• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sąvartynai kiekviename kolūkyje, į upelius pilamas amoniakas, atviros srutų duobės ir kritusių gyvulių gaišenos viso kaimo akivaizdoje buvo sovietmečio Lietuvos kasdienybė. Aplinkos apsauga, ekologija ir švari gamta sovietmečiu rūpėjo retam, ekologinės katastrofos ar mokslininkų tyrimai, kaip užterštumas kenkia žmonėms, buvo slepiami. O štai miestų vandens nuotekos pradėtos valyti tik įpusėjus septintam dešimtmečiui ir Lietuva čia pirmavo visoje Sovietų Sąjungoje.

Sąvartynai kiekviename kolūkyje, į upelius pilamas amoniakas, atviros srutų duobės ir kritusių gyvulių gaišenos viso kaimo akivaizdoje buvo sovietmečio Lietuvos kasdienybė. Aplinkos apsauga, ekologija ir švari gamta sovietmečiu rūpėjo retam, ekologinės katastrofos ar mokslininkų tyrimai, kaip užterštumas kenkia žmonėms, buvo slepiami. O štai miestų vandens nuotekos pradėtos valyti tik įpusėjus septintam dešimtmečiui ir Lietuva čia pirmavo visoje Sovietų Sąjungoje.

REKLAMA

Gamtininkai ir aplinkosaugos specialistai sako, kad sovietmečio „palikimą“ kuopiame dar ir šiandien. Džiugina gal tik tai, kad mes nebuvome vieninteliai netausoję savo gamtos. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Didžiausia ekologinė katastrofa

Sovietmečiu viskas, kas galėjo pakenkti tobulam šalies įvaizdžiui, buvo kruopščiai slepiama, slėptos, žinoma, ir ekologinės katastrofos, kurių, deja, būta ir Lietuvoje. Viena didžiausių ekologinių katastrofų sovietinę Lietuvą ištiko 1981 metais lapkričio pabaigoje, kai tanklaivis „Globe Assimi“ audros metu patyrė avariją. Mazutas išsiliejo greta Klaipėdos. Jo būta daug, į jūrą pateko apie 17 tūkst. tonų mazuto. Išsiliejęs mazutas padengė paplūdimius iki pat Šventosios. 

REKLAMA
REKLAMA

Pakrantėje susidarė iki 50 metrų pločio mazuto ir smėlio mišinio sluoksnis, jo storis siekė net pusę metro. Pasakojama, kad šį užterštą smėlį kasė ir vežė „palaidoti“ į miškus netoli Kretingos, taip pat ir sąvartynus, karjerus, kuo toliau nuo žmonių akių. 

REKLAMA

Tiesa, teršalai niekur nedingo, todėl net dabar galima rasti mazuto ežerėlių, jei žinote vietas, kur purvinas smėlis buvo išvežamas. Susidoroti su tokio masto ekologine katastrofa niekas nemokėjo, nes visoje Sovietų Sąjungoje nebuvo nutikę nieko panašaus. 

Dar viena nelaimė, kuri sukrėtė sovietinės Lietuvos gyventojus, nutiko 1989 metais Jonavoje. Tą kartą sprogus saugyklai į aplinką išsiliejo 7,5 tūkst. tonų skysto, greitai garuojančio amoniako. Po to kilo didžiulis gaisras. 

REKLAMA
REKLAMA

Tą kartą į orą pakilo nuodingų cheminių medžiagų debesis. Jonavoje amoniako koncentracija ore viršijo dvidešimt kartų maksimalią leidžiamą normą. Į orą išsiskyrė ne tik amoniakas, bet ir kitos nuodingos medžiagos, buvo pakenkta gamtai ir žmonėms. Amoniakas ir kitos nuodingosios medžiagos išdegino nemenkus plotus žemės tiek Jonavoje, tiek aplinkiniuose rajonuose, krito gyvuliai, streikavo žmonių sveikata. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tarša buvo tokia didelė, kad aplink Jonavą atsirado amoniako ežerėliai, upėse pradėjo „žydėti“ vanduo, gaišo žuvys. Tiesa, režimas Sovietų Sąjungoje buvo jau susilpnėjęs, bet informacija apie nelaimę buvo slepiama, žmonės ją gaudavo iš lūpų į lūpas. 

Nevalytas vanduo – kasdienybė 

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius pasakoja, kad gamtos apsauga sovietmečiu rūpintasi labiau nei ekologija ar aplinkos tarša. 

REKLAMA

„Sovietmečiu tokio dalyko, kaip aplinkos apsauga, apsauga nuo taršos, nebuvo. Buvo tik gamtos apsauga ir jai dėmesys buvo skiriamas didesnis, o štai į aplinką, jos taršą ir švarą dėmesio daug nekreipta, žinoma, buvo „fasadinis“ dėmesys, raginta rinkti šiukšles, dalyvauti talkose, bet maišto, dirvos švara niekas nesidomėjo.

Žemės ūkio tarša tarsi neegzistavo, tai buvo uždraustos temos, tyrimai. Niekas negalėjo skelbti duomenų apie tai, komentuoti. Vien ką reiškia tai, jog Lietuvoje sovietmečiu nebuvo vandens valymo įrenginių. Įsivaizduokite, visi mūsų didieji ir mažieji miestai savo kanalizaciją leido į upes, viskas kliokė tiesiai“, – pasakojo gamtininkas.

REKLAMA

Upės tuomet buvo itin užterštos ir džiugu, kad Lietuva viena iš pirmųjų sovietinės erdvės valstybių ėmė statyti vandens valymo įrenginius. 

„Pradžioje tai buvo „vandens nusėsdintuvai“, gana primityvūs įrenginiai, vėliau apie 1970-uosius atsirado šis tas modernesnio. Tarkime, greta Utenos gamyklos pastatė valymo įrenginius, tai prilygo stebuklui“, – kalbėjo S. Paltanavičius.

Jis prisiminė ir laikus, kai žemės ūkyje buvo naudojamas DDT, dar vadinamas dustu (sintetinis pesticidas – aut. past.). Kolūkiai šiuo gyvybei ir sveikatai pavojingu preparatu barstydavo savo laukus, o žmonės nusižiūrėję nuodo parsinešdavo ir namo, barstydavo, pavyzdžiui, kopūstus. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tik vėliau, pradėjus vykdyti mutagenzės tyrimus, išaiškėjo pavojingas dusto poveikis, o jo juk buvo pilni kolūkių laukai. Daug ko tais laikais žmonės tiesiog nežinojo, nesisaugojo“, – sakė gamtininkas. 

Tiesa, tų laikų išsigelbėjimas buvo plastiko stygius. Produktai buvo pakuojami į popierių, naudota daug stiklinių tarų, kurios buvo perdirbamos, todėl aplinka nebuvo užteršta plastiko liekanomis. 

REKLAMA

Taisyklės galiojo ne visiems 

O štai gamtos apsauga buvo rūpinamasi atidžiau, bausta už brakonieriavimą.

„Išsyk po karo buvo įsteigta medžioklės tarnyba, nes pokario metais klestėjo brakonieriai, iššaudyta daug gyvūnų. Lietuva pirmoji priėmė ir gamtos apsaugos įstatymą, tai nutiko 1959 metais. Kitose sovietinėse respublikose tokio įstatymo dar nebuvo.

REKLAMA

Tai buvo nemenkas reiškinys, tame įstatyme buvo viskas reglamentuota, tam tikri medžiai paskelbti gamtos paminklais, atsirado mokslininkų, kurie užsiėmė tyrimais, iniciavo teisinės apsaugos priemones. Taip buvo išsaugota nemažai medžių, akmenų ir šaltinių, kurie tapo gamtos paminklais“, – pasakojo gamtininkas, atskleidęs, kad pirmąjį nacionalinį parką įsteigė estai, o mes buvome antrieji. 

Žinoma, melioracija smogė skaudų smūgį Lietuvos gamtai, kraštovaizdžiui. Buvo nusausinta daug pelkių, išnaikinta upelių. Žmonės taip pat nukentėjo, nes buvo sunaikinta daug kaimų, vienkiemių, gyventojai perkelti į gyvenvietės, kuriose, dažnai nebuvo net elementarių sanitarinių sąlygų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai, pasak gamtininko, keitė ir žmonių požiūrį į aplinką. Gamtininkas pasakoja, kad brakonieriai sovietiniais laikais taip pat gaudyti. Štai už poros stirnų sugavimą kilpomis galima buvo gauti ir dvejus metus belangės, bet būta ir nebaudžiamumo atvejų, taisyklės galiojo ne visiems.

„Įsivaizduokite, kaimo žmonės dirba laukuose, o per javus su „viliukais“ ir kitokiais tarybiniais džipais važiuoja kolūkio pirmininkas su rajono valdžios atstovais. Važiuoja medžioti. Vaizdai priminė viduramžių feodalus ir valstiečius, ir toks ciniškas elgesys nebuvo itin retas, bet žmonės tylėjo, bijojo kalbėti, skųsti“, – kalbėjo S. Paltanavičius.

REKLAMA

„Žemės ūkyje buvo naudojama daug amoniakinio vandens. Net atskiesto jo kvapas buvo toks, kad baisu. Ši medžiaga buvo labai laki, ją naudodavo tręšti laukus ir daugybę kartų tyčia ir netyčia tas medžiagas išpildavo į upelį. Tai 20 kilometrų upelio išsyk tapdavo negyvas. Ir, žinoma, apie tai niekas nekalbėjo, laikraščiai nerašė. Jei ir kalbėta, tai tik paslapčia“, – prisiminė gamtininkas S. Paltanavičius. 

REKLAMA

Tais laikais net mokslininkai savo tyrimų ir disertacijų, jei jas pavykdavo parašyti naudojant duomenis, kurie buvo užslaptinti, viešinti negalėjo. Disertacijų gynimai apie taršos daromą žalą, apsigimimus ir kitas valdžiai nepalankias temas vykdavo uždarose auditorijose, ateiti paklausyti buvo draudžiama. 

„Apie 1985-uosius genetikos profesorius Romualdas Lekevičius ėmėsi tyrinėti mutogenzę, kuri kalba apie taršą ir išsigimimus, genetinius poveikius. Tai buvo nauji, progresyvūs dalykai, bet to nebuvo galima skelbti. Disertacijų gynimai buvo slapti. Atradimų nebuvo galima viešinti, bet duomenų gauti irgi buvo beveik neįmanoma mokslininkams. Mokslinių tyrimų nebuvo įmanoma padaryti, nes tam tikros laboratorijos buvo uždaros, duomenys įslaptinti arba jų visai nebuvo“, – sovietmetį prisiminė gamtininkas. 

REKLAMA
REKLAMA

Jis pasakojo, kad didžiausi teršėjai sovietinėje Lietuvoje buvo kolūkiai, kuriuose ne tik degalus versdavo į duobes ir jas užkasdavo, bet naudodavo nepatikrintus, taršius pesticidus, kuriais apdorodavo laukus, grūdus. 

„Kaip vienas aukštas pareigūnas pasakė: Aš suprantu, kad mūsų tarybinė duona yra labai užteršta, bet ko mums reikia? Vieno kepaliuko švarios ar penkių – užterštų? Situacija buvo tokia, kad kokybė nebuvo tokia svarbi, kaip kiekybė. Lietuvoje maisto nestigo, bet buvo vietų Sovietų Sąjungoje, kur stigo maisto, todėl siekta kiekybės, bet ne kokybės“, – pasakojo gamtininkas.

Anot jo, sovietmečiu kiekvienas kolūkis turėjo po vieną ar kelis sąvartynus, o fermose būta ne tik atvirų srutų duobių, bet ir duobių, kur laikyti nugaišę gyvuliai. Teršalai nuo jų smelkėsi į gruntinius vandenis, pasiekdavo upes ir šulinius, bet žmonės apie tai nežinojo arba nesuko galvos. 

Palikimas iki šių dienų

Lietuvos Geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė sako, kad mes paveldėjome daug sovietmečiu užterštų teritorijų. 

„Šiuo metu Lietuvoje yra apie 12 tūkst. taršos židinių, didelė dalis jų – sovietinis palikimas. Tai kolūkių arba didesnių įmonių „kapitalas“. Tuo metu nebuvo laikomasi jokių aplinkosauginių reikalavimų. Tarkime, senosios degalinės, kurios veikė sovietmečiu, ar naftos bazės, tokios, kaip Alytaus ar Vilniaus – jos labai užterštos. Ten tiek naftos į žemę pripilta. 

REKLAMA

Taip pat pesticidus į žemę pildavo tiek, kiek norėjo, o ne kiek reikėdavo, sandėliai buvo neuždengti. Dar buvo daugybė sąvartynų, kurie visoje šalyje rengti nesilaikant jokių reikalavimų, taisyklių. Visas šlamštas filtruodavosi į gruntą, vandenis. Taigi, gavome tikrai užterštą palikimą“, – pasakojo specialistė. 

Purviniausią sovietmečio palikimą šiuo metu galima rasti Alytaus, Vilniaus buvusiose naftos bazėse, Šiaulių „Elnio“ fabriko teritorijoje, Alytaus tekstilės buvusios gamyklos teritoriją, taip pat visi didesni pramonės rajonai ir, žinoma, buvę pesticidų sandėliai. 

„Taip pat labai stipriai užterštos buvusių karinių „miestelių“ teritorijos, tarkime Zokniai, Pajuostė, miškai aplink šias vietas. Užterštas požeminis vanduo nuo sovietinių laikų dar nėra išsivalęs. Buvo laikas, kai šulinių vanduo buvo itin užterštas nitratais. Žinoma, laikui bėgant vanduo atsiskiedžia, migruoja gilyn arba iškyla į paviršių, bet išsivalymas taršos, kuri neišgaruoja, pereina į kitus sluoksnius“, – pasakojo R. Radienė. 

Anot jos, tais laikais išpilti cisterna kuro į melioracijos griovį ar kur į duobę žemėje nebuvo didelė nuostaba, žmonės nevertino to, kaip turto, gamtos taip pat nelabai saugojo, todėl toks atsainus požiūris nebuvo svetimas daugeliui tautiečių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų