastu maršrutu, siekiant išvengti Pietų Kinijos jūroje įsikūrusių Kinijos bazių.
Bet kyla pavojus, kad Kinija pasinaudos šia krize vis aktyvesniam kišimuisi į Taivano oro erdvę ir teritorinius vandenis. Ji taip pat gali bandyti dar labiau apriboti salos prekybą su likusiu pasauliu.
To reikia bet kokia kaina išvengti. JAV ir jos sąjungininkių užduotis yra pasipriešinti šiems bandymams nesukeliant tiesioginio karo. Pirmiausia, JAV turėtų grąžinti prieš krizę galiojusias normas. Ji taip pat turėtų kuo greičiau atnaujinti karinę veiklą aplink Taivaną, pavyzdžiui, tranzitą per Taivano sąsiaurį ar operacijas tarptautiniuose vandenyse, kuriuos Kinija laiko savo nuosavybe. JAV galėtų ir toliau rengti pratybas su savo sąjungininkais, labiau įtraukti juos į pasiruošimą nenumatytiems atvejams Taivane. Japonija gerokai susierzino, kai Kinija į jos pusę paleido kelias raketas, todėl po šio incidento jos vadovai pareiškė, kad šalis galimai įsikištų į karą. Tai labai apsunkintų Kinijos invaziją.
Dabartinis tikslas yra įtikinti Kiniją, kad tokios invazijos rizika yra per didelė. Yra logiška naudoti Taivano politikos įstatymą ginklų tiekimo didinimui ir mokymų organizavimui – tai dabar svarstoma Kongrese. Tačiau Taivanui reikia geresnės strategijos, paremtos mažais ir lengvai perkeliamais ginklais, kuriuos puikiai naudoja ukrainiečiai, o ne jos generolų mylima brangia įranga. Sala turėtų tapti „dygliakiaule“, kuriai Kinija negalėtų įkąsti. Taivanas turėtų sekti Ukrainos pavyzdžiu ir parodyti, kad sala yra pasiruošusi gintis. Deja, Taivano ginkluotosios pajėgos jau seniai yra liūdnai pagarsėjusios dėl korupcijos, švaistymo ir skandalų.
Kai kuriais atvejais, pasiteisina ir viešas pasipriešinimas Kinijai. Tačiau dažniau tai tik sukelia daugiau bėdų nei gėrio. G7, kartu su Japonija ir Australija, pasmerkė Kinijos raketų naudojimą. Bet to nepadarė Pietų Korėja, o pietryčių Azijos šalys vengia reikšti palaikymą bet kuriai pusei. Net ir smerkiant Kinijos agresiją, J. Bideno administracija turėtų pabrėžti, kad ji nepalaiko oficialios Taivano nepriklausomybės. Kongresas turėtų vengti simbolinių veiksmų, kurie salai teikia nedaug realios naudos, pavyzdžiui, Taivanui atstovaujančio biuro pervadinimo. Kodėl geriau nesudarius prekybos susitarimo?
Karas nėra neišvengiamas. Nepaisant visų Xi Jinpingo užmojų, jo prioritetas yra išlaikyti valdžią. Iš karo Ukrainoje turėtume išmokti, kad iš pirmo žvilgsnio lengvai pasiekiamos pergalės greitai gali virsti užsitęsusia kova, kuri gali turėti rimtų pasekmių ir šalies viduje. JAV ir Taivanas neprivalo įrodyti, kad Kinijos invazija nepavyktų – užtenka tik sukelti pakankamai abejonių, kurios priverstų Xi Jinpingą palaukti.
